Сара Джио - Kovo žibuoklės

– Aš sužavėta, – pasakiau.

– Kiek jau perskaitei?

– Daug, – atsakiau. – Iki tos vietos, kur Estera susitinka su Eliotu jo namuose.

Evelina stipriai užmerkė akis, o tada vėl jas atmerkė.

– Taip, – pasakė ji.

Į palatą įėjo slaugytoja.

– Laikas suleisti daugiau morfino, – pasakė ji Evelinai.

– Ir ką tu manai? – Evelina nekreipė į ją dėmesio ir toliau įdėmiai žiūrėjo į mane.

– Apie ką?

– Apie tą istoriją, mieloji. Meilės istoriją.

– Iš kur tu ją žinai, Evelina?

Ji tylėjo ir šypsojosi, žvelgdama į lubas, kol apsunko vokai.

– Ji visada buvo tikra mįslė.

Net aiktelėjau.

– Evelina, tu žinai, kas ji?

Jos kvėpavimas pasunkėjo ir sulėtėjo, todėl nusprendžiau, kad suleisti vaistai jau pasklido po kūną.

– Estera, – švelniai tarė ji. – Kaip mes ją mylėjome. Mes visi ją mylėjome.

Evelinos vokai atrodė apsunkę, todėl suvaldžiau savo norą toliau ją kamantinėti.

– Tu viską ištaisysi, mieloji, žinau, kad ištaisysi, – tyliai pasakė ji, pindama žodžius. – Tu padėsi Esterai, padėsi mums visiems.

Paėmiau ją už rankos ir priglaudžiau savo kaktą prie josios. Stebėjau, kaip lėtai kyla ir leidžiasi jos krūtinė – kiekvienas įkvėpimas reikalavo pastangų.

– Nesijaudink, Evelina, – pasakiau aš. – Dėl nieko nesijaudink, ilsėkis.

By sugrįžo maždaug po pusvalandžio nešina rudu popieriniu maišeliu ir atrodė išvargusi.

– Evelina, tavo martinis, – tarė. – Dabar pat padarysiu tau koktelį.

– Šš, – pasakiau, – ji miega.

Pakilau, kad By atsisėstų į jai teisėtai priklausančią vietą ant Evelinos lovos krašto ir galėtų sugerti kiekvieną likusią savo geriausios draugės gyvenimo akimirką.

Džekas laukiamajame buvo praleidęs jau beveik valandą, kai išėjau su juo susitikti. Jis nervingai pašoko iš kėdės:

– Ar ji?..

– Ne, – atsakiau, – dar ne. Dabar su ja By. Bet laiko liko nedaug.

– Ar galiu kuo nors padėti?

Jis priėjo artyn, akimis tyrinėdamas mano veidą. Čia pat, laukiamajame, jis apkabino mane ir laikė tvirtai suspaudęs glėbyje, tvirčiau nei kas nors kitas iki šiol. Pažvelgiau pro langą jam per petį; vaizdas nebuvo niekuo ypatingas – platūs šaligatviai su kur ne kur drąsiai pro asfaltą prasikalusiomis kiaulpienėmis. Tačiau mano žvilgsnį patraukė senas kino teatras, kurio langai buvo užkalti lentomis. Virš įėjimo buvo parašyta „E. T.“. Pamaniau, kad greičiausiai jis taip ir stovi, neliestas nuo devintojo dešimtmečio.

Atsisukau į Džeką ir šįkart iš tikrųjų pažvelgiau jam tiesiai į akis. Jis prisitraukė mane arčiau ir pabučiavo. Nors atrodė, kad viskas kelia nerimą ir knibžda neatsakyti klausimai, tą akimirką pajutau, kad viskas yra taip, kaip turi būti.

Evelina mirė praėjus kelioms valandoms po to, kai palikau palatą, bet ji spėjo išgerti By sumaišytą kokteilį. Vos per kelias minutes By suplakė ledą, džiną ir martinį ir pagardino kokteilį nelyginiu skaičiumi alyvuogių – kad neštų sėkmę. Evelina trumpam pramerkė akis ir išgėrė savo paskutinį kokteilį su savo geriausia drauge. Toks atsisveikinimas joms puikiai tiko, o kai grįžome namo, By suplakė mums po kokteilį, ir mes išgėrėme jį už Eveliną.

Pasisiūliau pasėdėti su By, kol ji nurims, ir pabūti petimi, ant kurio ji galėtų išsiverkti, bet ji pasakė, kad nori tik miego.

Ir man norėjosi, bet mintyse skambėjo Evelinos žodžiai. Iš kur ji pažinojo Esterą? Kaip dienoraštis atsidūrė čia, By svečių kambaryje? Ir kodėl Evelina manė, kad būtent man buvo lemta jį surasti?

12 skyrius

Kovo 10 diena

Kitą rytą man nesinorėjo keltis iš lovos, bet ir miegoti negalėjau, todėl susitelkiau į dienoraštį.

