Сара Джио - Kovo žibuoklės

– Labas, Estera.

Apsisukusi išvydau Dženisę, einančią link manęs su keista šypsena veide, bet aš nesulėtinau žingsnio.

Praėjo dar viena diena. Bobis grįžo namo iš darbo, ir aš pagalvojau, kad laikas jam prisipažinti, tačiau nesugebėjau ištarti tų vulgarių žodžių, kuriuos man tektų pasakyti, kad paaiškinčiau, kas įvyko. Kad ir kaip jam tai pasakysiu, faktas lieka faktu – aš atsidaviau kitam vyrui. Bobis visada toks džiugus, toks linksmas, net kai man liūdna. Jis labai geras vyras. Negaliu jo sugniuždyti. Nedarysiu to.

Kitą rytą po to, kai Bobis išėjo į darbą, aš sulaukiau skambučio, to skambučio. Jis privertė mane naujai pažvelgti į visus pasirinkimus, kuriuos buvau padariusi iki tol, į visas emocijas, kurias jaučiau.

– Ponia Litlton? – kreipėsi moteris kitame laido gale.

– Taip, – atsakiau.

– Jums skambina Siuzana iš „Harrison Memorial“ ligoninės. Skambinu dėl jūsų vyro. Jis ligoninėje.

Ji man pasakė, kad Bobis tą rytą susmuko prieš įlipdamas į keltą, ir greitoji pagalba nuvežė jį į ligoninę Bremertone. Kai išgirdau ją, tariančią žodžius „širdies priepuolis“, mano pačios širdis tarsi įtrūko – taip nutinka, kai žiauriai pasielgiame su tais, kuriuos turėtume mylėti. Bobis to nenusipelnė. Jis nenusipelnė nieko, kas vyko pastarosiomis dienomis, ir aš ketinau išpirkti savo kaltę.

Ką daryti su kūdikiu? Negalėjau vežtis mergaitės į ligoninę, ne dabar. Todėl griebiausi šiaudo – pasibeldžiau į Dženisės duris ir padaviau jai kūdikį, suvyniotą į rausvą apklotą. Man nepatiko, kaip Dženisė žiūrėjo į mano vaiką – atrodė, kad ji nedvejodama perimtų mano vaiką, mano namus ir vietą lovoje šalia Bobio, jei tik pasitaikytų proga.

– Kur važiuoji? – paklausė ji, įsmeigusi į mane jau pažįstamą nepasitenkinimo žvilgsnį.

– Įvyko kai kas svarbaus, – pasakiau.

Nutylėjau apie Bobį. Jei žinotų, atsidurtų šalia jo lovos, man nespėjus nė mirktelėti.

– Supratau, – pasakė ji. – O kada grįš Bobis?

– Dar negreitai, – atsakiau ir nubėgau prie automobilio. – Ačiū, kad sutikai pabūti su kūdikiu. Aš tau labai dėkinga.

Nulėkiau į ligoninę, o stovėjimo aikštelėje užkliudžiau kitą automobilį, bet nesustojau apžiūrėti, ar smarkiai pakenkiau. Tai man nerūpėjo. Dabar manęs reikėjo Bobiui.

– Kurioje palatoje guli Bobis Litltonas? – beveik išrėkiau, pribėgusi registratūrą.

Man pasakė, kad jis šeštame aukšte, ruošiamas operacijai. Aš per plauką spėjau su juo pasimatyti.

– O, Bobi! – surikau. – Kai jie man paskambino, aš vos neišprotėjau.

– Gydytojai sako, kad aš išsikapstysiu, – pasakė jis ir mirktelėjo man.

Pasilenkiau virš lovos ir apkabinau jį. Sėdėjau prisiglaudusi, kol seselė palietė mano petį ir pasakė:

– Jau laikas.

Nenorėjau jo paleisti, o matant, kaip jį išveža, mane apniko baimė, kad esu dėl visko kalta.

Laukti, kol pasibaigs operacija, buvo tikra kančia. Visą laiką vaikščiojau pirmyn atgal ligoninės koridoriumi; buvau tikra, kad sukoriau mažiausiai penkis kilometrus. Retkarčiais pažvelgdavau pro langą į kino teatrą, kad matyčiau, koks filmas tuo metu rodomas. Iškaba skelbė „Žydras dangus“ su Bilu Kosbiu“. Stebėjau poreles, – daugiausia paauglių, – susikibusias už rankų, ir troškau būti viena iš jų. Troškau atsukti laiką ir šį kartą viską padaryti teisingai, kad išvengčiau apgailestavimų ir skausmo.

Užsižiūrėjau pro langą, kur žiūrėti filmo viena po kitos plaukė porelės. Ir tada pastebėjau Eliotą. Jis ūgiu išsiskyrė iš minios – jis išsiskirdavo bet kurioje minioje. Buvo ne vienas. Šalia jo ėjo Francė.

Prasivėrė durys, ir mane pakvietė seselė:

– Ponia Litlton?

