Сара Джио - Kovo žibuoklės

– Labai, – atsakiau aš. – Tik man keista, kad per visus tuos kartus, kai vaikystėje lankiausi saloje, niekada nesutikau Džeko. Nė karto nemačiau jo paplūdimyje.

Evelina jau buvo beatsakanti, bet By ją nutraukė:

– O kaip Gregas? – paklausė ji.

– Dievaži, – tarė Evelina, – aplink tave sukasi du vyrai?

– Tikrai taip, – išrėžė By.

Eveliną užliejo nostalgija.

– O, kad vėl būčiau jauna...

Kaip tik tuo metu sukaukė kelto sirena, pranešanti, kad atvykome į Siatlą. Keleiviai sujudo, norėdami greičiau išlipti, todėl ir mes paspartinome žingsnį. Perėjusios trapą, nulipome laipteliais žemyn ir pasiekėme šaligatvį, kur išsirikiavę stovėjo taksi automobiliai, lūkuriavo elgetos ir lesiojo balandžiai.

Kai priėjome pėsčiųjų perėją, Evelina sustojo ir giliai įkvėpė.

– Ak, – tarė ji, – kaip aš pasiilgau šito kvapo.

Tai buvo tas pats kelto variklio, jūros vandens ir miesto kvapas, kuris ir man labai patiko, tačiau Siatle jis buvo pagardintas keptos žuvies kvapu, sklindančiu iš palei prieplauką išsirikiavusių restoranų.

– Ar kada nors gailėjaisi, kad grįžai į salą? – staiga paklausė By.

Užuot pažvelgusi į By, Evelina kreipėsi į mane:

– Emile, kai prieš dešimt metų mirė mano vyras, aš persikrausčiau atgal į Beinbridžą. Visus tuos metus, kai buvome susituokę, gyvenome Siatle, ne per toliausiai nuo čia, ant Kongreso rūmų kalvos.

– Labai apgailestauju dėl tavo vyro, – pasakiau aš. – Tikriausiai čia viskas primena jį.

– Taip, – pasakė ji. – Bet sala visada buvo mano namai.

Ėjome tylėdamos, kol perkopėme tris kalvas ir atsidūrėme Marion gatvėje. Padėjau Evelinai eiti, prilaikydama ją už parankės, – By būtų elgusis taip pat, jei būtų žinojusi apie savo draugės ligą.

– Štai ir atėjome, – pasakė By.

Ji parodė į restoraną kitoje gatvės pusėje, kuris vadinosi „Pas Talulą“.

– Užeikime, – tarė. – Po tokio pasivaikščiojimo poilsis man nepakenktų.

Aš linktelėjau, Evelina irgi suskubo pritarti.

Restorano interjeras buvo žaismingas ir šviesus: geltonos sienos, graviruoto stiklo vazelės su pamerktais narcizais ant visų stalų. Be vyro, užsukusio kavos ir sumuštinio ir įsitaisiusio tolimame kampe, mes ten buvome vienintelės lankytojos.

Buvo vienuolikta valanda – per anksti pietauti, bet pats laikas kokteiliui „Mimoza“. Evelina užsakė visoms po vieną. Pabaigusios po antrą, visos jautėmės linksmos ir, žinoma, alkanos. Negalvodama apie kelte suvalgytą moliuskų sriubą, be jokios graužaties užsisakiau mėsainį.

– Tai kur toliau? – paklausė By, kai padavėja nunešė tuščius indus nuo mūsų stalelio.

Pažvelgiau pro langą į Marion gatvę.

– Ką manote, jeigu truputį pasivaikščiotume Marion gatve, prieš eidamos į prekybos centrą?

– Kodėl gi ne, – atsakė By.

Ji apmokėjo sąskaitą ir visos trys pasukome Marion gatve. Apžiūrinėjau kiekvieną pastatą, pro kurį ėjome, ieškodama viešbučio, ties kuriuo Estera pamatė Eliotą su kita moterimi. Šioje gatvėje buvo bene keturiasdešimt penkios „Starbucks“ kavinės, bet nė vieno „Landon Park“ viešbučio. Tada mano akys užkliuvo už plytinio pastato – tokio, kokį apibūdino Estera, – su dviem didelėmis kolonomis priekyje. Šalia buvo ir laik­raščių automatas. Sutapimas? Dar šis tas – už penkių metrų nuo tos vietos žiojėjo kanalizacijos anga. Akimirką stovėjau nejudėdama. Tai turėjo būti ta vieta . Privalėjau įsitikinti, ar neklystu.

– Emile? – By nustebo, kodėl sustojau kaip įbesta. – Kodėl sustojai būtent čia? Mieloji, ar pamatei parduotuvę, į kurią norėtum užeiti?

Papurčiau galvą, nežiūrėdama į By.

– Noriu užmesti akį į laikraščių antraštes, – sumelavau ir pasileidau į kitą gatvės pusę.

