Сара Джио - Kovo žibuoklės

Paniurusi kritau į lovą, sakydama sau, kad nėra priežasties liūdėti. Praleidau nuostabų vakarą. Jis pavadino mane ypatinga. Ypatinga . O ko dar aš tikėjausi? Meilės prisipažinimo? Absurdiška, sakiau sau. Iš naktinio stalelio stalčiaus išsiėmiau dienoraštį, bet kiekviena kūno ląstele jaučiau nuovargį, tad padėjau jį atgal. Snūduriuodama pagalvojau, kad palieku Esterą vienut vieną tuose puslapiuose spręsti savų problemų ir rūpintis savimi. Bet juk ir aš turiu rūpintis savimi šioje ką tik prasidėjusioje savo gyvenimo istorijoje.

7 Tamsiai raudonos spalvos mineralinis pigmentas, naudojamas dažams gaminti.

8 skyrius

Kovo 6 diena

– Gal nori šiandien panardyti po Siatlą? – per pusryčius paklausė By.

Štai taip žmonės Beinbridžo saloje kalbėjo apie Siatlą – kaip apie visa apimantį turinį, į kurį galima pasinerti.

– Gal pasikvieskime ir Eveliną? – pasiūliau aš.

Laiko joms buvo likę nedaug, bet By apie tai nežinojo. Ji paskambino Evelinai.

– Gal nori plaukti su mumis į Siatlą apsipirkti? Pasigautume dešimtos valandos keltą. Būtų puiku, jei prisijungtum.

Po dviejų sekundžių viskas buvo sutarta. Susitikome su Evelina į traukinių stotį panašiame keltų terminale su panoraminiu vaizdu į įlanką ir kavos aparatu, galinčiu patenkinti net išrankiausią kavos mėgėją (tokį kaip aš), užsimaniusį, tarkime, didelio puodelio mokos, kurioje įprasta kava per pusę sumaišyta su kava be kofeino. Beinbridžo salos gyventojai, plaukdami į Siatlą keltu, dažnai palieka automobilius stovėjimo aikštelėje šalia terminalo. Keltas keleivius išlaipina pačiame miesto centre, todėl nėra reikalo turėti automobilį, nors, vaikščiodami po Siatlą, pėstieji yra priversti perkopti keletą kalvų. O kai dėl taksi paslaugų, tai net aštuoniasdešimt­metės nebūtų iškeitusios pasivaikščiojimo po centrą į pasivažinėjimą taksi.

Evelina vilkėjo juodu megztiniu negilia ovalo formos iškirpte ir chaki spalvos kapriais, o avėjo dailiais plokščiapadžiais bateliais.

– Ačiū, kad išgelbėjai nuo dar vienos nuobodžios dienos su katėmis, – pasakė ji.

Nusišypsojau. Man ji nebuvo panaši į žmogų, sergantį nepagydoma liga. Net jos plaukai nebuvo nuslinkę – o gal tai perukas? Jos skruostai buvo įraudę, tačiau tai galėjo būtų makiažo nuopelnas. Bet labiausiai stebino tai, kad ji nesielgė kaip ligonė. Jei vėžys ir niokojo jos kūną, Evelina neleido jam pasiglemžti jos dvasios.

– Na, tai kokie mūsų šiandienos planai? – paklausiau aš, visoms trims lipant į keltą.

Atėjome vienos pirmųjų, todėl užsiėmėme geidžiamiausias vietas kelto priekyje, nes iš ten geriausiai horizonte matėsi Siatlas.

– Na, – prabilo By, įsitaisydama ant plastikinio kelto suolelio, – būtinai nusiaubsime prekybos centrą „Westlake Center“, o papietauti galėsime toje mažytėje, jaukioje užkandinėje Marion gatvėje.

Marion gatvė. Ar tik ne toje gatvėje Estera visam laikui nutraukė santykius su Eliotu? Prisiminiau prabangų žiedą, kurį ji sviedė į kanalizacijos angą, ir papurčiau galvą. Ji pasielgė labai impulsyviai, ir man buvo gaila tokio puikaus papuošalo. Kita vertus, Estera turėjo svarių priežasčių taip pasielgti.

Viešbutis „Landon Park“ – prisiminiau jo pavadinimą, nes šalia jo įvyko tragiškoji scena. Galbūt By ar tas, kas rašė tą dienoraštį, paminėjo realias vietas. Norėjau įsitikinti, ar tas viešbutis dar yra, ar apskritai kada nors buvo.

– Ar kas nors norėtų moliuskų sriubos? – stodamasi paklausė By.

Plaukdama keltu, ji visada užsisakydavo sriubos, nekreipdama dėmesio į paros laiką ir kad kelionė keltu trunka vos pusvalandį.

– Ne, dėkui, – atsakė Evelina.

