Сара Джио - Kovo žibuoklės

Išsišiepiau kaip vaikas, pradžiugintas netikėto žaislo.

– Kas tai?

– Orka, – didžiuodamasis pasakė Džekas.

By ne kartą pasakojo, kad yra mačiusi orkų netoli savo namų, bet per vasaras, praleistas saloje, pati nebuvau jų regėjusi.

– Žiūrėk! – šūktelėjo Džekas.

Dabar matėme net dvi, plaukiančias arti viena kitos.

– Kasmet šiuo metų laiku jos praplaukia pro čia, – tarė. – Man visada patiko jas stebėti. Aš atsisėsdavau čia, – jis parodė riedulį, panašų į didelį kelmą, kyšantį iš smėlio, – kai buvau vaikas, ir stebėdavau praplaukiančius banginius.

Negalėjau atitraukti akių nuo jūros.

– Jos fantastiškos, – pasakiau. – Tik pažiūrėk, kaip jos plaukia – kaip energingai, kaip tikslingai. Jos gerai žino, kur veda jų kelias, joms nereikia žemėlapių, – tada akimirkai nutilau, nes man šovė keista mintis. – Džekai?

– Mm?

– Sakei, kad lankydavaisi čia vaikystėje. Ar ir vasaras leisdavai čia?

– Taip, – atsakė, švelniai šypsodamasis. – Praleidau čia visas vasaras. Namas, kuriame gyvenu, seniau buvo mūsų šeimos vasarnamis.

– Tai kodėl niekada čia tavęs nesutikau?

– Man buvo uždrausta eiti į tą pusę, kurioje tavo tetos namai, – pasakė, trumpai patylėjęs.

Susiraukiau.

– O man buvo uždrausta eiti į tavo namų pusę, – pasakiau. – Bet vis tiek keista, kad nė karto tavęs nesutikau.

Mūsų akys susitiko.

– Tai tikrai nepameni? – paklausė jis.

– Ko nepamenu?

Jis žaismingai papurtė galvą.

– Atleisk, – pasakiau, iš paskutiniųjų mėgindama ką nors prisiminti, – neprisimenu.

– Tu buvai keturiolikos ir, turiu pasakyti, labai graži, – pasakė jis. – Mano šuo nutrūko nuo pavadėlio ir nubėgo prie tavo tetos namų. Tu gulėjai paplūdimyje ant rankšluosčio, greta gulėjo kita mergaitė. Vilkėjai bikinį. Maksas, mano šuo, pribėgo tiesiai prie tavęs ir puolė laižyti tau veidą.

– Ten buvai tu?

– Taip.

– Negaliu patikėti.

– Patikėk.

– Dievaži , – pasakiau, – aš tikrai prisimenu, kaip mane aplaižė šuo.

– Taip, – tarė jis, – tik tau tas nelabai patiko.

– Ak, ir tada jis nubėgo, įsikandęs mano basutę, – pasakiau, ir mane užplūdo prisiminimai.

– Neblogas būdas padaryti merginai įspūdį, tiesa?

Pakreipiau galvą į šoną ir naujomis akimis pažvelgiau į Džeką.

– Dievaži, aš tikrai prisimenu tave , – pasakiau. – Tu buvai labai liesas, tiesa?

– Taip.

– Ir nešiojai kabes?

Jis tik linktelėjo.

– Tai buvai tu ?

– Nuo galvos iki kojų – aš.

Negalėjau susilaikyti ir nusijuokiau.

– Ką? – paklausė Džekas, apsimesdamas, kad įsižeidė. – Nori pasakyti, kad aukštas, nevikrus ir spuoguotas vaikėzas tau nepasirodė patrauklus?

– Ne, – pasakiau, – ne tai. Tiesiog, na, tu toks pasikeitęs .

– Anaiptol, aš beveik nepasikeitęs, – pasakė jis. – Aš toks pats, tik nebeturiu spuogų. Tu irgi beveik nepasikeitei, tik tapai dar gražesnė, nei kada nors galėjau įsivaizduoti.

Nežinojau, ką atsakyti, todėl tiesiog nusišypsojau. Ta šypsena gimė kažkur giliai ir nušvietė veidą, o tada pasiliko visą rytą.

– Ei, gal norėtum užeiti pas mane? – paklausė. – Pagaminčiau tau pusryčius.

– Mielai, – sutikau.

Nė nesusimąsčiusi paėmiau jį už rankos, ir mūsų pirštai iš karto susinėrė, tarsi taip būtų buvę jau tūkstančius kartų. Na ir kas, kad praėjusį vakarą jis buvo pasimatyme. Aš taip pat buvau susitikusi su kitu. Buvome atsiskaitę. Dabar man rūpėjo tik tai, kad mes kartu.

Sėdėjau ant kėdės Džeko virtuvėje ir stebėjau, kaip jis mala kavos pupeles, tada perpjauna penkis apelsinus per pusę ir išspaudžia sultis, po to išsitraukia dubenį ir įmuša į jį kelis kiaušinius. Sėdėjau pakerėta, gėrėdamasi jo kulinariniais įgūdžiais. Po virtuvę jis sukosi greitai ir tiksliai. Įdomu, ar Eliotas kada nors gamino pusryčius Esterai?

