Сара Джио - Kovo žibuoklės

– Rasai, – pasakiau aš, – neklaužada, ką tu čia turi?

Jis apsivertė, nusižiovavo, ir aš pastebėjau daugiau sulamdytų popierių po juo. Jais, matyt, ketino pasimėgauti vėliau. Pakėliau apseilėtą puslapį ir pabandžiau ką nors įskaityti. Dauguma teksto buvo sugadinta, tačiau viršuje dar buvo išlikę žodžiai: „Siatlo policijos departamentas, Dingusių žmonių skyrius.“ Padėjau jį žemėn šiek tiek nusigandusi ir pakėliau kitą lapą. Tai buvo iškarpa iš Beinbridžo salos dienraščio. Iš šrifto sprendžiau, kad straipsnis senas, bet Rasas jį buvo taip suniokojęs, kad nebesupratau, apie ką jis.

– Emile? – šūktelėjo Džekas.

Krūptelėjau ir paleidau lapą iš rankų.

– Mm, aš čia su Rasu. Atrodo, jis kažką nutvėrė.

Į kambarį įėjo Džekas, nešinas lėkšte su kepta duona, bet skubiai padėjo ją ant stalo.

– Rasai! Blogas šuo! – riktelėjo jis.

– Leisk, padėsiu tau, – pasakiau.

– Ne , – pakeltu tonu tarė jis. – Atleisk, norėjau pasakyti – nesivargink. Neturėtum rūpintis šita netvarka. Aš pats.

Žengtelėjau žingsnį atgal. Tikriausiai pamačiau tai, ko nederėjo. Džekas pakišo apgraužtą aplanką ir permirkusį jo turinį po žurnalais ant kavos stalelio.

– Atleisk, – pasakė jis. – Tikėjausi, kad niekas nesugadins mūsų pusryčių.

– Nieko tokio, – pasakiau aš. – Šunys yra šunys.

Stebėjau, kaip Džekas sudeda duonos riekes vieną ant kitos ir apibarsto jas cukraus pudra.

– Štai, – tarė jis, – tavo pusryčiai.

Paėmiau į rankas šakutę, o virtuvėje suskambo telefonas.

– Tegu įsijungia atsakiklis, – pasakė Džekas.

Atsikandau duonos ir vos nenualpau iš malonumo, tačiau šį jausmą greitai nutraukė moteriškas balsas, pasigirdęs po atsakiklio signalo:

– Džekai, – kalbėjo moteris, – čia Lana. Labai džiaugiuosi, kad galėjome vakar kartu pavakarieniauti. Norėjau...

Džekas kaip įgeltas pašoko nuo kėdės ir, nuskuodęs į virtuvę, išjungė atsakiklį, kad nebesigirdėtų moters balso.

– Atsiprašau, – susigėdęs tarė. – Tai mano užsakovė. Vakar buvome susitikę pasitarti dėl paveikslo.

Man nepatiko tos moters balso tonas. Ji kalbėjo taip, tarsi jie su Džeku gerai vienas kitą pažinotų, tarsi būtų artimi. Norėjau užduoti jam dešimtis klausimų. Ne – šimtus klausimų. Bet to nedariau, tik mandagiai nusišypsojau ir valgiau toliau. Neabejojau, kad ta moteris tikrai jo užsakovė, bet kodėl tuomet jis reagavo taip baikščiai? Ką jis mėgina nuslėpti?

Vos jam spėjus atsisėsti ir įsidėti kąsnį į burną, telefonas vėl suskambo.

– Dieve mano! – tarė jis.

Pažvelgiau į jį „Viskas gerai, atsiliepk“ žvilgsniu, bet iš tikrųjų norėjau išrauti telefono laidą iš sienos, kad ta moteris – kad ir kas ji būtų – daugiau jam nebeskambintų.

– Atleisk, – tarė Džekas ir nubėgo į virtuvę atsiliepti: – Klausau.

Kelias minutes jis tylėjo, o tada tarė:

– O ne... – Stojo ilga pauzė, kol jis vėl prakalbo: – Žinoma. Ji čia. Tuoj ją pakviesiu.

Džekas greitai grįžo į svetainę ir pamojo man, kad prieičiau prie telefono:

– Tavo teta.

Mano širdis daužėsi kaip pašėlusi, kai paėmiau į rankas telefoną.

– Emile? – iš By balso supratau, kad ji susijaudinusi ir išsigandusi.

– Taip, čia aš, – pasakiau. – By, kas atsitiko?

– Atsiprašau, kad trukdau, bet Henris sakė, kad šį rytą matė tave, einančią link Džeko namų, todėl aš...

Jos balsas virpėjo.

– By, kas nutiko?

– Evelina, – susijaudinusi pasakė ji. – Šįryt ji atėjo pas mane papusryčiauti ir... nualpo. Aš paskambinau 911. Dabar jie veža ją į ligoninę.

Nedvejodama pasakiau:

– Tuojau pat grįžtu.