Susierzinęs pilko sedano vairuotojas nuspaudė automobilio signalą – vos nepapuoliau jam po ratais.

Ir štai, kitoje gatvės pusėje stovėjo pastatas su kolonomis. Tai turėjo būti tas viešbutis.

– Atleiskite, – kreipiausi į pagyvenusį durininką, – ar čia viešbutis „Landon Park“?

Jis nustebęs pažvelgė į mane.

– „Landon Park“ viešbutis? – perklausė, tada papurtė galvą: – Ne, čia sporto klubas „Washington Athletic Club“.

– Taip, – pasakiau, – aišku.

Pasukau atgal, bet šįkart naudojausi šaligatviu.

– Palaukite, panele! – šūktelėjo durininkas. – Seniau čia buvo „Landon Park“, bet šeštajame dešimtmetyje jį uždarė po didelio gaisro.

– Tikrai? – paklausiau šypsodamasi.

Jis linktelėjo.

– Gaisras jį visiškai suniokojo.

Padėkojau jam ir pažvelgiau į kitą gatvės pusę, kurioje stovėjo By su Evelina. Abi atrodė sumišusios, ypač By.

– Aš tuoj, – sušukau ir apsimečiau, kad apžiūrinėju laikraščių automatą, nors iš tikrųjų mėginau įsijausti į vietą, kurioje prasidėjo Esteros ir Elioto bėdos. Man ten stovint, dienoraščio istorija ėmė rodytis labai tik­roviška, net jei ji tebuvo žmogaus, gyvenusio prieš pusšimtį metų, fantazijos vaisius.

Nusprendėme neiti apsipirkti ir sėdome į antros valandos keltą. Evelinos labui apsimečiau, kad man skauda galvą, nes mačiau, kad ji jaučiasi prastai. Buvo išbalusi ir atrodė nuvargusi. Supratau, kad jai reikia poilsio, bet žinojau, kad pati to nepripažins.

By nuėjo į savo kambarį pasnausti. Aš taip pat nuėjau į savąjį, bet miegoti neketinau.

Girdėjau, kad virtuvėje skamba telefonas. Buvau užsiėmusi – vonioje maudžiau mažylę, – todėl nusprendžiau, kad skambintojas gali palaukti. Tačiau telefonas nesiliovė čirškęs, net kol išgręžiau plaušinę ir suvysčiau dukrelę į žydrą frotinį rankšluostį, kurį mums padovanojo Bobio motina, nes tikėjosi, kad gims berniukas.

– Klausau, – galiausiai atsiliepiau, neslėpdama susierzinimo balse.

Skambino Francė:

– Estera, tu nepatikėsi.

Jos balse girdėjau ir nusiminimą, ir jaudulį, ir paniką – viską vienu metu.

– Nusiramink ir viską papasakok, – pasakiau aš ir paėmiau kūdikį taip, kad galėčiau patogiai kalbėti telefonu.

– Eliotas, – pasakė ji.

Išgirdusi jo vardą, aš vos nenugriuvau.

– Ne, France, ne, – pasakiau aš, – nieko man nesakyk. Man būtų per daug skaudu tai išgirsti.

– Ne, – skubiai pasakė ji, – jis gyvas. Jam viskas gerai. Jis grįžo namo! Jis grįžo iš karo!

Akyse man ėmė kauptis ašaros.

– Iš kur žinai?

Ji trumpam nutilo, tarsi svarstytų, ar papasakoti man visą tiesą, ar tik dalį jos.

– Na, – galiausiai tarė ji, – nes aš jį mačiau.

– Kur tu jį matei?

– Jis buvo atėjęs pas mane, – pasakė ji. – Ką tik išėjo.

Jaučiau, kaip Francė staiga sustingo, ir mane sukaustė įtampa. Mane jų draugystė neramino, ir aš nemokėjau to nuslėpti.

– France, – tariau aš, – ką jis veikė tavo namuose?

– Estera, nežinau, ką turi omenyje, – gindamasi kalbėjo ji. – Jis žino, kad aš domiuosi fotografija, todėl padovanojo man albumą su nuotraukomis, kurias padarė būdamas pietuose. Jos labai gražios. Turėtum ateiti jų pažiūrėti – ten kokosų palmės, paplūdimiai, žmonės, kuriuos jis sutiko.

Mano dešinė plaštaka susispaudė į tvirtą kumštį.

– Kodėl jis dovanoja tau dovanas?

– Kas čia per klausimas? – įskaudinta atrėžė Francė. – Estera, nepamiršk, kad mes su juo irgi seni draugai. Tai tebuvo malonus gestas.

– O kaip aš? – užsipuoliau. – Ar aš jau nebe draugė?

– Estera, tu ištekėjusi ir turi vaiką, – tiesiai šviesiai išrėžė ji (aš to nesitikėjau). – Jis nesijaučia laukiamas tavo namuose.