Сара Джио: Pajūrio trobelė

,,Nesuprantu, kodėl Greisė Godfri neleidžia auklei dirbti savo darbo,“ – nugirdau motiną sakant tėtei, kai lankiau pradžios mokyklą.

Kaip ir galima buvo tikėtis, tą popietę, su tėvais per pievelę eidami pas Godfrius, pamatėme Greisę su padavėjais iš verandos ant pievutėje pastatyto stalo nešančią ledo skulptūrą – didelę antį su iš paskos pavojingai krypuojančiais trimis ančiukais.

– Aš jums padėsiu, – šūktelėjo man už nugaros tėtis.

– Greise, atsargiai, – įsiterpė motina, – nepasitempk nugaros.

Ponia Godfri perdavė iš rankų antį, kuri grasinosi nukristi, kaip tik tėtei puolus padėti.

– Ačiū, – padėkojo prieš atsisukdama į motiną. – Sveika, Luelena! Labas, Ana! Argi ne puiki diena švęsti?

– Taip, – atsakiau pakeldama akis į giedrą dangų, kur matėsi tik vienas pūkinis debesėlis. Erdvioje pievelėje buvo pristatyta stalų, užtiestų alyvinėmis staltiesėmis, ant kurių stovėjo vazos, o kiekvienoje jų puikavosi po penkias violetines hortenzijas. – Kaip... – Sujaudinta tokio dėmesio ir meilės man, Džerardui, mūsų būsimai santuokai, nutilau. – Kaip gražu!

– Džiaugiuosi, kad tau patinka, – tarė ponia Godfri ir savo tvirta ranka įsikibo man į parankę. – Džerardas verandoje, brangioji, laukia tavęs.

Iš tolo mačiau jį, išsitiesęs šezlonge su tėvu rūkė cigarus. Madingas, gražus, stiprus, tarsi nužengęs iš motinos madų žurnalo. Pamatęs mane greitai pakilo ir įtraukė šventinį dūmą. Tada mojuodamas šūktelėjo:

– Tuoj ateisiu, Ana!

Pasitaisiau suknelės kaspiną, ausyse vis dar skambėjo Maksinos žodžiai: „Gyvenime, o ypač meilėje – negalima vaidinti.“ Bet juk visi vaidina. Motina. Tėtis. Kai kuriais atžvilgiais ir Kitė. Net Maksina. Kodėl gi aš turėčiau elgtis kitaip?

Po valandėlės pajutau, kaip Džerardas apkabino mane per liemenį ir sušnibždėjo į ausį:

– Esi pati gražiausia moteris, kokią kada nors teko matyti.

Paraudau.

– Tikrai taip manai?

– Aš žinau, – atsakė. – Iš kur gavai tą suknelę? Atrodo, kad sapnuoju.

– Apsivilkau dėl tavęs, norėjau, kad...

– Pala, ar ten Etanas Vagoneris? – prisimerkęs žiūrėjo į sodo vartus, kur ėjo vyras ir nėščia jo žmona. – Mieloji, atleisk, kad pertraukiau, bet tai senas universiteto draugas. Eime, supažindinsiu.

Visą popietę nieko daugiau ir neveikėme tik sveikinomės su svečiais klausinėdami, kaip jie laikosi, beveik nemačiau Džerardo, tik kartais man pamodavo iš kito verandos galo arba praeidamas pakštelėdavo į skruostą. Susižiedavimo šventė skirta ne sužadėtiniams.

Suskambus pietų varpeliui pasigedau Kitės, man dingtelėjo, kad nemačiau jos visą popietę. Kaip keista, ji seniai žinojo apie šventę. Per visus pietus jos vieta galustalėje šalia Džerardo ir manęs kažin kodėl liko tuščia. O kai orkestras užgrojo pirmąją vakaro dainą ,,You Go to My Head“, ėmiau nerimauti.

– Džerardai, – sušnibždėjau jam į ausį, mums sukantis šokių aikštelėje, šiltame vakaro ore jaučiau į mus įsmeigtas, regis, tūkstantį akių. Stengiausi nekreipti dėmesio. – Kitė neatėjo. Gal jai kas nutiko?

– Tikriausiai vėluoja, – atsakė ramiu balsu. – Juk pažįsti Kitę.

Tiesa, Kitė dažnai vėluodavo. Bet ne penkias valandas į savo geriausios draugės sužadėtuves. Ne, kažkas negerai. Jaučiau tai.

Padėjau galvą Džerardui ant atlapo, jam tiesiog tobulai mane šokdinant. Užsimerkiau ir kaip visada leidausi vedama, nė akimirkai neimdama vadovauti, klausiausi dainos žodžių: „Mano galvoje tu skambi tarsi priedainis...“ Ar Džerardo vardas skamba mano galvoje?

– Džerardai, – sušnibždėjau, – ar dažnai galvoji apie karą? Ar eitum?

Atsitraukęs pažiūrėjo į mane.

– Mieloji, jeigu baiminiesi, kad manęs nepaimtų, prašau, nereikia. Tėvas jau tuo pasirūpino.

Suraukiau antakius.