– Taip, – atsakiau, prisiversdama nusisukti nuo lango.

Pasijutau įkalinta tarp dviejų pasaulių.

– Ar jam viskas gerai? Prašau, pasakykite, kad jam viskas gerai.

– Jūsų vyras tikras kovotojas, – nusišypsojo seselė, – operacija praėjo puikiai. Bet jo reabilitacija bus sudėtinga. Jam reikės nuolatinės jūsų priežiūros.

Aš linktelėjau.

– Beje, – tęsė ji, – man reikės jūsų dokumento, kad galėtume išleisti jūsų vyrą namo.

Ranka čiuptelėjau vietą, kurioje paprastai būna mano rankinė, bet jos nebuvo. Staiga prisiminiau, kad taip ir nepasiėmiau jos iš restorano tą vakarą, kai susitikau su Eliotu. Visa tai dabar atrodė netikra.

– Atleiskite, bet palikau rankinę namuose, –

sumelavau.

– Viskas gerai, – šypsodamasi pasakė ji, – kaip nors apsieisime ir be dokumento.

– Dėkui, – atsakiau. – Ar galiu jį pamatyti?

– Taip, – atsakė ji, – bet turėkite omenyje, kad jis dar labai silpnas.

Nusekiau paskui ją į pooperacinę palatą ir ten jį pamačiau. Jis gulėjo užsimerkęs.

– Labas, Bobi, – pasakiau, paimdama jo ranką.

– Sakiau, kad viskas bus gerai, – atsimerkęs nusišypsojo man.

Kitaip nei aš, Bobis niekada nelaužydavo pažadų.

Buvo jau dešimta ryto, kai su By sėdome pusryčiauti. Aplinkui tvyrojo sielvartas.

– Labas rytas, – vos girdimai ištarė By.

Ji tebevilkėjo pižamą ir chalatą. Niekada nemačiau jos taip apsirengusios. Šie drabužiai ją sendino.

– Atnešiu tau laikraščius, – pasakiau ir nuėjau į terasą prie priekinių durų.

Seattle Times gulėjo purve po rožės krūmu prie namo. Dėkui Dievui, kad laikraštis buvo aptrauktas plėvele.

– Laidotuvės poryt, – pasakė By.

Kalbėdama ji nežiūrėjo į mane, ir man pasirodė, kad garsiai ištarė šiuos žodžius tik tam, kad pati juos įsisąmonintų, kad suprastų, jog Evelinos mirtis nėra tik blogas sapnas.

– Ar galiu kuo nors padėti? – paklausiau.

– Ne, – By papurtė galvą, – jos vyro giminės viskuo pasirūpins.

Aš kepiau kiaušinienę, o By sėdėjo ir žiūrėjo pro langą į vandenį. Prisiminiau Džoelį ir tą rytą, kai jis papasakojo man apie Stefani. Tada man iš rankų iškrito lėkštė ir sudužo. Buvau pamiršusi šią smulkmeną. Tai buvo lėkštė iš mūsų vestuvių proga įsigyto „Waterford“ porceliano servizo – balto, su plačiu sidabriniu ornamentu palei kraštą ir tokio brangaus, kad pardavėja „Macy’s“ parduotuvėje net aiktelėjo, kai įtraukėme šį servizą dvylikai asmenų į vestuvinių pageidavimų sąrašą. Tai, kas kadaise buvo tikra brangenybė, pavirto į saują šukių ant grindų.

– Keista, – pasakiau By, mentele maišydama kiaušinius keptuvėje.

– Kas keista, mieloji? – tyliai atsiliepė ji.

– Sudaužiau lėkštę.

– Sudaužei lėkštę?

– Aha. Namuose, kai Džoelis pasakė, kad išeina.

By tik spoksojo priešais save nejudėdama.

– Buvau pamiršusi apie ją. Dabar, kai prisimenu tą rytą, man labiau rūpi ta sudužusi lėkštė nei Džoelis.

By lūpų kampučiai švelniai pakilo aukštyn, ir veide pasirodė vos regimas šypsnys.

– Judi į priekį.

– Kiaušinienė su skrebučiais. – Nusišypsojusi sau padaviau By lėkštę.

– Ačiū, – pasakė ji, tačiau tą rytą nieko nevalgė, nė kąsnelio. – Nepyk, – tarė ji. – Maistas puikus, bet...

– Viskas gerai, – pasakiau, – suprantu.

– Einu į savo kambarį prigulti.

Aš linktelėjau, bet, matydama ją koja už kojos slenkančią į miegamąjį, vos sulaikiau ašaras.

Nusprendžiau persirengti ir sutvarkyti By namus. Niekas labiau neslegia kaip neplautų indų pilna kriauklė ar svetainė, nukrauta senais laikraščiais. Vienuoliktą valandą namai jau švytėjo. Man tvarkantis virtuvėje, suskambo telefonas, ir prieš atsiliepdama akimirką susižavėjusi žiūrėjau, kaip jis blizga.