Сара Джио - Pajūrio trobelė

Sarah Jio

Pajūrio trobelė

Romanas

Iš anglų kalbos vertė Rita Pilkauskaitė

baltos lankos

Vilnius, 2013

Versta iš:

Sarah Jio, The Bungalow ,

Plume, a member of Penguin Group

(USA) Inc., 2011

Redagavo

Dovilė Bučelienė

Dailininkas

Zigmantas Butautis

Maketavo

Audris Šimakauskas

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

© Sarah Jio, 2011

All rights reserved

© Rita Pilkauskaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2013

© Baltų lankų leidyba, 2013

ISBN 978-9955-23-732-7

Platina PRODIGITA

info@prodigita.com

Džeisonui,

prisimenant mūsų trobelę saloje. Myliu tave.

Įdėk popieriaus lapelį į paprastą voką, greitai perbrau­kęs liežuviu užklijuok ir išsiųsk į kelią. Laiškas iš rankų į rankas keliaus tūkstančius kilometrų, kol, pasiekęs reikiamą pašto dėžutę, anonimiškai įsitaisys nereika­lingame kataloge tarp dvidešimt devinto ir trisdešimto puslapių, lūkuriuodamas nieko neįtariančio gavėjo, ku­ris staigiu riešo judesiu išmes katalogą su slypinčiu lobiu į šiukšlių dėžę. Tarp blogai išskalautų kartoninių pieno pakelių, tuščio vyno butelio ir vakarykščio laikraščio tyliai laukia svarbi žinia.

Aš gavau tą laišką.

Prologas

– Sveika!

Išgirdusi pažįstamą balsą – malonų, bet labai netikėtą, krūptelėjusi atsimerkiau. Taip, tai Dženifer, mano anūkė. Tačiau, kur aš? O tiksliau – kodėl ji čia? Sutrikusi keliskart sumirksėjau. Sapnavau smėlėtą paplūdimį su kokosų palmėmis – pasąmonėje vis bandau aplankyti tą vietą ir šįsyk man pavyko ją rasti prisiminimų archyvuose.

Ten, žinoma, stovėjo jis – su kareiviška uniforma, droviai man šypsojosi, bangoms dūžtant į krantą. Buvo girdėti jų mūša, o putojantys purslai bučiavo smėlį. Stipriai užsimerkusi vėl jį išvydau, apgaubtą miego miglos, kuri per greitai sklaidėsi. Neišeik, maldavau širdyje, pasilik, prašau pasilikt. Jis paklusniai vėl pasirodė, kviečiamai šypsodamasis ir ištiesęs į mane rankas. Krūtinėje pajutau pažįstamą virpesį, ilgesį.

O tada jis akimirksniu dingo.

Atsidususi pažvelgiau į rankinį laikrodį ir subariau save – jau pusė keturių. Turbūt vėl skaitydama užsnūdau. Savaiminis mieguistumas – pagyvenusių žmonių bėda. Kiek susidrovėjusi atsisėdau tiesiai giliame krėsle ir pakėliau romaną, kurį skaičiau prieš apimant nuovargiui. Iš rankų ant žemės nukritusi knyga negražiai gulėjo atverstais puslapiais nugarėle aukštyn.

Dženifer atėjo į terasą. Gatve, dar labiau drumsdamas tylą, pralėkė sunkvežimis.

– Ak, štai kur tu, – tarė ji, šypsodamasi rusvomis kaip senelio akimis. Mūvėjo džinsus ir dėvėjo juodą megztuką, per liekną liemenį sujuostą šviesiai žaliu diržu. Smakrą siekiantys šviesūs plaukai spindėjo saulėje. Dženifer nežino, kokia ji graži.

– Labas, mieloji, – pasisveikinau, tiesdama jai ranką. Apžvelgiau terasą, paprastuose moliniuose vazonėliuose pasodintas melsvas našlaites. Visai dailios – galvutės kyšojo iš žemės lyg susigėdę atgailaujantys vaikai, užklupti žaidžiantys purve. Vašingtono ežero ir Siatlo horizonto vaizdas gražus, bet šaltas ir sustingęs kaip paveikslas odontologo kabinete. Susiraukiau. Kodėl gyvenu šiame mažame bute atšiauriomis baltomis sienomis ir telefonu su raudonu pagalbos mygtuku prie tualeto vonios kambaryje?

– Kai ką radau šiukšliadėžėj, – pasakė Dženifer, jos balsas sunkiai traukė mane iš minčių.