Bobis miegojo, kai grįžau iš Elioto. Žinojau, kad jis miega, nes, įėjusi pro duris, išgirdau knarkimą – radau jį tokį, kokį palikau. Nusirengiau ir atitraukiau lovos užklotą sprindis po sprindžio, melsdamasi, kad nepažadinčiau jo. Ilgai spoksojau į lubas, mąstydama apie tai, ką padariau, ir apie tai, ką daryti dabar, bet neradau jokios išeities. O tada Bobis apsivertė, apkabino mane ir prisitraukė arčiau savęs. Žinojau, ko jis nori, kai pradėjo bučiuoti man kaklą, bet aš apsiverčiau ant kito šono ir apsimečiau mieganti.

Kitą rytą, kai Bobis išėjo į darbą, užsimaniau paskambinti Francei ir viską jai iškloti. Man reikėjo išgirsti jos balsą, reikėjo jos pritarimo. Tačiau paskambinau Rouzei į Siatlą.

– Susitikau su juo vakar.

– O, Estera, – pasakė ji.

Jos balse nebuvo nei smerkimo, nei padrąsinimo. Jame išgirdau nerimą, jaudulį ir baimę – jausmus, kuriuos jaučiau aš pati, svarstydama galimus sprendimus.

– Ką darysi?

– Nežinau.

Ji minutę patylėjo, tada pasakė:

– O ką tau sako širdis?

– Mano širdis priklauso Eliotui. Ji visada jam priklausys.

– Tada žinai, ką turi daryti, – tiesiai pasakė ji.

Kai Bobis tą vakarą grįžo namo, padariau jam jo mėgstamiausią patiekalą: maltos mėsos kepsnį su virtomis bulvėmis ir vijoklinėmis pupelėmis, pagardintomis sviestu ir čiobreliais. Atrodė, kad niekas nepasikeitę. Mes buvome laiminga sutuoktinių pora, švenčianti vestuvių sukaktį. Tačiau mano pečius slėgė didelė našta – baisi kaltė.

Kas kartą pažvelgusi į Bobį, kas kartą jam uždavus klausimą ar palietus mane, rodėsi, kad širdis sprogs krūtinėje.

– Tu kažkokia pasikeitusi, – pasakė jis mums vakarieniaujant.

– Niekas nepasikeitė, – greitai atsakiau, baimindamasi, kad jis mato mane kiaurai.

– Tiesiog tu atrodai pasikeitusi, – tęsė jis. – Gražesnė nei paprastai. Kovas tau tinka.

Jaučiau, kad daugiau nebegaliu gyventi su savo kalte, todėl nusprendžiau atlikti išpažintį ir atskleisti savo paslaptis bažnyčios klausykloje.

Aprengiau kūdikį sekmadieniniais drabužėliais ir nuvažiavau į Švenčiausiosios Marijos bažnyčią. Mano batų kulniukai garsiai kaukšėjo, kai medinėmis bažnyčios grindimis ėjau link klausyklų palei dešinę sieną. Įėjau į pirmą klausyklą ir prisėdau, supdama kūdikį ant kelių.

– Tėve, – kreipiausi, – aš nusidėjau.

– Kas nutiko, vaike?

Manau, jis tikėjosi, jog pasakysiu ką nors tokio, kaip „liežuvavau“ ar „geidžiau savo kaimyno“, ar ką nors panašaus. Bet aš pasakiau kai ką neįtikėtino:

– Aš permiegojau su kitu vyru, nors esu ištekėjusi.

Kitoje klausyklos pusėje įsivyravo tyla, nejauki tyla, todėl aš vėl prabilau:

– Tėve, aš myliu Eliotą Hartlį, o ne savo vyrą Bobį. Aš siaubinga moteris.

Įsiklausiau į tylą, mėgindama suprasti, ar kunigas vis dar ten, ar klausosi manęs. Norėjau, kad jis pasakytų, jog suteikia man atleidimą. Norėjau, kad jis lieptų man sukalbėti tūkstantį „Sveika, Marija“. Norėjau, kad jis nuimtų naštą nuo mano pečių, nes ji tapo per sunki.

Tačiau jis tik atsikrenkštė ir tarė:

– Tu svetimavai, ir Bažnyčia tokio elgesio nedovanoja. Patariu tau grįžti namo ir atgailauti prieš savo vyrą, ir melstis, kad jis tau atleistų. Jei jis tau atleis, atleis ir Dievas.

Argi ne visos nuodėmės vienodos Dievo akyse? Argi ne tai mums nuolat kartodavo sekmadieninėje mokykloje? Jaučiausi kaip nusidėjėlė, kuriai dangaus vartai užsivėrė amžiams.

Linktelėjau ir atsistojau, priglaudusi kūdikį prie peties. Išėjau jausdama didžiulę gėdą ir su dar didesne našta. Išėjus iš bažnyčios, didžiulės žalvario durys garsiai trinktelėjo man už nugaros.

Mašinų stovėjimo aikštelėje išgirdau moters balsą: