Сара Джио - Kovo žibuoklės

– Klausau.

– Labas, Emile, čia Džekas.

– Sveikas, – džiugiai atsakiau; buvau laiminga, girdėdama jo balsą.

– Tik norėjau paklausti, kaip reikalai. Kaip tavo teta?

– Laikosi, – atsakiau.

– O kaip tu?

– Man viskas gerai.

– Norėčiau vėl tave pamatyti, – pasakė jis, – kai tik bus galima palikti ją vieną.

– Na, dabar By miega, tai, manau, gali užsukti.

– Esi tikra?

– Taip, – atsakiau.

Džekas atvažiavo maždaug po pusvalandžio. Atrodė, kad namas kelia jam pagarbią baimę.

– Čia labai gražu, – pasakė jis, dairydamasis aplinkui. – Niekada nesu buvęs viduje. Man visada buvo smalsu, kaip šis namas atrodo iš vidaus.

– Tikriausiai įsivaizdavai čia lakstančias pabaisas ir vaiduoklius, ar ne? – paklausiau.

– Ir gremlinus, – pridėjo jis.

Nuėjome į kambarį, kuriame buvo baras, ir aš uždariau duris, kad netrukdytume By. Bet iš tikrųjų jas uždariau tam, kad įėjusi į svetainę ir išvydusi Džeką By neišsigąstų.

– Gal tiesiog pasislėpkime spintoje, – pasakė jis, valiūkiškai šyptelėjęs.

– Gera mintis, – pasakiau sąmokslininkės tonu.

Atsisėdome ant nedidelės sofos priešais langą su vaizdu į įlanką. Jis paėmė mano ranką, o aš padėjau galvą jam ant krūtinės. Sėdėjome taip kelias minutes tylėdami ir stebėjome, kaip liepsnelė papurusia ruda krūtinėle pačiumpa žolėje gulėjusią šakelę ir purpteli atgal į medį.

– Šita sala – tobula vieta rašyti, tiesa? – paklausė Džekas.

– Čia netrūksta istorijų, – linktelėjau aš.

– Aš galvojau apie tavo būsimą knygą, – tęsė Džekas. – Sakei, kad ieškai ją įkvėpsiančios istorijos. Ar pagalvojai, kad galėtum rašyti knygą apie šitą salą? Kad jos veiksmas galėtų vykti čia, Beinbridže?

Atsisėdau ir pažvelgiau į jį, susimąsčiusi, surimtėjusi. Jis mylėjo salą ne mažiau nei aš, jo paveikslai – puikus įrodymas, tačiau tą akimirką pajutau, kad jo žodžiuose slypi gilesnė prasmė, kad jis kažko nepasako, todėl tiriamai įsistebeilijau jam į akis.

– Mano širdyje jau mezgasi pasakojimas, – pasakiau žvelgdama į seną vyšnią, linkstančią nuo šiaurinio vėjo, bet ir vėl atsitiesiančią su pavydėtina jėga.

Vaikystėje labai mėgau lipti į šitą medį. Sėdėdavau jame valandų valandas, skanaudama saldžiarūgštes vyšnias, ir mintyse kurdavau istorijas apie kitas mažas mergaites, kurios sėdėjo ten iki manęs. Tada papurčiau galvą.

– Aš bijau.

Džekas nukreipė žvilgsnį nuo lango į mane.

– Ko bijai?

– Bijau, kad nesugebėsiu papasakoti tos istorijos taip gražiai ir įtikinamai, kaip ji nusipelno būti papasakota, – atsakiau. – Pirmoji mano knyga buvo... kitokia. Aš ja didžiuojuosi, tikrai, tačiau...

– Ji kilo ne iš širdies, ar ne? – Džekas pažvelgė į mane taip, tarsi puikiai suprastų, ką mėginu pasakyti.

– Būtent, – atsakiau.

– Ar suradai čia tai, ko ieškojai? – paklausė Džekas, stebėdamas paukščius už lango.

Pagalvojau apie dienoraštį savo miegamojo stalčiuje ir supratau, kad tiek jo puslapiuose, tiek Džeko glėbyje radau tai, ko nesitikėjau rasti ir kas pranoko mano lūkesčius.

Sunėriau savo pirštus su jo pirštais.

– Manau, kad taip, – švelniai pasakiau.

– Nenoriu, kad išvažiuotum, – tvirtai ir užtikrintai pasakė jis.

– Aš irgi nenoriu, – atsakiau.

Ilgai taip sėdėjome, žiūrėdami pro langą į krantą skalaujančias bangas.

Džekas pakvietė mane pavakarieniauti vienoje kavinėje mieste. Norėjau su juo susitikti, bet negalėjau palikti By vienos. Dar ne šiąnakt. Jis mane suprato.

– Galėčiau pagaminti vakarienę, – pasakiau By, kai ji sugrįžo į svetainę, – bet bijau, kad nesu apdovanota kulinariniais gabumais.

