Сара Джио - Pajūrio trobelė

Brangioji ponia Godfri,

atleiskite už sutrukdymą. Praėjo daug metų, kol jus radau. Kaip suprantu, per karą buvote Bora Boros saloje dislokuotos kariuomenės slaugė. Jeigu neklystu ir jei iš tiesų esate ta moteris, kurios ieškau, man reikia nedelsiant su jumis pasikalbėti. Užaugau šioje saloje, bet tik dabar grįžau išsiaiškinti paslapties, kuri nuo vaikystės neduoda man ramybės. Vieną 1943 metų vakarą ramiame Bora Boros paplūdimyje buvo įvykdyta šiurpi žmogžudystė. Negalėdama pamiršti tos tragedijos, pradėjau rašyti knygą apie tai, kas nulėmė tą įvykį, kuris daugeliu atžvilgiu visam laikui pakeitė salą.

Man pavyko rasti kariuomenės darbo grafikus ir pastebėjau, kad tą dieną, kai įvyko tragedija, jūs nedirbote. Gal kartais pamenate kažką ar ką nors paplūdimyje tą vakarą? Praėjo tiek daug metų, bet galbūt ką nors prisimenate. Net ir smulkmena padėtų išsiaiškinti tiesą. Prašau apsvarstyti mano prašymą ir susisiekti su manim. O jei planuojate vėl apsilankyti saloje, radau kai ką, kas priklauso jums, ir galbūt apsidžiaugsite tai pamačiusi. Labai norėčiau jums tai perduoti.

Jūsų

Ženevjeva Torp

Įdėmiai žiūrėjau į laišką rankose. Ženevjeva Torp. Ne, nepažįstu šios moters. Nepažįstamoji. Ji tik pridarys rūpesčių. Papurčiau galvą – nepaisyk laiško. Per daug metų praėjo. Kaip galėčiau grįžti į tuos laikus? Kaip vėl visa tai išgyventi? Stipriai užsimerkiau, vydama šalin atsiminimus. Taip, galėčiau tiesiog nepaisyti laiško. Juk tai ne teisminis ar nusikaltimo tyrimas. Aš tai nepažįstamajai nieko neskolinga. Galėčiau išmesti laišką į šiukšlių dėžę ir tuo viskas baigtųsi. Bet prisiminiau paskutines laiško eilutes: ,,O jei planuojate vėl apsilankyti saloje, radau kai ką, kas priklauso jums, ir galbūt apsidžiaugsite tai pamačiusi.“ Vien apie tai pagalvojus ir taip silpna mano širdis ėmė smarkiau plakti. Vėl aplankyti salą? Sulaukus tokio amžiaus?

– Senele, ar gerai jautiesi? – pasilenkusi Dženifer apkabino mane per petį.

– Gerai, – atsakiau nurimusi.

– Ar nori pasikalbėti apie laišką?

Papurčiusi galvą saugiai įkišau laišką į kryžiažodžių knygutę, gulinčią ant kavos stalelio.

Paėmusi kuprinę Dženifer ėmė kažko ieškoti. Ji ištraukė didelį rusvą voką, suglamžytą ir aptrintą.

– Noriu kai ką tau parodyti, – tarė. – Ketinau atiduoti vėliau, bet, – giliai įkvėpė, – manau, kad metas.

Padavė man voką.

– Kas čia?

– Pažiūrėk į vidų, – iš lėto pratarė.

Atvertusi atlanką, ištraukiau šūsnį nespalvotų nuotraukų ir iškart atpažinau viršutinę.

– Čia aš! – šūktelėjau rodydama į jauną moterį, vilkinčią baltais slaugės drabužiais, tolumoj matėsi kokoso palmė.

Ak, kaip mane žavėjo palmės ką tik atvykus į salą, kone prieš septyniasdešimt metų. Pakėliau akis į Dženifer.

– Kur jas radai?

– Tėtis rado, – atsakė žvelgdama tiriamai į mane. – Tvarkydamas senas dėžes rado jas ten įkištas. Paprašė perduoti tau.

Nuojautos kupina širdimi greitai atverčiau kitą nuotrauką, kurioje buvo mano vaikystės draugė Kitė, sėdėjo paplūdimyje ant apverstos kanojos kaip kino žvaigždė pakėlusi kojas. Kitė galėjo tapti kino žvaigžde. Prisiminusi seną draugę, krūtinėje pajutau pažįstamą skausmą, kurio neužgydė laikas.

Perverčiau kitas nuotraukas, su vešlia augalija apžėlusių paplūdimio ir kalnų vaizdais, bet išvydusi paskutinę sustingau – Vestris, mano Vestris. Jo kareiviškos uniformos viršutinė saga atsegta, stovi truputį į dešinę palenkęs galvą, už nugaros matosi iš palmių nupinta trobelės siena. Mūsų trobelė, pagalvojau. Per savo gyvenimą turbūt šimtus kartų fotografavau, daugumą tų nuotraukų pamiršau, bet ne šitą. Prisiminiau kiekvieną jos detalę, kaip tą vakarą kvepėjo oras – vandenynu ir mėnesienoje pražydusia frezija. Prisiminiau, ką jaučiau širdyje, kai mano akys per objektyvą susitiko su jo, ir kas įvyko paskui.

