Сара Джио - Kovo žibuoklės

Atsisėdau ant sofos, o jis įsitaisė greta.

– Emile, – tarė jis, švelniai glostydamas man plaukus, hipnotizuodamas mane, – noriu tau kai ką pasakyti.

Atsisėdau tiesiau.

– Ką?

Džekas apsižvalgė po kambarį, tarsi jam reikėtų akimirkos susikaupti.

– Prieš ketverius metus, – pradėjo jis, – aš buvau vedęs. Jos vardas buvo Alison.

Įdėmiai žiūrėjau į jį.

– Ji žuvo trys dienos iki Kalėdų automobilio avarijoje. Važiavo pro turgų ir paskambino man mobiliuoju telefonu. Paklausė, ar nenorėčiau ko nors iš turgaus. Pasakiau, kad ne. Ilgą laiką mane kankino mintis, kad jei būčiau paprašęs jos ko nors nupirkti, – obuolių, duonos, butelį vyno, bet ko, – ji būtų sustojusi ir užėjusi į turgų. Ir išvengusi avarijos kelyje.

– O, Džekai, man labai gaila.

Jis pridėjo savo pirštą man prie lūpų.

– Tau nereikia nieko sakyti. Aš su tuo jau susitaikiau. Tiesiog norėjau, kad žinotum, nes tai – dalis manęs.

Pažvelgiau į židinio atbrailą, kur buvo moters nuotrauka.

– Ar tai ji?

Mano širdis susigniaužė. Ar jis iš tikrųjų pasirengęs vėl įsimylėti?

Jis linktelėjo.

– Tą rytą pas Henrį, – pasakė Džekas, – kažką pajutau. Nebuvau to jautęs nuo...

Spustelėjau jo ranką.

– Aš taip pat.

Kovo 11 diena

Kitą rytą pabudus jausmas buvo su niekuo nesupainiojamas – kažkas į mane žiūrėjo. Atsimerkiau ir išvydau Džeką.

– Labas rytas, – pasakė jis.

Apsižvalgiau ir supratau, kad esu jo namuose. Matyt, užmigau jam ant peties.

– Galėčiau amžinai žiūrėti į tave miegančią, – pasakė jis, priglaudęs veidą man prie kaklo.

Pasitryniau akis, švelniai jį pabučiavau ir ėmiau karšt­ligiškai dairytis laikrodžio:

– Kiek dabar valandų?

– Pusė aštuonių, – atsakė jis.

Pagalvojau apie By ir supratau, kad turiu grįžti. Ji jaudinsis dėl manęs.

Abu su Džeku apsivilkome paltus.

– Palydėsiu tave namo, – pasakė jis ir paėmė mane už rankos.

– Nenoriu išeiti, – pasakiau aš, prisitraukdama jį arčiau.

Jis šyptelėjo.

– Tai lik.

Pirmą kartą po ilgo laiko jaučiau, kad mano širdis tuoj iššoks iš krūtinės – iš džiaugsmo.

Po valandos tyliai įsmukau į By namus. Jos miegamojo durys tebebuvo užvertos, o raštelis, kurį jai palikau, tebegulėjo ant stalo. Paėmiau jį ir įsikišau į kišenę. Parašiau dar kelias pastraipas kompiuteriu, bet jos atrodė – geriausiu atveju – vidutiniškos. Netekusi jėgų rašyti, nusprendžiau paskaityti.

Bobis nenorėjo būti našta, tačiau buvo. Diena po dienos maitinau jį, prausiau, padėjau naudotis tualetu. Vieną rytą nespėjo laiku manęs pažadinti. Viskas įvyko labai greitai.

– Labai atsiprašau, – jis beveik verkė iš gėdos.

– Viskas gerai, – pasakiau. – Eime į vonią, nuprausiu tave, o paskui pakeisiu patalynę.

Sakiau sau, kad tai man bausmė, kaina, kurią privalau sumokėti už savo sprendimus. Žinojau, kad nusipelniau kiekvienos tokio gyvenimo sekundės – kiekvienos varginančios sekundės.

Vis dar nieko nebuvau pasakiusi Bobiui apie tą naktį ir nutariau šią paslaptį nusinešti su savimi į kapus. Nors mano širdis vis tiek priklausė Eliotui, mūsų meilė buvo neįmanoma šiame gyvenime – ji turės palaukti kito.

Tą rytą per radiją išgirdau Veros Ly dainą „Mes vėl susitiksime“, ir jos žodžiai užvaldė mano mintis. Buvau tikra, kad mes vėl susitiksime, vėl mylėsime vienas kitą, tačiau kada? Po metų? Po dešimties?

Kai vieną popietę, praėjus kelioms dienoms po to, kai Bobį išrašė iš ligoninės, išgirdau beldimą į duris, mažiausiai tikėjausi išvysti Eliotą. Štai jis – stovi prie durų namų, kuriuose gyvenau su Bobiu. Nors ir svajojau jį pamatyti, nors ir troškau mūsų susitikimo, matydama jį čia jaučiau, kad tai per daug keista ir neteisinga. Sudrebėjau, pamačiusį jį tokioje netinkamoje vietoje tokiu netinkamu metu. Jis buvo nesiskutęs ir išblyškęs, o žvilgsnis nervingai bėgiojo.

