Сара Джио - Kovo žibuoklės

– Labanakt, – pasakė ji ir paglostė man skruostą.

– Labanakt, By.

6 „Kai aš įsimylėsiu“. (Angl.)

Kovo 5 diena

Vakarienė su Džeku. Kitą dieną tik apie tai ir tegalvojau. Plaudama indus po pusryčių, panardinau rankas į muiliną vandenį ir susimąsčiau, ar jis galvojo apie mūsų šokį praėjusį vakarą. Ar jis pajuto tą kibirkštį, kurią pajutau aš? Didelis muilo burbulas susprogo, kai skalavau lėkštę. Padėjau ją džiūti. Gal aš viską išsigalvoju? Blizgindama sidabrą rankšluostėliu, sumečiau, kad dar visai neseniai atsisveikinau su Džoeliu, todėl mano šeiminio gyvenimo patirtis neleidžia man blaiviai vertinti santykių su Džeku.

Vėliau tą vakarą puoliau kuistis po savo lagaminą, ieškodama tinkamo drabužio. Vakarienė su Gregu buvo visiškai neįpareigojanti: susitikau su senu draugu viešoje vietoje. O su Džeku buvo kitaip. Nors tos kelios minutės paplūdimyje buvo tikrai malonios, šį vyrą gaubė kažin kokia paslaptis, ir aš dėl to nerimavau. Be to, jis pakvietė mane ne į restoraną, o į savo namus, tad pasirinkau aprangą, kurią renkuosi visada, kai nežinau, ką apsirengti, – jaukų megztinį, savo mėgstamiausius džinsus ir kabančių auskarų porą. Truktelėjau savo puošnią liemenėlę žemyn, bet tada papurčiau galvą ir vėl pakėliau ją aukštyn.

Perbraukiau šepečiu plaukus, išsiilgusius kirpėjo rankos, ir pabaigiau ruoštis brūkštelėdama blakstienas tušu, skruostus – skaistalais.

Prieš išjungdama kambaryje šviesą, kritiškai įvertinau savo atvaizdą veidrodyje. Bus gerai.

– Atrodai labai gražiai, – pasakė By, įkišusi nosį į kambarį.

Nežinojau, kiek laiko ji ten stovi, tad tikėjausi, jog spėjau paslėpti dienoraštį. Mečiau žvilgsnį į lovą ir supratau, kad spėjau.

– Ačiū, – atsakiau.

Persimečiau per petį rankinę ir įsispyriau į plokščiapadžius batus, tinkamus eiti paplūdimiu pas Džeką.

Pamaniau, kad ji nori man kažką atskleisti, bet, jai prabilus, supratau, kad nori mane įspėti:

– Geriau per ilgai neužsibūk, mieloji. Šiąnakt numatomas smarkus potvynis. Gali būti sunku grįžti namo. Būk atsargi.

Abi supratome, ką ji norėjo tuo pasakyti.

Tik nuėjusi gerą gabalą pakrante suvokiau, kad vertėjo pasiimti striukę ar net žieminį paltą. Kovo mėnesio brizas priminė arktinį vėją, ir aš tikėjausi, kad Džeko namai jau netoli. Eidama paplūdimiu, išgirdau skambant savo telefoną. Išsitraukiau jį ir ekrane pamačiau nepažįstamą numerį su Niujorko miesto kodu.

– Klausau, – atsiliepiau.

Fone girdėjau šiugždesį ir miesto garsus – automobilių signalus ir burzgesį, – tarsi skambinantysis eitų judria gatve.

– Klausau? – pakartojau.

Nesulaukiau jokio atsakymo, todėl, gūžtelėjusi pečiais, įsidėjau telefoną atgal į rankinę.

Virš galvos švytėjo mėnulio pjautuvas. Atsigręžiau į nueitą paplūdimio ruožą. Galėčiau apsisukti ir grįžti. Bet į mane vėl tvokstelėjo vėjo gūsis, išgąsdindamas, tarsi į veidą šliūkštelėta šalto vandens stiklinė. Buvau priversta eiti toliau. Ar paklusau vėjyje šnabždančiam balsui? O gal jausmui? Nebuvau tikra, bet ėjau nesustodama, žingsnis po žingsnio, kol priėjau Džeko paplūdimio namelį. Jis atrodė būtent taip, kaip nupasakojo Džekas – su pilkų malksnų stogu ir didele terasa išilgai priekinės sienos.

Kaip ir kiti namai šiame pakrantės ruože, taip ir šis buvo senas ir tikriausiai apipintas pasakojimais. Susimąsčiau apie poras, stebėjusias saulėlydžius iš šitos terasos per pastarąjį šimtmetį, ir mano širdis suspurdėjo. O tada ėmė pasiutusiai daužytis krūtinėje, nes pamačiau ant stogo įtaisytą anties pavidalo vėjarodį, besisukantį vėjyje. Ar tai gali būti namas iš By paveikslo?

Pro langą sklindanti šilta šviesa tiesiog kvietė pasukti takeliu, vedančiu prie namo. Pastebėjau prie laiptelių pakabintą meškerę, o šalia – botus. Prisiartinau prie priekinių durų, kurios buvo neužrakintos.

– Labas, – atsargiai tariau, žengdama vidun.

Girdėjau muziką, džiazą, ir gaminamų patiekalų čirškėjimą.

– Sveika, užeik, – iš kito kambario, tikriausiai virtuvės, šūktelėjo Džekas. – Aš čia pabaigsiu ir tuoj ateisiu.

Užuodžiau česnaką, sviestą ir vyną – gardžiausią pasaulyje skonių derinį. Iš karto pasidarė šilčiau – taip, kaip būna gurkštelėjus vyno. Su savimi turėjau butelį „Pinot“, kurį nukniaukiau iš By. Pastačiau jį ant prieškambario stalelio šalia raktų ryšulio ir didelės baltos kriauklės, pilnos monetų.

Apsižvalgiau iš ten, kur stovėjau. Akį patraukė valgomasis su raudonojo vyno spalvos sienomis ir masyviu ąžuoliniu stalu. Pasidarė smalsu, ar Džekas dažnai pri­iminėja svečius, turėdamas tokį stalą. Už kelių žingsnių į kairę buvo svetainė, kurioje stovėjo dvi sofos ir kavos stalelis, pagamintas iš šviesiai pilkos medienos, kurią jūra išplovė į krantą. Baldai atrodė tvirti ir vyriški, bet aplinka buvo išpuoselėta – vaizdas kaip iš baldų katalogo. Net žurnalai ant kavos stalelio atrodė specialiai išdėlioti netvarkingai. Priėjau prie židinio, kad apžiūrėčiau ant atbrailos sudėtas nuotraukas. Viena ypač patraukė mano dėmesį: joje buvo pavaizduota jauna moteris su saulės akiniais, raudona bikinio viršutine dalimi ir dailiu drobiniu sarongu, sujuostu ant liauno liemens. Ji stovėjo paplūdimyje ir į fotografuojantįjį – Džeką? – žvelgė meiliu žvilgsniu. Staiga pasijutau kaip įsibrovėlė, ir tai buvo kvaila, nes ta moteris galėjo būti jo sesuo.

– Sveika, – tarė Džekas, įeidamas į svetainę. – Atleisk, kad teko palaukti, bet pasaulis sustoja, kai gaminu bešamelio padažą.

Rankose Džekas laikė dvi taures vyno ir vieną pasiūlė man:

– Tikiuosi, mėgsti „Chardonnay“.

– Labai.

– Puiku, – pasakė jis.

Atrodė ramus ir tvirtas, tarsi senas keltas, ir tai tik išryškino mano susijaudinimą. Tikėjausi, kad jis to nepastebi.

– Prisėskim, – tarė ir parodė į sofą, kuri stovėjo priešais židinį. – Džiaugiuosi, kad galėjai šį vakarą ateiti.

Jis buvo dar gražesnis, nei anksčiau – pavojingai gražus su savo tamsiais, banguotais plaukais ir svaiginančiu žvilgsniu.

– Ar vakar gerai praleidai laiką? – paklausė.

– Taip, – atsakiau. – Buvo graži naktis.

Meldžiausi, kad neišrausčiau, nors buvau tikra, kad išraudau.

– Atleisk, kad turėjau taip greitai tave palikti, – susirūpinęs pasakė jis.

– Baik, nieko tokio, – atsakiau žvalgydamasi po kambarį ir trokšdama pakeisti temą.

Mano akį patraukė keletas įrėmintų nespalvotų vintažinių nuotraukų, ypač viena, kurioje matėsi senas keltas.

– Tavo namai labai jaukūs.

Kaip aš galėjau pasakyti šitokią banalybę?

– O kaip tau sekasi ta istorija? – paklausė jis.

– Kokia istorija? – Iš karto pagalvojau apie Esteros istoriją ir nustebau, iš kur Džekas apie ją žino.

– Tavo knyga, – pasakė Džekas. – Ta, kurios rašyti čia atvykai.

– A, taip. Aš, mm, rašau ją po truputį. Iš lėto, bet užtikrintai.

– Beinbridžas – tobula vieta rašytojui ir bet kokiam kitam menininkui, – pasakė jis. – Užtenka paimti į rankas rašiklį ar teptuką, ir pasakojimai, paveikslai ateina savaime.

Linktelėjau.

– Taip, sala turi tokį poveikį, – pasakiau, turėdama omenyje ne savo kūrybą, o dienoraščio puslapiuose suguldytą pasakojimą.

Džekas nusišypsojo ir lėtai, pasigardžiuodamas gurkštelėjo vyno.

– Ar tu išalkusi?

– Labai.

Jis palydėjo mane į valgomąjį prie stalo, o pats nuėjo atnešti tarkuoto parmezano salotų su gražgarstėmis ir pankoliais, kepto oto, bešamelio padažu apšlakstytų smidrų ir ką tik iškeptų bandelių.