– A, – Nutilau galvodama, kaip pasakyti. – Bet ar niekad nesijaudini, kad...

– Dėl ko nesijaudinu?

Akies krašteliu pastebėjau kažką šmėžuojant prie sodo vartų ir tai pertraukė mano mintis. Kažkas mojavo, bandydamas atkreipti mano dėmesį. Per šokių aikštelės šviesas nesimatė sodo pakraščio, bet gerai įsižiūrėjusi atpažinau Kitę. Ji stovėjo už sodo vartų. Ar jie užrakinti? Kodėl ji neužeina? Mačiau, kaip nosinaite šluostosi akis. Ne, kažkas negerai.

Dainai pasibaigus šokių aikštelėje prie mūsų prisidėjo keletas porų. Pasilenkusi prie Džerardo sukuždėjau:

– Ar neprieštarausi, jeigu šitą praleisim?

Sutrikęs nusišypsojo, bet linktelėjo, išbėgusi pro vartus pamačiau Kitę, ji sėdėjo ant šaligatvio užsikniaubusi ant kelių.

– Kite, kas nutiko? – pastebėjau, kad nuo ašarų ant jos skruostų buvo nuvarvėjęs tušas, o akys paraudusios.

– Turbūt manai, kad esu baisiai bloga draugė, – kūkčiodama vėl įsikniaubė į kelius.

Glosčiau jai plaukus, mėgindama už segtukų užkišti išsidraikiusias sruogas, bet veltui. Dar neteko matyti taip išsitaršiusių jos garbanų.

– Brangioji, žinoma, kad ne, – tariau. – Kas atsitiko? Pasakyk man.

– Ana, labai atsiprašau, kad tave taip nuvyliau. – Ji šniurkštelėjo. – Turbūt laikai mane niekam tikusia drauge. Tokia ir esu. Apgailėtina, prasta draugė.

Jai vėl ėmus kūkčioti, iš savo suknelės klostės ištraukiau naują nosinaitę ir padaviau.

– Nesi tokia, – atsakiau. – Labai tave branginu.

Išsišnypštusi nosį Kitė pakėlė į mane sielvarto kupinas akis. Jos žvilgsnyje mačiau liūdesį, atmieštą neviltim. Prieš mane buvo moteris, pasirengusi drastiškam žingsniui. Nusukau akis.

– Aš jau seniai čia, – tarė. – Bet negalėjau užeiti.

– Kodėl, po galais?

Ji vėl išsišnypštė nosį.

– Nes man sunku tave išlydėti.

– Kite, juk aš niekur neišvykstu.

– Kaip tik tai, – atsakė. – Išvyksti, nes išteki. Tu keitiesi. Žinau, kad turėčiau džiaugtis dėl tavęs, bet galvoju tik apie tai, kad tave prarasiu.

– Ak, Kite, tu niekada manęs neprarasi! – sušukau.

Ji linktelėjo.

– Prarasiu. Taip ir turi būti, tik aš dar neapsipratau su ta mintim. – Ji mostelėjo ranka į kitapus gyvatvorės besitęsiančią šventę. – Štai kodėl šiandien negalėjau prisidėti. Ana, labai atsiprašau.

Paėmiau jos ranką.

– Ne, – tvirtai tariau, – nėra ko atsiprašinėti.

Suknelės krašteliu jai nuo skruosto nušluosčiau pasiklydusią ašarą.

– Ana, turiu tau kai ką pasakyti, – tarė santūriau.

Paleidau jos ranką.

– Ką?

– Tau nepatiks.

– Vis tiek sakyk, – paraginau pasirengusi išklausyti.

– Nusprendžiau kai ką svarbaus dėl savo ateities, – pasakė ir kostelėjusi pridūrė: – Kaip ir tu, taip ir aš privalau keistis.

– Kite, ką turi galvoje?

Ji giliai įkvėpė, kad nurimtų.

– Prisimeni, ką sutarėm užsirašydamos į slaugių mokyklą?

Linktelėjau.

– Taip. Prisiekėm netapti tokios kaip mūsų motinos.

– Būtent, – tarė, žiūrėdama į vieną tašką. – Kadangi norim kitokio, prasmingesnio gyvenimo.

Suraukiau antakius.

– Kite, jei manai, kad tekėdama už Džerardo aš...

– Ne, – paskubomis tarė ji. – Visai ne tai turėjau galvoje. Tiesiog sakau, jog man į galvą atėjo mintis, kad pritaikiusi savo sugebėjimus galiu šį tą nuveikti gyvenime, šį tą labai svarbaus. Jau kuris laikas apie tai galvojau, nuo tada, kai išgirdome gandus apie karą, bet šįvakar, Ana, man aišku, ką turiu daryti.

Stipriai sugniaužiau rankas ant kelių.

– Aš išvykstu, – tarė ji. – Toli, į Ramiojo vandenyno salas. Užsirašiau į kariuomenės slaugių korpusą slaugyti sužeistųjų. Šiandien nuėjau į mieste esantį savanorių registracijos centrą. Ana, jiems reikalingos apmokytos slaugės. Jiems labai jų trūksta. Pagaliau man pasitaikė proga nuveikti ką nors svarbaus.