– Tikiuosi, mėgsti skrudintą duoną su kiaušiniu? –

pasiteiravo.

– Ar mėgstu? – nustebau. – Mėgti yra per silpnas žodis, greičiau jau dievinu.

Jis nusišypsojo ir toliau plakė kiaušinius.

– Na, – tarė jis, – tai ar tavo teta pripasakojo tau visokių baisių istorijų apie mano šeimą?

– Deja. Ji man nieko nepasakoja. Gal tu ką nors žinai?

– Apie mūsų šeimos paslaptis aš žinau turbūt dar mažiau, – pasakė jis. – Galiu pasakyti tik tiek, kad mano senelis dar vaikystėje įspėjo mane, jog By Larson namuose esu nepageidaujamas. Tai mane siaubingai išgąsdino. Įsivaizdavau ją kaip raganą iš pasakos apie Jonuką ir Grytutę. Abu su seserimi tikėjome, kad užtektų įžengti į jos valdas, ir ji pagautų mus, užrakintų savo požemyje.

Sukikenau, pagalvojusi apie tai.

– Mes tikėjome, kad jos namuose vaidenasi.

– Tikrai nesunku prieiti prie tokios išvados, – pasakiau, galvodama apie to seno namo antro aukšto kambarius (dauguma jų buvo užrakinti) ir girgždančias grindis. – Kartais net man atrodo, kad ten vaidenasi.

Džekas linktelėjo, pasėmė arbatinį šaukštelį cinamono ir subėrė į kiaušinių plakinį.

– Norėčiau daugiau sužinoti apie tai, kodėl jie nesutaria, – pasakė jis. – Reikėjo paklausti senelio.

– Buvai su juo susitikęs?

– Taip, – atsakė jis. – Jis gyvena Siatle. Lankiausi ten vakar. Vykstu ten kartą per mėnesį ir praleidžiu su juo bent kelias dienas.

– Tai pasiteirauk jo apie tai, kai kitą kartą jį lankysi, – pasiūliau aš, – nes, Dievas mato, iš By aš nieko neišpešiu.

– Paklausiu jo, – pasakė jis.

Džekui paminėjus savo senelį, susimąsčiau apie savąjį. Vaikystėje ištisas valandas sėdėdavau jo darbo kabinete. Įsitaisydavau prie stalo, kurį jis man buvo sumeistravęs iš kartoninės dėžės, su meile stebėdavau jį dirbantį prie didelio ąžuolinio stalo, tvarkantį sąskaitas ir vaizduodavau, kad mašinėle spausdinu laiškus. Senelis visada duodavo man palaižyti voko kraštelį, prieš jį užklijuodamas.

Na o senelė Džeinė mirė nuo širdies smūgio staiga ir netikėtai. Per jos laidotuves mama paprašė manęs pasakyti atsisveikinimo žodį jos palydėti į bažnyčią susirinkusiems žmonėms, bet aš atsakiau, kad man nejauku kalbėti viešai. Tačiau tiesa buvo daug sudėtingesnė. Atsistojusi prie karsto, apsižvalgiau aplinkui. Mama verkė. Danielė taip pat. Kodėl aš nieko nejaučiau? Kodėl aš nejaučiau liūdesio? Juk natūralu liūdėti, mirus senelei.

– Tau pasisekė, – pasakiau Džekui.

– Kodėl?

– Nes tu gerai sutari su savo seneliu.

– A, tiesa, – atsakė jis.

Tada įmerkė duonos riekes į kiaušinio plakinį. Po to išgirdau, kaip duona ima spragsėti ketaus keptuvėje, susilietusi su įkaitusiu sviestu.

– Tau jis patiktų, – pasakė Džekas. – Jis kietas seniokas. Gal kada nors susipažinsite. Žinau, kad tu jam labai patiktum.

– Iš kur žinai? – nusišypsojau.

– Tiesiog žinau.

Kavos aparatas supypsėjo, ir Džekas įpylė man puodelį.

– Grietinėlės ar cukraus?

– Tik grietinėlės, – atsakiau ir stebėjau, ar jis ir sau įsipils kavos. Tačiau jis pasiėmė stiklinę su apelsinų sultimis.

Pastaruoju metu Anabelė buvo užimta nemoksliniu tyrimu apie poras ir jų kavos gėrimo įpročius. Pasak preliminarių tyrimo rezultatų, jei juos apskritai galima vadinti rezultatais, žmonės, kurie mėgsta taip pat paruoštą kavą, turi didesnę tikimybę sukurti tvirtą šeimą.

Gurkšnodama kavą nuėjau į svetainę, kurioje susirangęs prie židinio gulėjo Rasas. Kaip visi auksaspalviai retriveriai, jis atrodė jaukiai ir šiltai it pliušinis meškiukas. Pritūpiau jo paglostyti ir pastebėjau žalią popierėlį, prikibusį jam prie snukio, o jam iš dešinės mėtėsi tai, kas buvo likę iš žalio dokumentų aplanko. Aplink jį gulėjo išmėtyti palaidi lapai.