Сара Джио - Kovo žibuoklės

Sėdėjau ir spoksojau priešais save.

– Ponia Litlton, – galiausiai paklausė gydytojas, – ar jums viskas gerai?

– Viskas gerai, – atsakiau.

Išspaudžiau šypseną ir apsisukusi išėjau. Bet gerai nesijaučiau. Dabar jau niekas nebebus gerai, nes yra viena paprasta bėda – šis kūdikis ne Bobio. Jis negali būti Bobio. Jis – Elioto.

13 skyrius

Kovo 12 diena

Prieš išvykdama su By į Evelinos laidotuves, nusprendžiau paskambinti Anabelei. Čia tiek visko įvyko, kad visai pamiršau savo gyvenimą Niujorke, o kartu ir Anabelę.

– Anabele?

– Labas, Em!

– Pasiilgau tavęs, – pasakiau. – Atleisk, kad neskambinau. Čia tiek visko įvyko.

– Ar viskas gerai?

– Rodos, kad taip, – atsakiau. – Bet pirmiausia pasakyk, kaip tu gyveni?

– Gerai, – gan ramiai tarė ji, o tada numetė tikrą bombą: – Pagaliau leisiu pasireikšti savo narciziškajai ir romantiškajai pusėms ir pripažinti, kad vėl pradedu įsimylėti Evaną.

– Anabele, tikrai?

– Taip, – atsakė. – Mes susitikome vakarienės, pasikalbėjome ir, matyt, pradėsime ten, kur sustojome.

– Džiaugiuosi dėl tavęs, – pasakiau aš.

Anabelė nusipelnė surasti savo tikrąją meilę gal net labiau nei aš.

– O kaip džiazo klausimas?

Ji nusijuokė.

– Bandau jį perauklėti.

Papasakojau jai viską apie Gregą, Džeką ir Eveliną.

Ją ypač sujaudino žinia apie Eveliną; kita vertus, Anabelė susigraudina net per popierinių nosinių reklamas.

By parodė į laikrodį – buvo laikas važiuoti. Ji turėjo lydėti karstą, todėl nenorėjo pavėluoti, vadinasi, privalėjome išvažiuoti valanda anksčiau, kad netyčia nepapultume į kamštį (nors Beinbridžo saloje kamščių niekada nebūna).

– Atleisk Ane, man laikas eiti, – pasakiau, – jau važiuojame į laidotuves.

– Viskas gerai, – pasakė ji, – tik paskambink, kai galėsi.

Laidotuvių ceremonija turėjo vykti Švenčiausiosios Marijos bažnyčioje, kuri man priminė nelemtąją Esteros išpažintį. Švenčiausiosios Marijos bažnyčia panašesnė į katedrą: ji įmantriai papuošta, išdailinta auksu, lubos ištapytos angelų paveikslais. Salai pinigų nestinga, ir bažnyčia tai parodo.

Bažnyčioje By liepė man jos nelaukti ir sėstis, ji prisijungsianti vėliau, kai išlydės karstą pro bažnyčios duris. Mačiau jos ašarų pritvinkusias akis, kai lydėjo karstą, ir pastebėjau, kaip jos žvilgsnis sustojo ties pagyvenusiu vyru, kurį į bažnyčią atlydėjo Džekas.

Aš pamojau By, bet ji greitai nusisuko ir prisijungė prie kitų gedėtojų, lydinčių karstą.

Evelina norėjo būti palaidota nedidelėse kapinaitėse ramiame salos kampelyje. Atvažiavusi į tą vietą, supratau, kodėl. Ji nepriminė kapinių. Panėšėjo į parką – tokį, kur norisi grįžti su paklotu ir gera knyga rankoje ar su mylimuoju už parankės ir buteliu vyno. Vaizdą užbaigė sidabrinė Siatlo dangoraižių linija su į dangų besistiebiančia „Kosmoso adata“ 10.

Bažnytinėje ceremonijoje dalyvavo apie du šimtus žmonių, bet tik maža dalis jų susirinko į laidojimo ceremoniją kapinėse nešini rožėmis ir nosinėmis. Tai buvo artimiausi Evelinos draugai ir šeimos nariai. Taip pat atėjo Henris ir Evelinos vyro šeima bei jos sūnėnai ir dukterėčios.

Kunigas tarė keletą žodžių, paskui kapinių darbuotojai nuleido karstą į duobę. Žmonės prieidavo po vieną, kad įmestų į duobę vieną ar dvi rožes ir ištartų atsi­sveikinimo žodžius. Tada tolumoje pastebėjau Džeką. Jis nėjo artyn Evelinos kapo kaip kiti, o stovėjo prie antkapio, esančio už poros šimtų metrų. Kartu buvo vyras, su kuriuo pasirodė bažnyčioje. Gal tai jo senelis? Jie stovėjo per toli, kad įžiūrėčiau, ar panašūs vienas į kitą. Pastebėjau, kad vyriškis kažką padavė Džekui. Prisimerkiau, bandydama įžiūrėti daikto formą, ir pamačiau, kad tai nedidelė juoda dėžutė. Džekas įsikišo ją į striukės kišenę ir pažvelgė mano pusėn. Nusukau žvilgsnį į Evelinos kapą. Tik tada pastebėjau, kad By dingo, nors prieš kelias akimirkas dar stovėjo greta. Susirūpinusi pasitraukiau iš gedėtojų būrio ir nuėjau link mašinos. Ten, susmukusi ant keleivio sėdynės, sėdėjo By.

