Сара Джио - Kovo žibuoklės

Dar nebuvau pasakiusi Rouzei apie nėštumą. Iš tikrųjų dar niekam nebuvau apie tai pasakiusi. Tačiau tai greitai taps akivaizdu.

Į restoraną įėjo Francė ir atsisėdo prie staliuko.

– Sveikos, – abejingai tarė ji.

Tada atsisuko į mane:

– Apgailestauju dėl Bobio.

– Ačiū, – tik tiek galėjau pasakyti.

– Pažvelkit, – tylą prie stalo pertraukė Rouzė.

Ji parodė į langą – pro restoraną ėjo dvi mokinukės ir iš vieno maišelio valgė kepintus žemės riešutus. Jos striksėjo šaligatviu susikibusios už rankų.

– Mugė! Eime! Pasilinksminsime kaip senais laikais.

Keliaujanti mugė atvykdavo į miestelį kasmet, dažniausiai balandį, kai žiemos šalčiai jau būdavo pasitraukę. Bet šiemet ji užklupo mus netikėtai, kovo mėnesį. Nuo vaikystės kasmet tradiciškai trise eidavome į mugę: valgyti cukraus vatos, pakilti apžvalgos ratu ir apsilankyti pas būrėją. Šįmet apsiėjome be cukraus vatos bei apžvalgos rato ir iš karto patraukėme pas būrėją.

Tačiau mus sustabdė už nugarų pasigirdęs vyriškas balsas.

– Estera! – iš minios šūktelėjo jis.

Apsisukau ir pamačiau Bilį.

– O, sveikas, – pasisveikinau.

– Sveika, – šypsodamasis tarė jis ir kiek per ilgai žiūrėjo man į akis. – Tavo rankinė, – pasakė ir padavė ją man. – Jau senokai palikai ją restorane. Tikėjausi sutikti tave, kad galėčiau ją grąžinti.

Jis atrodė įskaudintas, bet aš nesupratau kodėl.

– Ačiū, Bili, – pasakiau tarsi atsiprašydama.

Mes jau keleri metai nesusitikinėjome, tačiau kas kartą jį sutikusi prisimindavau Francės žodžius – atrodė, kad kiekvienas mūsų susitikimas atveria jam senas širdies žaizdas.

– Ar eini, Estera? – šūktelėjo Rouzė.

Jos su France stovėjo priešais būrėjos palapinę. Linktelėjau joms ir atsisveikinau su Biliu.

Užėjome į palapinę, kuri buvo išpuošta egzotiškų raštų audiniais, ir ten mus pasitiko penkiasdešimtmetė moteris juodais plaukais. Ji nebuvo panaši į būrėjas, kurios atvykdavo čia seniau.

– Kuo galėčiau padėti? – paklausė negirdėtu akcentu.

– Norėtume sužinoti savo ateitį, – pasakiau aš.

Ji linktelėjo ir pakvietė mus gilyn į palapinę pro karoliukų užuolaidą.

– Iš kiekvienos po penkiasdešimt centų, – pasakė ji.

Suma atrodė didelė, bet mes kasmet negailėdavome pinigų, tikėdamosi, kad išgirsime bent kruopelytę tiesos.

Susėdome ant pagalvėlių, išdėliotų ant grindų. Moteris priešais mus padėjo tris kortas.

– Kuri nori būti pirma?

Rouzė pakėlė ranką.

– Gerai, – pasakė būrėja. – Prašau pasirinkti kortą.

Rouzė pasirinko mėlyną kortą su dramblio paveikslėliu. Tada būrėja paprašė jos ištiesti jai delną ir atidžiai tyrinėjo jį apie minutę. Tada pakėlė akis, nusišypsojo ir tiesiog ištarė:

– Taip.

Rouzės pasirinktą kortą ji įkišo į kortų malką sau iš dešinės ir ištraukė iš jos dar tris kortas.

– Aha, – tarė ji. – Taip ir maniau. Laimingas gyvenimas, klestėjimas ir džiaugsmas. Jūsų likimo netemdo nė menkiausias debesėlis.

Rouzė nusišypsojo, lyg to ir būtų tikėjusis.

– Ačiū, – padėkojo ji.

– Kuri toliau?

– Aš, – Francė linktelėjo, – greičiau pradėsim, greičiau pabaigsim.

Ji nemėgo spėlionių apie likimą, bet vis tiek kasmet su mumis eidavo pas būrėją.

– Prašau išsirinkti kortą, brangioji, – pasakė moteris.

Francė pasirinko violetinę kortą su paukščio paveikslėliu.

– Šitą, – atsargiai pasakė ji.

– Taip, – ištarė moteris, tyrinėdama Francės delną. Jos pirštai bėgiojo per visą delno ilgį, nuo riešo iki pirštų.