– Senele, tu jį mylėjai, ar ne? – paklausė Dženifer tokiu švelniu ir nuginkluojančiu balsu, kad mano apsisprendimas susilpnėjo.

– Mylėjau, – atsakiau.

– Ar vis dar jį prisimeni?

Linktelėjau.

– Taip, visada jį prisimenu.

Dženifer akys išsiplėtė.

– Senele, kas įvyko Taityje? Kas atsitiko šitam vyrui? Ir kodėl tas laiškas tave taip sukrėtė? – Nutilusi paėmė mano ranką. – Prašau, papasakok.

Linktelėjau. Juk nieko baisaus neatsitiks, jei jai papasakosiu. Esu sena moteris. Dabar jau nebeturi reikšmės, o jei ir turi, ištversiu. Taip troškau išlaisvinti tas paslaptis, kad išsilakstytų kaip šikšnosparniai iš dulkėtos pastogės. Pirštais perbraukusi per auksinę medaliono grandinėlę linktelėjau.

– Ką gi, brangioji, – tariau, – bet įspėju, nesitikėk pasakos.

Dženifer atsisėdo į kėdę šalia manęs.

– Gerai, – atsakė šypsodamasi. – Pasakos man niekada nepatiko.

– Išgirsi ir liūdnų dalykų, – pasakiau, dvejodama dėl savo sprendimo.

Linktelėjusi ji paklausė:

– O pabaiga bus laiminga?

– Nežinau.

Dženifer pažvelgė į mane sutrikusi.

Kilstelėjau Vestrio nuotrauką į šviesą.

– Ta istorija dar nebaigta.

1 Nieko. (Isp.)

1 skyrius

1942, rugpjūtis

– Kite Morgan, kaip gali taip šnekėti!

Taip stipriai taukštelėjau stiklinę mėtinės arbatos su ledukais, kad vos nesudužo. Motina apsidžiaugtų sužinojusi, kad nesugadinau jos Venecijos krištolo rinkinio.

– Dar ir kaip galiu, – atkirto ji pergalingai šaipydamasi. Kitė vargu ar būtų galėjusi sukelti pyktį su savo širdies pavidalo veideliu ir kupeta standžių nepaklusnių auksinių garbanų, kurios išlįsdavo iš taip kruopščiai susegtų smeigtukų. Bet šia tema aš nenusileidau.

– Ponas Gelfmanas yra vedęs vyras, – pasakiau labai priekaištingu balsu.

– Džeimsas, – atsakė ji nutęsdama jo vardą, kad skambėtų dramatiškiau, – yra baisiai nelaimingas. Ar žinai, kad jo žmona kartais dingsta porai savaičių? Ir net nepasako jam, kur. Ji labiau rūpinasi katėmis negu juo.

Atsidususi atsirėmiau į medinių sūpuoklių, pakabintų didžiuliame riešutmedyje tėvų sode už namo, atlošą. Kitė atsisėdo šalia, kaip ir pradinėje mokykloje. Pažvelgiau į medį virš galvos, pageltę jo lapai priminė, kad artėja ruduo. Kodėl viskas turi keistis? Regis, tik vakar su Kite buvome dvi moksleivės, eidavome namo susiėmusios už rankų ir padėjusios knygas ant virtuvės stalo lėkdavome prie sūpuoklių, kur iki pietų viena kitai pasakodavome paslaptis. O dabar mums jau dvidešimt vieni ir abi tapome suaugusiomis moterimis, kurių laukia kažkas, ko nė viena negalime nuspėti.

– Kite, – atsisukusi pažvelgiau į ją, – negi nesupranti?

– Ko nesuprantu? – Ji priminė rožės žiedlapį, sėdėjo pasipuošusi suknele su daugybe rausvų rauktinukų, o jos išsitaršiusios garbanos vėlyvos popietės drėgmėje dar labiau susigarbanojo. Norėjau apsaugoti ją nuo pono Gelfmano ar kurio nors kito vyro, kurį ji įsimylės, nes mano geriausiai draugei visi jie per prasti, ypač vedusieji.

Sukosėjusi pagalvojau – argi nežino pono Gelfmano reputacijos? Žinoma, pamena vidurinėje būrius merginų, besistengiančių pasirodyti prieš jį – įspūdingiausią Leiksaido mokytoją. Kiekviena iš jų per anglų literatūros pamoką tikėdavosi pagauti Gelfmano žvilgsnį, jam deklamuojant Elizabetės Baret Brauning eilėraštį ,,Kaip aš myliu tave“. Aš irgi varžydavausi tuose mergaitiškuose žaidimuose. Negi Kitė pamiršo, kas prieš penkerius metus nutiko Ketlinai Mansfild? Kaip ji galėjo pamiršti? Drovi didžiakrūtė ir visiška bukaprotė Ketlina pasidavė pono Gelfmano kerams. Per priešpiečius ji slankiodavo netoli mokytojų poilsio kambario ir laukdavo jo po pamokų. Visi jais domėjosi, ypač kai viena mūsų draugė pamatė Ketliną su ponu Gelfmanu sutemus parke. Bet netikėtai Ketlina nustojo lankiusi mokyklą. Vyresnis jos brolis pasakė, kad išvyko į Ajovą gyventi pas močiutę. Visi supratome kodėl.