Сара Джио - Kovo žibuoklės

Bobis tą dieną grįžo ankstesniu, penktos valandos, keltu ir nustebino mane, įteikdamas puokštę narcizų iš „Pike Place Market“ turgaus.

– Pamaniau, kad tau jie patiks, – tarė. – Prisiminiau, kad narcizai – tavo mėgstamiausi.

Nesakiau jam, kad klysta, – mano mėgstamiausios gėlės yra tulpės. Tiesiog apkabinau ir padėkojau už dovaną.

– Kertu lažybų, kad pamiršai, – pasakė jis. – Tu tokia užsiėmusi vaiku ir namais, bet aš nepamiršau.

Žiūrėjau į jį pasimetusi. Nebuvo nei mano gimtadienis, nei Motinos diena.

– Ko tu nepamiršai? – paklausiau aš.

– Sveikinu su vestuvių metinėmis! – pasakė jis. – Na, jos tik rytoj, bet sveikinu iš anksto. Aš taip džiaugiuosi, kad nebegaliu laukti iki rytojaus. Šįvakar veduosi tave vakarienės, kad galėtume tinkamai atšvęsti.

Kodėl iš visų dienų metuose jis pasirinko kaip tik šią dieną man nustebinti? Likimas, tas senas, niekšingas raganius, ką tik sudavė man savo šalta, žiauria ranka.

– O kaip mergaitė? – paklausiau, tikėdamasi rasti spragą jo planuose.

Ji pakėlė rankytę ir sugriebė pakabutį su jūros žvaigžde, kabantį man ant kaklo. Pakštelėjau jai į skruostą.

– Aš dėl visko susitariau, – pasakė jis. – Mano mama su ja pabus.

Būtų sunku rasti netinkamesnį laiką. Šįvakar manęs lauks Eliotas, o aš būsiu su Bobiu.

Bobis nusivedė mane į „Varnos lizdą“, puikų restoraną, įsikūrusį pajūrio uolos viršūnėje, iš kurio atsiveria nuostabus vaizdas į įlanką. Ne kartą vakarieniavau čia su Eliotu, tačiau man ir Bobiui tai buvo pirmas kartas. Bobis labai taupus. Jis nematė prasmės švaistyti pinigų vakarienėms restoranuose. Todėl jautėsi be galo išdidus, kai atvėrė man masyvias, pušines restorano duris. Mums žengiant vidun tarė:

– Mano Esterai – tik tai, kas geriausia.

Atsisėdome prie staliuko apie šešias, bet maistą mums atnešė tik apie pusę aštuonių. Mano koja nervingai trepsėjo, nejučia vis įsitempdavau; sėdėjau tvirtai sukandusi dantis ir vis žvilgčiojau į laikrodį, o laikas vis tiek judėjo sraigės greičiu. Bet Bobis nepastebėjo mano nuotaikos. Jis buvo per daug užimtas, tardydamas padavėją:

– Ar austrės tikrai šviežios? Ar prie žuvies patiekiama bulvių košė? Ar galėtume vietoj salotų pasirinkti sriubą?

Po stalu iš nekantrumo baksnojau pirštu sau į koją, mėgindama nuslėpti nusivylimą, ir akies krašteliu pastebėjau, kad mane kažkas stebi. Pakėlusi akis, pamačiau Bilį, savo mokyklos laikų simpatiją. Sėdėjo prie baro su kokteiliu rankoje ir žvelgė apsiblaususiomis akimis. Jis pasipiršo man prieš pat absolventų sutikimo vakarą paskutiniais koledžo metais. Užmovė man žiedą, ir aš ištariau „taip“ – na, tiksliau, aš ištariau „galbūt“. Aš mylėjau Bilį, ir kartu mes praleidome daug smagaus laiko, bet visa tai truko iki Eliotui pasirodant mano gyvenime. Francė sakė, kad Bilis manęs nepamiršo, o jo žvilgsnis tą vakarą patvirtino, kad ji buvo teisi. Tačiau jis niekada nejautė man neapykantos už tai, kad jį palikau. Tą vakarą net pasirodė, kad jam manęs gaila.

Jis pamojo nuo baro, kur sėdėjo su kažkokiu vyru. Jie abu vilkėjo kostiumus. Aš pamojau atgal.

– Kas jis toks? – paklausė Bobis.

– Tik Bilis, – atsakiau aš, mostelėdama baro link.

Bobis atsisuko ir nusišypsojo jam – taip norėjo parodyti, kad aš neabejotinai priklausau jam. Kartais man atrodo, kad Bobis ne tiek myli mane, kiek pačią mintį, kad mane turi. Aš buvau jo prizas, jo taurė, kurią jis prižiūri ir kartais puikuojasi prieš kitus.

– Estera, – tarė Bobis po to, kai mums patiekė vakarienę, o jis jau buvo susivertęs du bokalus alaus, – aš ilgai galvojau ir manau, – jis pritildė balsą, – kad turėtume pagalvoti apie dar vieną vaiką.

Išgirdusi žodį „vaikas“, išpyliau stiklinę su vandeniu sau ant kelių.

– Ką manai, brangioji?