– Nesąmonė, – pasakė ji, – aš gaminti išmokau tik sulaukusi šešiasdešimties. Šis talentas prabunda vėlai.

Linktelėjau nudžiugusi, kad bent viena sritis bėgant metams pasitaiso.

– Tai gal paimsiu maisto išsinešti? – pasiūliau aš. – Galiu tuoj pat nuvažiuoti.

– Na, – tarė ji, – mums su Evelina patikdavo ta maža kavinukė priešais turgų. Ten ji visada valgydavo keptą viščiuką.

– Iš ten ir paimsiu, – pasakiau.

Buvo gera matyti, kad ji atgavo apetitą, buvau laiminga, galėdama pasitarnauti.

Važiuodama per miestelį, laikiau automobilio langą nuleistą, kad dar labiau susiliečiau su sala – žalia lapija virš galvos ir drėgnu, vėsiu oru, kvepiančiu jūra ir pušimis. Pastačiau automobilį priešais kavinukę ir įėjau vidun.

Tai buvo labai miela, nedidukė užeiga su smaragdo žalumo sienomis ir raudonmedžio baldais. Visi staliukai atrodė labai jaukūs – tokioje vietoje norisi užsisakyti vyno ir iš lėto mėgautis juo iki uždarymo. Pagalvojau, ar Estera yra čia vakarieniavusi.

– Norėčiau užsisakyti maisto išsinešti, – pasakiau padavėjai.

Ji padavė man meniu, ir aš greitai išsirinkau.

– Reikės palaukti apie pusvalandį, – pasakė ji.

– Gerai, – atsakiau.

Išėjau į lauką, perėjau gatvę ir atsisėdau ant suoliuko. Žiūrėjau į įlankos vandenis. Mačiau atplaukiančius keltus ir Siatlo dangoraižius toli horizonte.

Kai atsisėdau, vieta man pasirodė pažįstama. Prireikė kelių sekundžių, kad prisiminčiau – esu sėdėjusi čia su Gregu. Vakarieniavome meksikiečių restorane tą vasarą, kai draugavome. Man buvo šešiolika. Išėję iš restorano, perėjome gatvę ir atsisėdome ant šito suoliuko. Buvo jau tamsu, gatvė buvo tuščia, ir mes ilgai bučiavomės – atrodė, visą amžinybę. Tada jis parvežė mane pas By. Mama barė už tai, kad grįžau dešimt minučių pavėlavusi, o By tik nusišypsojo ir paklausė, ar gerai praleidau laiką. Aš jį praleidau puikiai.

Praėjus pusvalandžiui, grįžau į kavinę pasiimti užsakymo.

– Prašau, – tarė padavėja ir padavė man didelį popierinį krepšį.

Jai ant piršto puikavosi sužadėtuvių žiedas su deimantu, naujas ir švytintis. Tada aš prisiminiau savo sužadėtuvių žiedą, kurį man įteikė Džoelis. Tas žiedas seniau priklausė jo senelei. Mečiau jį į Džoelį, kai jis atėjo susirinkti savo daiktų, praėjus savaitei nuo prisipažinimo apie užmegztą romaną. Supratau, kad greičiausiai žiedas tebeguli ten, kur nukrito, – ant medinių grindų po naktiniu staleliu. Nebuvau tikra, kad jis ten, bet man buvo nesvarbu.

– Ačiū, – padėkojau ir įkišau savo kairę ranką į kišenę.

– Kai buvai išvažiavusi, skambino Džekas, – pasakė By.

Jos balse nebuvo nei pritarimo, nei smerkimo.

Nusišypsojau ir patiekiau mums maistą. Valgėme tylėdamos, klausydamosi ugnies spragsėjimo.

– Einu miegoti, – pasakė By šiek tiek prieš devynias.

– Gerai, – atsakiau.

Ji nuėjo į savo miegamąjį ir užsidarė duris, o aš paėmiau į rankas telefoną ir paskambinau Džekui.

– Labas, – pasakiau aš.

– Gal nori užeiti?

– Taip, – atsakiau.

Paėmiau lapelį popieriaus ir greitai suraičiau raštelį By:

Išėjau pas Džeką. Grįšiu vėlai.

Su meile

Em

Artėdama paplūdimiu, pamačiau jį, atsirėmusį tarpduryje. Jis vilkėjo baltais marškinėliais trumpomis rankovėmis ir džinsais.

– Ačiū, kad atėjai, – šypsodamasis pasakė, kai lipau laipteliais į terasą.

Man buvo drovu, jam, manau, taip pat.

Įėjome vidun, jis padėjo nusivilkti paltą. Jam atsegant mano palto sagas jaučiau, kaip padažnėjo mano kvėpavimas. Jo prisilietimas mane jaudino.

Jis parodė į svetainę, kur ant kavos stalelio stovėjo dvi taurės vyno.