– Emile, man pradėjo skaudėti galvą, – pasakė ji. – Manau, kad laikas eiti namo.
Henris kilstelėjo ranką, norėdamas paprieštarauti:
– Dar ne, – pasakė jis. – Jūs abi turite pamatyti mano sodą. Ten yra tai, ką labai norėčiau jums parodyti.
By nenoriai sutiko, ir visi trys pro galines virtuvės duris išėjome į sodą, esantį už namo. Vos spėjome žengti tris žingsnius, kai By aiktelėjo, pirštu rodydama į sodo lopinėlį mums iš dešinės.
– Henri! – sušuko ji, įsistebeilijusi į šimtus mažyčių šviesiai žalių lapelių, prasikalusių pro dirvą ir susijungusių į vientisą kilimą, kurį puošė gausybė levandų spalvos žiedelių su tamsiai violetiniais viduriukais.
By atrodė apstulbusi:
– Kaip jos?.. Iš kur jos atsirado?
Henris papurtė galvą.
– Pastebėjau jas prieš dvi savaites. Jos tiesiog išdygo .
By atsigręžė ir, matydama mane sutrikusią, nutarė paaiškinti:
– Tai miško žibuoklės, – pasakė ji. – Nemačiau jų saloje nuo...
– Jos labai retos, – tarė Henris, nutraukdamas tylą po nebaigtos By minties. – Neįmanoma jų pačiam pasisodinti, nes jos neaugs. Jos pačios tave pasirenka .
By ir Henrio akys susitiko, ir ji nusišypsojo švelnia, atlaidumo kupina šypsena. Man atlėgo, pamačius, kaip ji šypsosi Henriui.
– Evelina turi savo nuomonę apie šias gėles, – pasakė ji ir stabtelėjo, tarsi atsargiai trauktų atsiminimą iš jam skirtos apdulkėjusios lentynos. – Ji sako, kad miško žibuoklės išauga ten, kur jų labiausiai reikia. Jos neša viltį ir padeda išgyti. – O paskui pridūrė: – Henri, juk kvaila manyti, kad žibuoklės ką nors supranta .
– Kvailų kvailiausia, – pritarė jis.
Negalėdama patikėti, By papurtė galvą.
– Jos pražydo kovo mėnesį, ne kurį nors kitą...
Henris linktelėjo.
– Žinau.
Negalėjome atitraukti akių nuo mažyčių žiedlapių, tokių gležnų ir kartu stiprių dėl savo gausos. Žengiau žingsnį atgal ir įsižiūrėjau į juodu, stovinčius greta vienas kito, panirusius į bendrą prisiminimą, apie kurį aš nieko nežinojau. Tą akimirką supratau, kad man prieš akis atsiveria tai, kas yra daug svarbiau nei gėlės.
Namo parėjome tylėdamos, By nešina savo paslaptimis, aš – savosiomis. Kol ji miegojo, įsijungiau nešiojamąjį kompiuterį ir pasakiau sau, kad nepakilsiu nuo stalo tol, kol neparašysiu dar dviejų pastraipų, bet visą laiką tik sėdėjau ir spoksojau į laikrodį dešiniajame ekrano kampe. Praslinko aštuonios minutės, o įkvėpimas neaplankė, todėl paskambinau Anabelei.
– Sveika, – bejėgiškai pasisveikino ji.
– Kas yra?
– Nieko, – atsakė Anabelė.
Per daug gerai ją pažinojau, kad patikėčiau.
– Klok, – paliepiau. – Iš balso girdžiu, kad kažkas ne taip.
Ji atsiduso.
– Pažadėjau sau, kad tau apie tai nieko nepasakosiu.
– Ko nepasakosi?
Įsivyravo tyla.
– Ane?
– Gerai, – tarė ji. – Buvau sutikusi Džoelį.
Mano širdis ėmė plakti greičiau.
– Kur?
– Kavinėje Penktojoje gatvėje.
– Ir?
– Jis klausinėjo apie tave.
Galima sakyti, aš netekau žado.
– Ko jis klausė?
– Sakiau, kad geriau nebūčiau tau užsiminusi.
– Na, tu užsiminei, todėl dabar turi papasakoti viską.
– Jis klausė manęs, kaip tu laikaisi.
– Ar pasakei jam, kad aš čia?
– Aišku, kad ne. Bet pasakiau jam, kad susitikinėji.
– Ane, bet kodėl?!
– Pasakiau, ir viskas. Ei, jeigu jis galėjo susimesti su kita moterimi, tai nusipelno išgirsti, kad ir tavo gyvenimas juda į priekį.
– Kaip jis reagavo?
– Na, jei tikiesi, kad pasakysiu, jog jis pradėjo graudžiai verkti, tai nieko nebus. Tačiau žinia jo nepradžiugino. Veidas viską pasakė.
– Tai ką jis tau pasakė, Ane?
– Kad jam skaudu girdėti, jog tu su kažkuo susitikinėji, kvailute.
Mano širdis smarkiai tvinkčiojo. Prisėdau – turėjau prisėsti. Man buvo silpna ir šiek tiek pykino.
