Сара Джио - Kovo žibuoklės

Daugelis salos gyventojų, taip pat ir aš, tikėjo, kad jos turi mistinių galių: gydo širdies ir kūno žaizdas, suartina besivaidijančius draugus, net atneša turtus. Atsiklaupiau ir perbraukiau pirštais šviesiai violetinius žiedlapius, jaukiai įsitaisiusius žalių lapelių patale.

Staiga išgirdau iš tolių plaukiančią muziką ir atsistojau. Iškart atpažinau melodiją – girdėjau su niekuo nesupainiojamą Bili Holidei balsą. „Body and Soul“.

Atsigręžiau į terasą, akimis ieškodama Elioto, bet įžiūrėjau tik meškerę, atremtą į turėklus. Viskas atrodė taip, kaip anksčiau, tarsi laikas būtų sustojęs.

Tada tarsi iš niekur išniro jo rankos ir apkabino mane. Nekrūptelėjau ir nepasitraukiau. Pažinau jo prisilietimą, prisiminiau jo odos kvapą, atpažinau jo kvėpavimo ritmą – visa tai buvo įrašyta mano širdyje.

– Atėjai, – pasakė jis, pasilenkęs prie mano kaklo.

– Kaip galėjau neateiti? – paklausiau, atsisukdama į jį.

– Ar galvojai apie mane?

– Kiekvieną dieną, kiekvieną sekundę, – pasakiau aš ir leidau sau ištirpti jo glėbyje. Jis traukė mane it magnetas.

Jis bučiavo mane taip karštai, taip aistringai, kaip seniau. Abu žinojome, kad tai, kas mus siejo, vis dar gyva, kaip kadaise. Tai buvo ne mažiau tikra.

Medžiuose palei taką, sukantį link kelio, išgirdau šlamesį, bet nesivarginau pasižiūrėti į tą pusę ar sunerimti – ne šiąnakt, ne dabar, kai Eliotas vedasi mane už rankos į savo namus.

Įėjome pro duris ir pasukome į svetainę. Jis patraukė kėdes ir kavos stalelį į šoną, paguldė mane ant meškos kailio prie židinio.

Eliotui atsegant mano suknelę, negalvojau nei apie Bobį – vyrą, su kuriuo turėčiau būti dabar, per mūsų vestuvių metines, – nei apie savo kūdikį, miegantį lopšyje, nei apie melą, dėl kurio čia atsiradau. Dabar jaučiau tik iš židinio sklindančią šilumą savo veidu ir Elioto kvėpavimą savo oda. Ir tai buvo viskas, ką norėjau jausti.

Kovo 8 diena

Mėginau prisiminti tikslius Džeko žodžius. Jis tikrai sakė, kad iš Siatlo grįžta šiandien . Kitą rytą dar iki pusryčių spėjau tūkstantį kartų pasižiūrėti į laikrodį ir nusistebėti. Galvojau apie tai, kaip Eliotas pabučiavo Esterą. Norėjau, kad mane mylėtų su tokia pat aistra, su tokia pat ugnimi, kokią taip natūraliai, taip tobulai išreiškė Eliotas.

Jis nepaskambino nei vienuoliktą valandą, nei vidurdienį. Kodėl jis neskambina?

Antrą valandą išėjau pasivaikščioti po paplūdimį. Vienintelis garsas, kurį skleidė mano telefonas, buvo pypsėjimas, pranešantis apie žinutę nuo Anabelės.

Penktą valandą By sumaišė sau kokteilį ir paklausė, gal ir aš norėčiau.

– Man prašau dvigubą, – atsakiau, padėjusi telefoną.

Po valandos By vėl grįžo prie baro ir ėmėsi savo magiškų triukų su gėrimais, bet man išgerti nebesiūlė, tik pasakė:

– Persirenk. Tuoj atvažiuos Gregas.

Pasimatymas su Gregu man visai išgaravo. Nuskubėjau į savo kambarį persirengti. Pasirinkau mėlyną megztą suknelę ilgomis rankovėmis, su gilia V formos iškirpte. Man patiko, kaip švelniai ji priglunda prie odos.

Gregas atvažiavo septintą valandą, kaip ir žadėjo. Buvo švariai nusiskutęs, vilkėjo išlygintais džinsais ir sniego baltumo marškiniais. Jo auksinė oda tiesiog švietė baltame fone.

– Sveika, – tarė jis, kai priėjau prie automobilio. – Pasirengusi kiniškam maistui?

– Skamba puikiai, – atsakiau. – Aš išbadėjusi.

Įsukome į miestelį, pravažiavome turgų „Town and Country Market“ ir pastatėme automobilį pagrindinėje gatvėje, ten, kur daugybė restoranų ir kavinių. Buvo šiltas vakaras, bent jau Beinbridžo gyventojų nuomone, ir keletas žmonių vakarieniavo lauke.