– Jei jau eini į kavinę, tai paimk ir man porciją, – pasakiau aš.

By pritariamai linktelėjo ir nuėjo.

Kai By jau buvo pakankamai toli, kad mūsų negirdėtų, pasisukau į Eveliną:

– Kaip jautiesi?

– Buvo ir geriau.

– Man labai gaila, – pasakiau, jausdamasi kalta, kam pakviečiau Eveliną vykti kartu ir atėmiau iš jos galimybę ilsėtis.

– Na jau, – pasakė Evelina, – manęs nereikia gailėtis. Mieliau jausiuosi blogai Siatle su jumis, nei viena savo lovoje.

Linktelėjau.

– Kada pasakysi By?

Evelina atrodė susirūpinusi.

– Greitai.

– Man neramu, – pasakiau aš, – kaip ji sureaguos į tokią žinią.

Evelina nudelbė žvilgsnį sau į rankas – pirštai buvo sunerti taip stipriai, kad matėsi iššokusios melsvos venos.

– Aš irgi dėl jos nerimauju, mieloji.

Pažvelgiau pro langą, o tada vėl atsigręžiau į Eveliną.

– Kiek žinau, tu vienintelė artima By draugė.

Ji linktelėjo.

– Ar vis dar skaitai tą dienoraštį?

– Taip, – atsakiau, – vos galiu nuo jo atsiplėšti.

Ji žvilgtelėjo į perėjimą, norėdama įsitikinti, ar By dar negrįžta.

– Mums liko labai mažai laiko, – pasakė ji. – Aš nebeilgai čia būsiu. Bet turi kai ką žinoti: tame dienoraštyje, kurį skaitai, yra daugybė paslapčių, kurios gali pakeisti ir tavo, ir tavo tetos, ir kitų gyvenimus.

– Norėčiau, kad paaiškintum, ką visa tai reiškia, – išpyškinau, nenorėdama pasirodyti pernelyg nekantri.

– Atleisk, mieloji, – pasakė ji, – bet tai tavo kelionė.

Keltui įplaukus į atvirus vandenis, man pasirodė, kad laikas sustojo.

– Evelina, – kreipiausi, atsisukdama į ją, – ar pažinojai mano senelę?

Prieš atsakydama, ji ilgai žvelgė man į akis.

– Taip, mieloji, pažinojau.

– Tuomet gal žinai, – paklausiau aš, – ką By pasakė mano mamai apie senelę Džeinę, kad po to kilo nesantaika šeimoje?

Evelina linktelėjo.

– Ji papasakojo tavo mamai visą tiesą apie tavo senelę, – atsakė ji.

– Visą tiesą?

– Taip, – pasakė ji. – Bet, Emile, tavo šeimos vaidai gali išsispręsti.

– Evelina, ką visa tai reiškia?

– Tu gali viską išspręsti, Emile, – pasakė ji. – Tu gali užbaigti šitą istoriją taip, kaip reikia.

Perbraukiau pirštais plaukus ir atsidusau.

– Jaučiuosi taip, tarsi mėginčiau sudėlioti dėlionę, o visi aplinkui slepia nuo manęs jos detales.

– Būk kantri, – sušnabždėjo Evelina. – Surasi atsakymus, kai ateis laikas. Taip veikia ši sala.

Pastebėjau grįžtančią By.

– Štai, – sėsdamasi tarė ji, – moliuskų sriuba, kaip prašei.

– Evelina, – paklausė By, – kur tavo apetitas? Juk, plaukdama keltu, visada valgai sriubos.

Žvilgtelėjau į Eveliną lyg norėdama pasakyti: „Dabar tinkamas laikas jai papasakoti“, bet ji nė nemanė to daryti.

– Pusryčiams labai daug prisivalgiau, – atsakė. – Matyt, šitas senas skrandis jau nebe toks, koks buvo.

– Ką gi, – pasakė By, – po kelių valandų eisime pietauti, tai tikrai nenumirsi iš bado.

– Taigi, – tęsė By, šįkart pasisukusi į mane, – kaip vakar sekėsi pas Džeką?

Evelinos veidas nušvito.

– Džeką Evantsoną?

– Taip, Džeką Evantsoną, – atsakiau aš.

By su Evelina susižvalgė.

– Emile, priešais tave dvi pagyvenusios damos, kurios nebuvo pasimatyme jau kelis dešimtmečius, – pasakė Evelina. – Pradžiugink mus kuo nors pikantiška.

– Na, jis pagamino vakarienę, – pradėjau pasakoti aš. – Ar galite tuo patikėti? Vyras, kuris moka gaminti. Be to, jis parodė man savo paveikslus.

By nutaisė nepatenkintą miną ir nusisuko į langą, bet Evelina nekreipė į ją dėmesio.

– Atrodo, kad vakaras buvo tikrai nuostabus. Ar tau patiko?