– Em, tu dar čia?
– Aha.
– Dabar matai? Neturėjau tau to sakyti. Tai pakenks tavo gijimo procesui. Prisimink – Džoelis tave paliko. Pasielgė išdavikiškai.
Šis faktas man buvo įsismelkęs iki kaulų smegenų, bet išgirsti tai iš Anabelės lūpų vis tiek buvo skaudu.
– Žinau, – pasakiau, – tu teisi.
Išsitiesiau ir pasakiau:
– Man viskas bus gerai. Viskas bus gerai.
– Kiek kartų gali kartoti žodį „gerai“?
– Gerai. – Šyptelėjau. – Ar turi ir daugiau karštų žinių?
– Ne, – atsakė ji, – tik tiek, kad tavo bute įvyko tragedija.
– Ką?
– Baigėsi ledai.
Prisiminiau savo naktinį pasimatymą su „Ben & Jerry’s Cherry Garcia“ ledais prieš išvykstant į salą.
– Iš tiesų, tikra tragedija.
– Iki, mieloji, – pasakė ji.
Kai padėjau savo mobilųjį ant stalo, suskambo By namų telefonas. Po keturių skimbtelėjimų pakėliau ragelį.
– Klausau.
– Emile, čia tu?
– Mama?
– Labas, mieloji, – pasakė ji. – Ar jau girdėjai džiugiąją naujieną?
– Kokią naujieną?
– Danielė, – suspigo ji, – laukiasi!
Turėjau pasakyti: „Kaip nuostabu!“ arba „O, tas gyvybės stebuklas!“, tačiau tik gūžtelėjau pečiais ir tariau:
– Vėl?
Tai bus trečias Danielės vaikas, bet man nebuvo jokio skirtumo – galėjo būti kad ir trisdešimtas.
– Taip! Jis turėtų gimti lapkritį, – į ragelį šaukė mama. – Argi ne nuostabu?
Ji pasakė tai, o aš girdėjau: „Kodėl negali būti kaip tavo sesuo?“ Nujaučiau, kad prasidės liaupsių Danielei lavina, todėl pakeičiau temą:
– Mama, – tariau aš, – By sakė, kad skambinai. Ar tai ir norėjai man pasakyti?
– Na taip, bet, mieloji, aš girdėjau apie tave ir Džoelį. Man neramu dėl tavęs. Kaip tu laikaisi?
Neatsakiau į klausimą.
– O kur tu tai išgirdai ?
– O, mieloji, – pasakė ji, – tai visai nesvarbu.
– Mama, tai svarbu, – neatlyžau aš.
– Na, – lėtai tarė ji, – tavo sesuo man pasakė.
– O iš kur ji sužinojo? Aš jau kelis mėnesius su ja nesikalbėjau.
– Na, aš manau, kad ji perskaitė apie jūsų nutrūkusią santuoką pasauliniame tinkle, – pasakė ji.
Mano manymu, mama buvo vienintelis žmogus žemėje, kuris vis dar vadino internetą „pasauliniu tinklu“, ir tai buvo žavinga. O „Google“ ji vadino „gogliu“.
Prisiminiau savo „Facebook“ puslapį. Taip, aš pakeičiau savo santykių būseną į „vieniša“ netrukus po to, kai tai padarė Džoelis. Bet tai, kad mano mama sužinojo apie mano skyrybas per „Facebook“, yra negerai, labai negerai.
– O aš ir nežinojau, kad Danielė naudojasi „Facebook“, – pasakiau nustebusi.
– Hm, – pasakė mama, – gal vis tik ji sužinojo tai iš „goglio“?
– Žodžiu, Danielė žino. Tu žinai. Visi žino. – Atsidusau. – Mama, aš ketinau pati tau pasakyti, bet norėjau šiek tiek palaukti. Dar nebuvau pasirengusi papasakoti apie tai visai šeimai. Nenorėjau, kad tu ir tėtis jaudintumėtės.
– O, mieloji, – pasakė ji, – man labai gaila, kad tau taip nutiko. Kaip laikaisi?
– Man viskas gerai.
– Džiaugiuosi, – pasakė ji. – Mieloji, ar čia įsipainiojusi kita moteris?
Visi manęs to klausdavo, sužinoję apie griuvusią santuoką, todėl nepykau ant savo mamos už jos smalsumą.
– Ne, – atsakiau. – Turiu omenyje – taip, bet nenoriu apie tai kalbėti.
Pažvelgiau žemyn į telefono laidą ir pamačiau, kad nejučiomis apsivyniojau jį aplink pirštą taip stipriai, kad šis net pabalo. Nesupratau, ar pykstu ant mamos už tai, kad atvirai smalsauja, ar ant Džoelio už jo poelgį, keliantį kitiems smalsumą, todėl susitelkiau į skaudamą pirštą, o mama tarškėjo toliau. Puikiai įsivaizdavau ją virtuvėje, stovinčią prie avokado žalumo senoviškos elektrinės orkaitės, ant kurios rankenos kabo vaivorykštės spalvų megztos pirštinės.
Читать дальше