– Ne, ne, – pasakė ji, – nėra laiko. Aš jau važiuoju.

– Suprantu, – pasakiau. – Važiuok į ligoninę. Susitiksime ten.

Nereikėjo klausti, ar Evelinai liko kelios valandos, ar kelios minutės – aš žinojau atsakymą. Nujaučiau, kad ir By žino – ji tai suprato per ryšį, kuris sieja dvynius, mylimuosius ir draugus, pažinojusius vienas kitą visą gyvenimą.

Padėjau ragelį.

– Evelina ligoninėje, – pasakiau aš, vis dar negalėdama tuo patikėti.

– Nuvešiu tave, – pasakė Džekas.

Pažvelgiau į lėkštę su kepta duona – staiga praradau apetitą.

– Pamiršk tuos pusryčius, – pasakė jis. – Jei tuoj pat išvažiuosim, būsim ligoninėje greičiau nei po pusvalandžio.

11 skyrius

Artimiausia ligoninė buvo už trisdešimties minučių kelio ir ne Beinbridžo saloje, o Bremertono mieste, į vakarus nuo salos. Pervažiavome tiltą į pusiasalį, ir aš iš karto pajutau, kaip salos aura išsisklaido, tarsi iš kažkokio nežemiško pasaulio grįžtum atgal į Žemę.

Atvažiavę abu su Džeku nubėgome į registratūrą ir pasiteiravome Evelinos palatos numerio. Žilaplaukė moteris registratūroje krapštėsi taip ilgai, kad aš panorau peršokti per stalą, atimti iš jos kompiuterį ir susirasti informaciją pati. Iš mano pirštų barbenimo į stalą ji tai suprato.

– Taip, – pasakė ji, – radau. Šeštas aukštas.

Mums radus jos palatą, Džekas pasiliko už durų.

– Palauksiu čia, – tarė.

– Ne, užeik. – Papurčiau galvą.

Nenorėjau, kad jis jaustųsi kaip pašalietis ar kad manytų, jog mes jo vengiame. Jau nebe. Nusprendžiau, kad visi nesutarimai tarp mūsų šeimų baigsis su šia karta.

– Ne, – pasakė jis. – Viskas gerai. Būsiu čia, jei tau manęs prireiks.

Nespaudžiau jo. Linktelėjusi atidariau duris į palatą. Ant Evelinos lovos krašto sėdėjo By ir laikė draugės ranką.

– Emile, – tarė By, – mums liko labai mažai laiko.

– Tik nepradėk, By, – pasakė Evelina.

Džiaugiausi, kad jos balsas skambėjo gyvybingai ir ryžtingai.

– Neleisiu tau žliumbti kaip mažam vaikui, – tęsė Evelina. – Geriau ištraukit mane iš šito klaikaus chalato ir parūpinkit man ką nors padoraus apsirengti. Ir, dėl Dievo meilės, sumaišykit man kokteilį.

Supratau, kodėl By ją šitaip myli. Ir aš ją mylėjau.

– Labas, Evelina, – pasakiau aš.

Ji nusišypsojo, ir tada jos akyse pamačiau nuovargį.

– Labas, mieloji, – atsakė ji. – Atleisk, jei tavo nusenusi draugužė ištraukė tave iš nuostabaus pasimatymo.

Nusišypsojau.

– Tiesą sakant, atsivežiau jį čia.

By susirūpinusi pažvelgė į mane, tarsi vien mintis apie Džeką kažkur netoliese keltų jai siaubą.

Evelina nekreipė dėmesio į By nusiteikimą.

– Tu visa nušvinti, kai kalbi apie jį.

Niekas nėra pasakęs, kad aš nušvintu, būdama su Džoeliu. Tiesą sakant, žmonės sakydavo priešingai – kad atrodau pavargusi ir išsekusi, kai esame kartu.

– Pakaks apie mane, – pasakiau. – Kaip jautiesi?

– Kaip sena moteris, serganti vėžiu, – atsakė ji. – Bet martinis man padėtų.

By ryžtingai pakilo, tarsi tiksliai žinotų, ką daryti toliau.

– Jei martinis, tai martinis, – pasakė ji. – Emile, ar pabūsi su Evelina? Aš greitai grįšiu.

– Žinoma, kad pabūsiu, – patikinau ją.

Labai miela, kad ji nusprendė išpildyti paskutinį savo mirštančios draugės norą, bet neįsivaizdavau, kaip jai tai pavyks. Ar ji važiuos į gėrimų parduotuvę? Nusipirks kokteilių plaktuvę? Be to, reikės visas šias gėrybes kaip nors pranešti pro slaugytojas.

By išėjus, Evelina palinko arčiau.

– Kaip sekasi skaityti tą knygą?

Prie jos kūno buvo prijungta tiek daug laidų ir įvairių prietaisų, kad buvo sunku įsivaizduoti, apie ką daugiau kalbėti, jei ne apie jos ligą, bet jaučiau, kad apie ją kalbėti Evelina visai nenori.