Restorane Gregas pasikvietė padavėją. Ji priminė man vieną merginą iš mokyklos, Mindę Almvig, – tais laikais ji nešiojo didžiulius auskarus ir darydavosi cheminę šukuoseną.

– Užsisakiau maisto išsinešti maždaug prieš pusvalandį, – pasakė Gregas.

– Taip, – atsakė ji, garsiai kramtydama gumą, – jūsų užsakymas paruoštas.

Restorane kvepėjo labai gardžiai – sičuano padažu ir blyneliais su daržovėmis, ką tik iš keptuvės.

Jis sumokėjo ir gavo milžinišką popierinį maišą su maistu. Susėdome į automobilį, ir aš pastebėjau mielą restoranėlį kitoje gatvės pusėje. Vakarieniautojai sėdėjo lauke, po šildančiomis lempomis. Ir tada pamačiau Džeką .

Šalia jo sėdėjo moteris, tiek aš įžiūrėjau. Iš ten, kur stovėjo mūsų automobilis, nemačiau jos veido, tik jos kojas , kurias vos dengė trumpa juoda suknelė – ji buvo tampriai prigludusi ties šlaunimis. Jie gėrė vyną ir juokėsi, o kai Džekas pažvelgė mūsų pusėn, aš nuleidau saulės skydelį ant lango ir nusigręžiau.

Kas ji? Kodėl jis nepasakė man, kad jo gyvenime yra kita moteris? Gal ji tik draugė. Bet jei ji tik draugė, kodėl jis neužsiminė apie ją?

Nuvažiavome beveik mylią, ir tada Gregas pasuko į žvyruotą įvažą. Tiesą pasakius, jo namas – geltonas ūkininko gyvenamasis namas, apjuostas balta medine tvora, – mane šokiravo. Gregas ir medinė balta tvora?

– Štai ir atvažiavom, – tarė jis.

– Aš labai nustebusi, – pasakiau.

– Kodėl?

– Na, viskas taip miela , taip kaimiška ir tvarkinga. Tikriausiai niekada neįsivaizdavau tavęs, gyvenančio tokiame name.

Jis nusišypsojo ir ištraukė automobilio raktelius. Pro rankovės kraštelį pasimatė tatuiruotė, kurios nebuvau mačiusi.

Namo interjeras buvo pernelyg puošnus, kad tai būtų Grego darbas. Viskas derėjo tarpusavyje – pagalvėlės ir sofa, kilimas ir sienų spalva. Ant priekinių durų buvo vainikas. Vainikas . Tai galėjo būti tik moters darbas. Koks vyras pasirinktų sofą, aptrauktą žaliu prancūzišku audiniu?

Tačiau, pažvelgusi įdėmiau, įsitikinau, kad jei jo gyvenime ir buvo moteris, tai jos jau kuris laikas nėra. Kriauklėje riogsojo neplautų indų stirta, virtuvės paviršiai buvo nevalyti, o laiptų apačioje stovėjo pintinė su nešvariais skalbiniais.

– Tai tokie mano namai, – pasakė Gregas, truputį susigėdęs, tarsi mano buvimas ten padėjo jam pažvelgti į savo namus nauju žvilgsniu.

Durys į vonią buvo praviros, todėl aš užmečiau akį: klozeto dangtis buvo pakeltas, o tualetinio popieriaus ritinėlis gulėjo ant žemės, o ne laikiklyje. Akivaizdu – atsidūriau viengungio namuose.

– Štai, – tarė Gregas ir padėjo ant kavos stalelio dvi lėkštes, pluoštą servetėlių, du komplektus valgymo lazdelių ir dvi taures su vynu.

– Vakarienė paruošta.

Ji labai skyrėsi nuo vakarienės Džeko namuose, – jokių lininių servetėlių ir gurmaniško maisto, – bet toks buvo Grego stilius, o pamačiusi Džeką su kita moterimi mieste, ėmiau labiau vertinti Gregą. Jis bent jau elgėsi natūraliai.

– Kiek laiko jau čia gyveni? – paklausiau.

Troškau patenkinti savo smalsumą dėl tos moters jo gyvenime arba, greičiau, jo praeityje.

Jis pažvelgė į lubas, skaičiuodamas laiką.

– Maždaug devynerius metus, – atsakė jis.

– Oho, taip ilgai? Ar visada čia gyvenai vienas?

– Ne, kelerius metus su manimi gyveno nuomininkas, – atsakė jis.

Iš žodžio „nuomininkas“ neaišku, ar tai buvo moteris, ar vyras.

– Na, tu iš tiesų puikiai susitvarkei namus. Jie labai jaukūs.

Gregas įsidėjo sau dar keptų makaronų.

– Aš vis galvoju apie mūsų susitikimą turguje anądien. Viskas įvyko taip netikėtai.

Nurijau gabalėlį kiniško užkandžio.