– By? – pasakiau aš ir pabeldžiau į stiklą.

Ji nuleido langą. Jos skruostai buvo drėgni nuo ašarų.

– Atleisk, mieloji, – pasakė ji. – Negaliu. Aš tiesiog negaliu.

– Žinau, – pasakiau. – Neturi būti stipresnė, nei esi. Evelina būtų norėjusi, kad išliktum savimi.

Iš kišenės ištraukiau voką, kurį Evelina buvo paprašiusi perduoti By.

– Paimk, – pasakiau, – jis nuo Evelinos.

Drėgnos By akys akimirkai nušvito, ir ji prispaudė voką prie krūtinės. Žinojau, kad norės perskaityti jį, kai bus viena.

– Duok man automobilio raktelius, – pasakiau. – Parvešiu tave namo.

By atsilošė keleivio sėdynėje, o aš vairavau automobilį. Pasukau dešinėn į pagrindinį kelią, kuris jungia šiaurinę ir pietinę salos dalis. Kelyje buvo tuščia, ir dėl to, rodos, nuotaika tapo dar slogesnė. Netikėtai už mūsų pasigirdo policijos ir greitosios pagalbos automobilių sirenos. Sustojau kelkraštyje ir leidau jiems pravažiuoti – jie sustojo ties įvažiavimu į Fėjų parką.

– Įdomu, kas atsitiko? – pasakiau atsigręžusi į By.

Neprisimenu, kad būčiau mačiusi policijos ar greitosios pagalbos automobilį saloje.

By tylėdama žvelgė pro langą.

Vėl pasukau keliu, bet policininkas nurodė man sustoti. Nuleidau automobilio langą.

– Atleiskite, ponia, – pasakė jis, – vyksta tyrimas, ir mes nukreipėme eismą. Turėsite važiuoti aplinkkeliu. Tiesiog apsigręžkite ir sukite į dešinę, į Dienos kelią.

Linktelėjau.

– O ką tiriate?

– Savižudybę, – atsakė jis. – Jauna mergina nušoko nuo uolos parke. Ne vyresnė nei dvidešimties.

Atsidusau:

– Kaip liūdna...

Tada pasukau į aplinkkelį. Kurį laiką važiavome tylėdamos. Mąsčiau apie moterį, kuri vos prieš keletą minučių nutraukė savo gyvenimą. Nuo ko ji bėgo ir ką paliko gedėti? Kai pagaliau pasiekėme Hiden Kouvo kelią, By pasimuistė sėdynėje.

– Vis tos jaunos moterys... – pasakė paskendusi savo mintyse, įsmeigusi žvilgsnį pro langą.

Tą popietę mes vaikščiojome paplūdimiu, klausėmės muzikos ir žiūrėjome senas Evelinos nuotraukas. Liūdėjome. Tai buvo prisiminimų ir – mano atveju – skaitymo diena. Kitą rytą abi su By būsime pasiruošusios priimti pasaulį taip, kaip sugebėsime. Man buvo įdomu, ar Estera sugebės priimti savąjį.

– Tau reikia pailsėti, – vieną dieną pasakė Bobis. – Pastarosiomis savaitėmis rūpinaisi manimi dieną ir naktį. Paskambink Francei ir Rouzei, susitikite papietauti ar plaukite į Siat­lą apsipirkti. Pakviesiu mamą, kad pabūtų su vaiku.

Tai buvo kilnus pasiūlymas, kurio negalėjau atsisakyti. Iškart paskambinau Rouzei.

– Sveika, – pasakiau, – ką šiandien veiki?

– Nieko, – atsakė ji. – Galiu sėsti į artimiausią keltą ir atplaukti į salą.

– Būtų puiku, – atsakiau. – Bobis pasiūlė prasiblaškyti, tai pagalvojau, pakviesiu tave susitikti. Galėtume kartu papietauti. Be to, pagrindinėje gatvėje vyksta mugė.

– Negalime praleisti mugės, – pasakė Rouzė. – Paskambinsiu Francei ir pakviesiu ją prisijungti.

– Nežinau, – dvejodama pasakiau. – Mes jau senokai nesikalbėjome.

– Na, – tarė ji, – geriau vėliau negu niekada. Paskambinsiu jai. Šiandien jūs susitaikysite.

Vyliausi, kad taip ir bus.

Džiaugiausi, kad Rouzė pirmoji pasirodė restorane. Nežinojau, ar sugebėsiu būti akis į akį su France.