Ranka susiglosčiau plonus žilus plaukus.

– Ką gi, brangioji?

– Laišką, – atsakė. – Turbūt pasimetė tarp reklamų.

Stengiausi sulaikyti žiovulį, bet nepavyko.

– Padėk ant stalo, vėliau pažiūrėsiu.

Nuėjusi į vidų atsisėdau ant sofos, iš virtuvės mano žvilgsnis nukrypo į atspindį lange. Sena dama, pamaniau. Kasdien regiu šitą moterį, bet jos atvaizdas nesiliauja manęs stebinęs. Kada ja tapau? Rankomis užčiuopiau raukšles ant veido.

Dženifer atsisėdo greta.

– Tikiuosi, tavo diena praėjo geriau negu mano, – pasakė ji.

Paskutiniais magistrantūros metais Vašingtono universitete baigiamajam straipsniui ji pasirinko neįprastą temą – prie universiteto stovintį nežinomą meno kūrinį. Bevardis menininkas 1964 metais padovanojo bronzinę jaunos poros skulptūrą, prie kurios buvo pritvirtinta lentelė su užrašu: ,,Išdidumas ir pažadai“. Pakerėta skulptūros Dženifer tikėjosi pristatyti menininką ir sužinoti, ką ši skulptūra vaizduoja, bet per visą semestro tyrimą taip nieko ir neišsiaiškino.

– Brangioji, ar šiandien pavyko ką nors sužinoti?

– Nada 1, – atsakė suraukusi antakius, – jaučiuosi nusivylusi. Taip sunkiai dirbau ieškodama atsakymų. – Papurčiusi galvą gūžtelėjo. – Labai nesinori pripažinti, bet turbūt man nepavyks aptikti jo pėdsakų.

Supratau, ką reiškia, kai apsėda mintys apie meną. Dženifer nežino, kad didžiąją gyvenimo dalį praleidau bergždžiai ieškodama kažkada rankose laikyto paveikslo. Širdyje troškau vėl jį išvysti, bet vis dėlto, visą gyvenimą ieškojusi pas prekiautojus ir kolekcionierius meno kūriniais, to paveikslo neradau.

– Mieloji, žinau, kaip sunku yra išmest iš galvos, – švelniai tariau žinodama, koks svarbus jai tas projektas. Paėmiau jos ranką. – Kai kurios istorijos taip ir lieka nepapasakotos.

Dženifer linktelėjo.

– Gal ir tavo tiesa, senele, – atsakė atsidususi, – tačiau kol kas dar nenoriu nuleisti rankų. Tas užrašas ant lentelės turėtų kažką reikšti. O dėžė, kurią skulptūros vyras laiko rankose, užrakinta, ir archyvų darbuotojai neturi jokio įrašo apie raktą, vadinasi, – nutilusi viltingai nusišypsojo, – viduje gali kas nors būti.

– Ką gi, širdele, žaviuosi tavo entuziazmu, – tariau spausdama ant kaklo kabančią auksinę grandinėlę su medalionu, kurį tiek daug metų nešiojau ir saugojau. Tik vienas žmogus žinojo, kas įdėta į vidų ir ką saugo skląstukas.

Dženifer priėjo prie stalo.

– Nepamiršk laiško, – tarė paėmusi voką. – Koks spalvingas pašto ženklas. Jis iš, – nutilusi skaitė pašto antspaudą, – Taičio.

Mano širdis ėmė greičiau plakti, pakėliau akis ir prisimerkusi pažvelgiau į laišką Dženifer rankose.

– Senele, ką pažįsti Taityje?

– Parodyk, – paprašiau ir pasislinkau arčiau.

Atidžiai apžiūrėjau paprastą baltą voką, sudrėkusį nuo kartoninio pieno pakelio ir aptaškytą tamsiai raudonais vakarykščio vyno lašeliais. Ne, neatpažinau nei rašysenos, nei adreso. Susimąsčiau – kas man gali rašyti iš Taičio? Ir kodėl? Kodėl dabar?

– Ar neatplėši? – paklausė Dženifer ir nekantraudama pasilenkė prie manęs.

Virpančiomis rankomis varčiau voką, pirštais perbraukiau egzotišką pašto ženklą, vaizduojantį taitietę geltona suknele. Sunkiai nurijau, mėgindama nuslopinti užliejusių atsiminimų potvynį, tačiau vien protiniai smėlio maišai jo nesulaikė.

Todėl, nebepajėgdama atsispirti, greitai atplėšiau voką.