– Sužinojau apie Bobį, – pasakė jis. – Man labai gaila.

– Kaip gali šitaip sakyti, – pasakiau dairydamasi, ar mūsų nemato kaimynai, – po to, ką padarei?

Nuleidau balsą ir pašnibždomis pridėjau:

– Po to, ką mes padarėme.

Staiga mane užvaldė emocijos: liūdesys, pyktis, gailestis. Buvo absurdiška kaltinti Eliotą dėl Bobio nelaimės, bet aš jį kaltinau.

Eliotas tik nudelbė žvilgsnį.

– Kodėl atėjai? – sušnibždėjau gailėdamasi to, ką pasakiau, ir trokšdama jį apkabinti.

– Turėjau tave pamatyti, – pasakė jis. – Praėjo tiek laiko.

– Eliotai, negali tiesiog imti ir čia pasirodyti.

Jis buvo sulysęs – tokio lieso anksčiau nebuvau mačiusi – ir pavargęs. Nuo akių kampučių iki pat skruostų driekėsi raukšlelių tinklas.

– Estera, negi manai, kad man labai lengva?

Aš apie tai nepagalvojau. Visada maniau, kad tai jis iš mūsų dviejų yra tas laisvasis, o aš – įkalintoji. Grįžtelėjau atgal, išgirdusi Bobio balsą iš miegamojo:

– Estera, ar ten paštininkas? – paklausė jis. – Gal gali paduoti jam laiškus, kurie guli prie mano lovos?

– Čia tik... kaimynas. Aš tuoj ateisiu.

Vėl atsisukau į Eliotą.

– Eliotai, aš turiu eiti, – skubiai pasakiau.

– Kada vėl tave pamatysiu? – Jis atrodė netekęs vilties.

– Nemanau, kad dar kada nors susitiksime, – pasakiau aš.

Tai buvo skaudžiausi žodžiai, kokius man yra tekę ištarti, bet dar skaudžiau buvo matyti, kaip jie paveikė Eliotą. Jie buvo lyg peilis, įbestas jam giliai į širdį.

– Netikiu, kad tu nenori manęs matyti, Estera, – tarė jis. – Pabėk su manimi. Kartu galėsime pradėti naują gyvenimą. Pasiimk dukrą. Mylėsiu ją kaip savo. Pasakyk, kad išvažiuosi su manimi. Tu privalai važiuoti su manimi.

Išgirdau, kaip atsidaro Dženisės namų durys, o kai pažvelgiau į jos namą, pamačiau jos galvą, kyšančią tarpduryje. Iš ten ji puikiai matė mane ir Eliotą.

– Ne, – papurčiau galvą ir nusibraukiau nuo skruosto ašarą. – Eliotai, aš negaliu.

Jis žengė žingsnį atgal ir įsižiūrėjo į mane, tarsi norėdamas įsiminti kiekvieną mano bruožą, tarsi matytų mane paskutinį kartą. Tada apsisuko ir nužingsniavo gatve. Man buvo vis vien, kad mus stebi Dženisė. Žiūrėjau į Eliotą tol, kol jis išnyko tolumoje. Nesugebėjau atitraukti nuo jo akių.

Bėgo dienos, savaitės, o Bobis nesikėlė iš patalo, ir aš toliau juo rūpinausi. Tačiau vieną rytą atsibudau jausdama, kad sergu. Mane krėtė šaltis ir pykino, nuolat bėgiojau į tualetą. Kitas dvi dienas praleidau lovoje, o trečią dieną Bobis paragino mane nueiti pas gydytoją.

Po apžiūros ir kelių tyrimų gydytojas Latimeris į kabinetą grįžo linksmai nusiteikęs.

– Ponia Litlton, – pasakė jis, – atrodo, kad būsite pasigavusi gripą, kuris siaučia miestelyje.

Linktelėjau.

– Vadinasi, nieko rimto?

– Nieko rimto, ponia, – atsakė jis. – Tačiau yra dar kai kas.

– Šie rezultatai, – jis išėmė spausdintą lapą iš mano ligos istorijos, – ką tik iš laboratorijos. Džiaugiuosi, galėdamas pranešti, kad laukiatės.

– Ką? – paklausiau.

Man nė nešovė į galvą, kad galėčiau būti nėščia.

– Negali būti, – nustėrusi pasakiau.

– Gali, – atsakė jis.

Papurčiau galvą.

– Kiek laiko?

– Dar labai nedaug, – šypsodamasis pasakė jis, – bet jūs tikrai nėščia. O dabar keliaukite namo ir pradžiuginkite savo vyrą. Turint omenyje jo padėtį, jis turėtų labai apsidžiaugti.