Сара Джио: Pajūrio trobelė

Jai pasisukus pažiūrėti, kelinta valanda, man pasirodė, kad sublizgo drėgnos akys. Ar tik neverkė, o gal pavargusi po dienos darbų?

– Ką gi, linkiu jums labos nakties, – tarė linktelėdama. – Nebent ko nors pageidausit?

– Ne, – atsakiau. – Ačiū, mums nieko nereikia. Saldžių sapnų, Maksina.

Kaip vaikystėje rankomis apsivijau jai kaklą, jos skruostai kvepėjo vanile.

Maksinai išėjus, Džerardas švelniai paskubomis pabučiavo mane. Kodėl jis nebučiuoja manęs ilgiau?

– Jau vėlu, – tarė jis. – Ir aš jau eisiu.

– Ar tikrai turi eiti? – paklausiau prisitraukdama jį, kai ką sumaniusi žiūrėjau į sofą svetainėje. Kodėl Džerardas visada toks praktiškas?

– Mums reikia pailsėti, – atsakė papurtęs galvą. – Rytoj laukia svarbi diena.

– Svarbi diena?

– Šventė, – įtariai pažvelgęs atsakė. – Ar pamiršai?

Man visai išgaravo iš galvos. Džerardo tėvai rengia mūsų sužadėtuvių šventę savo namuose, toje milžiniškoje pievutėje, taip idealiai nupjautoje, kad priminė golfo aikštyną tėtės užmiesčio klube. Gros orkestras, žais kroketą, bus ledo skulptūrų ir pailgų lėkščių su mažais sumuštinukais, kuriuos patieks padavėjai baltomis pirštinėmis.

– Pasipuošk gražia suknele ir atvyk antrą valandą, – paprašė nusišypsojęs.

– Gerai, pasipuošiu, – atsakiau atsišliedama tarpduryje.

– Labanakt, brangioji, – atsisveikino eidamas prie mašinos.

Stovėjau ir žiūrėjau į nuvažiuojančią jo mašiną, kol variklio garsas ištirpo tirštoje rugpjūčio nakties tyloje.

2 skyrius

– Maksina!

Atsimerkusi porą kartų sumirksėjau, visa užsimiegojusi mėginau atpažinti tą garsų, šaižų, piktoką, labai nepatenkintą ir aiškiai suirzusį balsą.

Motina. Ji grįžo.

– Kodėl neišlyginai? Juk sakiau, kad Ana šiandien vilkės mėlyną suknelę. – Dabar jos balsą girdėjau už miegamojo durų.

Nusiklojusi užtiesalą atsisėdau, nenoriai kojomis paliečiau šaltas kietmedžio grindis ir užsimečiau chalatą. Vargšė Maksina nenusipelnė, kad ją ir vėl bartų.

Atidariau duris.

– Mama, – atsargiai tariau. Gerai žinojau, kada galiu paprieštarauti jos nuomonei dėl madų. Lėtai išėjau į koridorių. – Šiandien norėjau vilktis raudoną suknelę. Tą, kurią nupirkai Paryžiuje.

Ji nusišypsojo, stovėjo už kelių žingsnių laiptų aikštelėje ir metusi apmaudų žvilgsnį į Maksiną atitraukė portjeras.

– Labas rytas, brangioji, – pasisveikino prieidama. – Nežinojau, kad jau pabudai. – Ištiesusi rankas atsargiai suėmė mano veidą. – Širdele, atrodai pavargusi. Ar vakar ilgai vakarojai? Su Džerardu?

Jo vardą visada ištardavo su jaudulio gaidelėmis balse, lyg žavėdamasi šokoladinio kremo pyragu. Man ne kartą dingtelėjo, kad motina turbūt pati norėtų ištekėti už Džerardo Godfrio.

Papurčiau galvą.

– Ne, neilgai.

Ji parodė į patinusius mano paakius.

– Kodėl paakiai juodi?

– Negalėjau užmigti, – atsakiau.

Laikydama pakabą su suknele, nedrąsiai prisiartino Maksina.

– Antuanete, ar šita? – paklausė.

Linktelėjau.

– Maksina, nenorėčiau, kad ją taip vadintum, – piktai tarė motina. – Ji jau nebe mergaitė, o moteris, kuri tuoj ištekės. Prašom kreiptis į ją tikruoju vardu.

Maksina linktelėjo.

– Mama, – tariau gergždžiančiu balsu, paduodama ranką Maksinai, – man patinka, kai mane vadina Antuanete.

Motina gūžtelėjo. Jos ausyse suposi nauji deimantiniai auskarai.

– Ką gi, dabar tai vis tiek nebesvarbu. Kitą mėnesį tapsi ponia Džerard Godfri, ir tai visų svarbiausia.

Pajutau, kaip ima prakaituoti pažastys. Viena kitą suprasdamos susižvalgėme su Maksina.

– Brangioji, tikrai nori vilktis raudoną suknelę? – į dešinę pakreipusi galvą paklausė motina. Ji buvo graži moteris, aš niekada jai neprilygsiu. – Nežinau, ar tau tinka ta spalva.