– Kas yra? – nekantraudama paklausė Francė ir atitraukė ranką. – Ką matote?

– Regėjimas neryškus, – atsakė būrėja. – Turiu paklausti kortų, kad būčiau tikra.

Francės pasirinktą kortą, kaip ir Rouzės, ji įkišo atgal į malką, o tada ištraukė dar tris kortas ir išdėliojo priešais Francę. Atvertus kortas, būrėjos veidas apsiniaukė.

– Nugyvensite ilgą ir įdomų gyvenimą, – pasakė ji. – Bet jūsų meilės linija pažeista. Nesu mačiusi nieko panašaus.

– Ką turite omenyje? – paklausė Francė.

– Atrodo, kad jūsų gyvenime bus dvi didelės meilės.

Francės skruostai nuraudo, o mes su Rouze sukikenome.

– Ir dar, – tęsė ji. – Dar matau širdgėlą. Ir žmogų – tos širdgėlos priežastį.

– Liaukitės, – pasakė Francė, – užtenka. Daugiau nenoriu nieko girdėti.

– Ar viskas gerai, mieloji? – paklausė Rouzė.

– Taip, – šaltai tarstelėjo ji, trindama delną, tarsi norėtų nusivalyti jai išpranašautą likimą.

– Vadinasi, dabar mano eilė, – pasakiau ir pasisukau į būrėją.

Prieš pasiūlydama išsirinkti kortą, ji pažvelgė man į akis ir suraukė antakius.

– Renkuosi šitą, – pasakiau ir parodžiau į rausvą kortą su drakono atvaizdu.

Būrėja metė į mane susirūpinimo kupiną žvilgsnį, tarsi būčiau padariusi mirtiną nuodėmę burtų pasaulyje, ir ėmė apžiūrinėti mano ranką.

Ją tyrinėjo ilgiausiai. Kantriai laukiau, kol ji pirštais vis iš naujo lytėjo linijas, vagojančias mano delną, mėgindama jas perprasti. Po kelių minučių paleido mano ranką. Padarė tai staiga, tarsi išgąsdinta to, ką pamatė. Tada pasitarė su kortomis – vėl ištraukė tris ir padėjo priešais mus. Ilgai į jas žiūrėjo, bet pravėrusi burną tepasakė:

– Atleiskite, bet grąžinsiu jums pinigus.

– Ne, – paprieštaravau. – Aš nesuprantu, kodėl negalite pasakyti man, ką pamatėte?

Ji padvejojo ir tarė:

– Negaliu.

Pasilenkiau ir čiupau jai už rankos.

– Aš noriu žinoti, – pasakiau tokiu griežtu tonu, kad net Rouzė su France išsigando, – man reikia žinoti.

– Gerai, – nusileido ji, – bet jums gali nepatikti tai, ką išgirsite.

Nieko neatsakiau, tik žiūrėjau į ją; laukiau, kol ji nupasakos tą siaubingą dalyką – mano likimą.

– Laiko liko nedaug, – tarė. – Turite klausyti savo širdies.

Ji trumpam nutilo, kad surastų tinkamus žodžius.

– Įsiklausykite į ją, kol dar ne vėlu.

– Ką turite omenyje, sakydama „kol dar ne vėlu“?

– Jūsų laukia nelaimė. Jūsų gyvenimo linija yra pažeista.

Visos supratome, ką ji turi galvoje, bet tik Francė į tai sureagavo:

– Užtenka, – pasakė ji, – einam iš čia.

– Palaukit, – pasakiau aš, – noriu išgirsti viską.

Būrėja pažvelgė į Francę, o tada vėl į mane.

– Turite rašyti.

– Ką rašyti?

– Turite užrašyti savo istoriją.

Francė skėstelėjo rankomis ir išėjo iš palapinės. Mes su Rouze likome viduje, mėgindamos suprasti paslaptingą būrėjos žinutę.

– Kokią istoriją?

– Savo gyvenimo istoriją.

Papurčiau galvą.

– Kam to reikia?

Ji linktelėjo.

– Turite tai padaryti. Turite ją užrašyti. Jūsų žodžiai, brangioji, bus labai svarbūs... ateityje.

Atsisėdau lovoje ir dar kartą perskaičiau paskutinę eilutę.

Ar Evelina bandė pasakyti, kad pati lemtis atsiuntė man šį dienoraštį? Bet kaip visa tai susiję su realybe, su dabartimi? Kaip istorija, parašyta nepažįstamos moters penktajame dešimtmetyje, gali būti susijusi su mano gyvenimu? Kaip? Kol kas nieko nesupratau, bet giliai širdyje žinojau, kad visa tai turi prasmę.

10 Space Needle (angl.) – bokštas, stovintis Siatle, Vašingtono valstijoje; vienas žinomiausių JAV Šiaurės Vakarų regiono simbolių.