– Ar ne per anksti? – pasakiau aš. – Noriu pasakyti, mažylei vos keturi mėnesiai.

– Pagalvok apie tai, – pasakė jis.

Aš linktelėjau.

Pabaigėme valgyti vakarienę, ir Bobis pasiūlė užsisakyti deserto.

– Galvoju apie baklavą nuo tos dienos, kai Dženisė atnešė jos man į darbą, – pasakė jis.

– Ką Dženisė veikė tavo darbe?

– Ji turėjo susitikimą tame pačiame pastate, kur mano biuras, – atsakė jis ir nusibraukė duonos trupinius sau nuo lūpų, – ir užsuko pasisveikinti.

Jis pasiėmė meniu ir pasitaisė akinius.

– Norėtum deserto, brangioji?

Ne, norėjau tik išeiti. Pažvelgiau į laikrodį – buvo beveik pusė dešimtos. Eliotas nenurodė tikslaus laiko, bet jau buvo vėlu, gal net per vėlu. Jei ketinu su juo susitikti, turiu tai padaryti tuojau pat.

– Ne, – atsakiau, – jaučiuosi truputį pavargusi. Manau, laikas namo.

Bobis sumokėjo už vakarienę ir mes išėjome, tačiau prieš pakildama nuo stalo specialiai numečiau po juo savo rankinę. Ji bus mano alibi.

Mums grįžus namo, Bobis padėkojo savo motinai ir palydėjo ją iki durų, o aš nuėjau pas mažylę, kuri ramiai miegojo savo lovelėje. Jaučiau, kaip slenka laikas – kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę. Tada Bobis nusirengė ir atsigulė į lovą, laukdamas manęs.

– Velnias! – nusikeikiau. – Palikau restorane savo rankinę.

– O ne, – pasakė jis ir buvo besiekiąs kelnių, kurias nusimovęs padėjo ant kėdės. – Nuvažiuosiu jos paimti.

– Ne, ne, – pasakiau aš, – tu ir taip anksti keliesi į darbą. Aš pati nuvažiuosiu. Be to, pamiršau kai ką atiduoti Francei, tai pakeliui iš restorano užsuksiu pas ją.

Puiku, pagalvojau, o mano širdis, atrodė, iššoks iš krūtinės. Ką tik laimėjau sau dar pusvalandį.

– Bet, Estera, jau labai vėlu, – pasakė jis. – Moteris neturėtų važinėti viena tokiu metu.

Bobis tikėjo, kad jo gyvenimo tikslas yra mane saugoti, o mano gyvenimo tikslas – būti apsaugotai.

– Man viskas bus gerai, – pasakiau.

Jis nusižiovavo ir atsigulė į lovą.

– Gerai, – tarė, – bet neužtruk. O kai grįši, pažadink mane, kad žinočiau, jog tau viskas tvarkoje.

– Pažadinsiu, – atsakiau.

Tačiau žinojau, kad to nedarysiu. Žinojau, kad užtruksiu kur kas ilgiau. Uždarydama namų duris, išgirdau Bobį knarkiant.

Tą vakarą variau mūsų biuiką dideliu greičiu. Pralėkiau restoraną, Francės namus ir nurūkau ilgu keliu link Elioto namų. Kelis kartus žvilgtelėjau į galinio vaizdo veidrodėlį, kad įsitikinčiau, jog niekas neseka.

Kai sustabdžiau automobilį priešais Elioto namus, jau buvo po vienuolikos. Palyginau rankomis savo megztinį ir perbraukiau pirštais plaukus, gailėdamasi, kad nesusišukavau ir net nepažvelgiau į veidrodį, prieš išskubėdama iš namų. Takas į paplūdimį skendėjo tamsoje, bet aš mintinai žinojau kiekvieną žingsnį.

Danguje švietė pilnatis, nutvieksdama paplūdimį, kurį taip gerai pažinojau, – čia mes su Eliotu mylėjomės pirmą ir paskutinį kartą. Apsidairiau, tikėdamasi pamatyti jį sėdintį ant rąsto ar išsitiesusį ant pakloto, kaip seniau, kai dar buvome kartu. Jis paduodavo man bangų nugludinto stiklo gabalėlį ar kokią įdomią kriauklę mano kolekcijai papildyti, o tada puldavome vienas kitam į glėbį.

Bet jo ten nebuvo. Aš pavėlavau.

Jo namuose buvo tamsu. Negi jis jau išvažiavo? Aiktelėjau, pagalvojusi apie tai. Mes visada pasirinkdavome netinkamą laiką, tai kodėl aš tikėjausi, kad šiąnakt bus kitaip? Širdį it elektra persmelkė skausmas. Pasisukau grįžti taku ir būčiau nuskubėjusi juo aukštyn iki automobilio, jei po kojomis nebūčiau pastebėjusi švelnaus violetinių žiedlapių mirgėjimo. Papurčiau galvą. Žibuoklės? Nemačiau jų nuo tada, kai dar buvau maža mergaitė. Vieną dieną jos išdygo mano močiutės sode. Niekada nebuvau mačiusi jų Elioto kieme. Iš kur jos čia?