Maksina pažvelgė motinai tiesiai į akis, tai retai nutikdavo.

– Ponia Kelovėj, manau, kad jai labai tinka, – tarė neleisdama daugiau ginčytis.

Motina gūžtelėjo.

– Na, tada renkis ką nori, po dviejų valandų važiuosim pas Godfrius. Todėl geriau pradėk ruoštis. – Ir nuėjo, bet vidury koridoriaus vėl atsisuko į Maksiną ir mane.

– Brangioji, susikelk plaukus į viršų, kad išryškėtų profilis.

Paklusniai linktelėjau. Motina užsisakinėdavo visus madų žurnalus ir kasmet lankydavosi Niujorko ir Paryžiaus madų pristatymuose. Ji labiau negu kitos motinos rūpinosi išvaizda: dizainerių suknelės, idealios šukuosenos, naujausi aksesuarai. O kam? Tėtis beveik nepastebėdavo. Ir kuo daugiau drabužių ji kaupė, tuo nelaimingesnė atrodė.

Kai motina nebegalėjo išgirsti, pažvelgiau į Maksiną.

– Ji prastai nusiteikusi, ar ne?

Maksina padavė man suknelę. Iš akių mačiau, kad vis dar įsižeidusi dėl įsakmaus motinos tono. Nuėjome į mano kambarį ir aš uždariau duris.

Prisidėjusi suknelę paklausiau:

– Ar tikrai manai, kad su ja atrodysiu gražiai?

– Antuanete, kas tau neduoda ramybės? – paklausė ji. Jaučiau, kaip veriantis jos žvilgsnis reikalauja atsakymo, bet kol kas jo neturėjau.

Nuleidau akis į basas kojas ant kietmedžio grindų.

– Nežinau, – atsakiau dvejodama. – Man neramu, kad viskas vyksta taip greitai.

Maksina linktelėjo.

– Turi omenyje sužadėtuves?

– Taip, – atsakiau, – aš jį myliu, tikrai. Jis toks geras žmogus.

– Jis geras žmogus, – tarė paprastai, leisdama man toliau kalbėti.

Atsisėdusi ant lovos, atrėmiau pavargusią galvą į atkaltę.

– Juk negali norėti, kad jis būtų idealus, – tariau, – tačiau kartais spėlioju, gal mylėčiau labiau ir stipriau, jeigu pasielgtų teisingai.

Maksina pakabino suknelę ant durų.

– Ir išeitų į karą?

Linktelėjau.

– Tik trokštu, kad jis, kad mes gyventume truputį kitaip.

– Kaip brangioji?

– Noriu didžiuotis juo taip kaip kitos moterys, kurių vyrai išeina į karą, – nutilusi pagalvojau apie pažįstamas poras ir kalbėjau toliau: – Noriu aistringai jį mylėti. – Baikščiai sukikenau. – Kitė mano, kad mums trūksta aistros.

– Na, o tu? – viltingai paklausė Maksina.

– Nežinau, – atsakiau vydama iš galvos tą mintį. – Ką aš čia paistau. Esu niekam tikusi sužadėtinė, jeigu šitaip kalbu. – Papurčiau galvą. – Džerardas yra svajonių jaunikis. Man pasisekė, kad už jo išteku. Laikas pradėti vaidint savo vaidmenį.

Maksinos akys susitiko su mano. Mačiau, kaip ji užsiplieskė.

– Antuanete, kad man daugiau šitaip niekada nekalbėtum, – kiekvieną žodį ištarė su stipriu prancūzišku akcentu taip aiškiai ir tvirtai, kaip tik galėjo. – Gyvenime, o ypač meilėje – negalima vaidinti.

Ir kaip vaikystėje, apglėbusi mane per pečius, skruostu prigludo prie manojo.

– Privalai būti savimi, – tarė ji. – Ir visada klausyti širdies balso, net kai skaudu ar atrodo, kad taip elgtis būtų labai sunku ir negerai.

Atsidususi įsikniaubiau jai į petį.

– Maksina, kodėl man tai sakai? Kodėl dabar?

Ji per prievartą nusišypsojo, jos veide mačiau apgailestavimą.

– Todėl, kad neklausiau savo širdies, o reikėjo.

Džerardo motina Greisė Godfri buvo grėsmingos išvaizdos. Jos juodos akys ir aštrūs bruožai, kurie taip tiko Džerardui, baugino ir rėžė akį. Tačiau jai nusišypsojus, sušvelnėdavo. Kai buvau maža, dažnai norėdavau, kad mano motina būtų tokia kaip ponia Godfri – nepaisant turto ir padėties, praktiška ir paprasta. Tuo metu, kai jos klasės moterys vaikų auginimą užkraudavo tarnams, ponia Godfri to nedarė. Vaikystėje, jeigu kuris nors Godfrių berniukas nusibalnodavo kelį, nuvijusi auklę pati sutvarstydavo, švelniai bučiuodama susižeidusį vaiką.