Сара Джио - Pajūrio trobelė

– Pažiūrėk į Etelę ir Deividą Bartoną, – pašnibždėjo man į ausį Kitė. Ji parodė į juos, susiglaudusius prie baro. – Jis ją grabalioja, – tarė kiek per ilgai užsižiūrėjusi.

– Jai reiktų gėdytis, – pasakiau papurčiusi galvą. – Ji susižadėjusi su Henriu. Ar jis išvykęs studijuoti?

Kitė linktelėjo. Tačiau užuot kaip ir aš žiūrėjusi į juos nepritariamai, ji galvojo ką kita.

– Argi nenorėtum, kad tave kas nors taip stipriai mylėtų? – ilgesingai paklausė ji.

Suraukiau nosį.

– Brangioji, tai ne meilė.

– Žinoma, kad meilė, – pasakė galvą pasirėmusi ranka. Stebėjome jų porą lėtai einančią šokti. – Deividas pametęs dėl jos galvą.

– Gal ir pametęs, – atsakiau, – bet ne įsimylėjęs.

Kitė gūžtelėjo.

– Na, jie jaučia aistrą.

Iš rankinės išėmusi pudros truputį pasipudravau nosį. Tuoj ateis Džerardas.

– Aistra tik kvailiams, – pasakiau ir spragtelėjusi uždariau pudrinę.

– Galbūt, – atsakė ji. – Vis tiek nepraleisiu progos.

– Kite!

– Ką?

– Nekalbėk taip.

– Kaip?

– Kaip palaida moteris.

Kitei sukikenus, prie mūsų stalo priėjo Džerardas su draugu Maksu, kolega iš banko, neaukštu, garbanotu, neišraiškingo, bet garbingo veido, jis nenuleido akių nuo Kitės.

– Kite, ir mes norim kartu pasijuokti, – pasakė Džerardas šypsodamasis. Man patiko jo šypsena, tokia žavi ir drąsi. Vilkėjo pilką kostiumą, tarsi bokštas, iškilęs virš stalo, jis užsisegė rankogalių sąsagą. Maksas ramiai stovėjo šalia, šnopuodamas kaip vokiečių aviganis, įsmeigęs akis į Kitę.

– Ana, tu jam papasakok, – šaipydamasi paragino Kitė.

Kostelėjusi gudriai nusišypsojau.

– Taip, Džerardai, Kitė ką tik pasakė, kad... kad jiedu su Maksu šoks geriau už mudu. – Mečiau pergalingą žvilgsnį į Kitę. – Ar patikėsi?

Džerardas nusijuokė, o Maksas nušvito.

– Nagi, brangioji, juk neleisim jai taip kalbėti? – Žvilgtelėjęs į šokių aikštelę, ištiesė ranką. – Pašoksim?

Orkestrui užgrojus, išsišiepęs iki ausų Maksas nemokšiškai žengtelėjo. Kitė dėbtelėjo į mane, paduodama Maksui ranką.

Džerardas švelniai, elegantiškai apkabino mane per liemenį. Man patiko jo tvirtas glėbys ir pasitikėjimas savimi.

– Džerardai? – sukuždėjau į ausį.

– Ką, mieloji? – Jis puikiai šoko, buvo toks pat tikslus kaip ir tvarkydamas finansus, sudarydamas biudžetą neapsirikdavo nė vienu centu.

– Ar jauti?.. – Nutilusi svarsčiau, ko noriu paklausti. – Ar jauti man aistrą?

– Aistrą? – pakartojo ir vos nenusijuokė. – Kvailute mano, žinoma, kad jaučiu. – Ir truputį tvirčiau apkabino mane.

– Tikrą aistrą? – nepasitenkinusi atsakymu vėl paklausiau.

Stabtelėjęs su meile pridėjo mano rankas sau prie smakro.

– Juk tu neabejoji mano meile? Ana, dabar jau turėtum žinoti, kad myliu tave labiau už viską, labiau už viską šiame pasaulyje.

Linktelėjusi užsimerkiau. Po kelių akimirkų dainai pasibaigus prasidėjo kita, lėtesnė. Prisiglaudžiau prie Džerardo taip arti, kad jaučiau plakant jo širdį ir neabejojau, kad jis jaučia manąją. Lingavom skambant įsimenamai klarneto melodijai ir sulig kiekvienu žingsniu tikinau save, kad jaučiame aistrą. Žinoma, jaučiame. Džerardas buvo iki ausų įsimylėjęs mane, o aš jį. Kokia nesąmonė, kad ėmiau dvejoti. Tas dvejones man sukėlė Kitė. Kitė. Žvilgtelėjau, kaip nepatenkinta šoka su Maksu, tarsi iš niekur šokių aikštelėje išdygo ponas Gelfmanas. Priėjęs tiesiai prie jos, kažką pasakė Maksui ir paėmė ją į glėbį, o nusiminęs Maksas nudūlino šalin.

– Ką veikia Kitė su Džeimsu Gelfmanu? – paklausė susiraukęs Džerardas.

– Man tai nepatinka, – pasakiau stebėdama, kaip ponas Gelfmanas suka ją tarsi lėlę po šokių aikštelę. Jis laikė ją apkabinęs per liemenį per žemai ir per stipriai prispaudęs. Prisiminusi vargšę Ketliną suvirpėjau.

– Eikim, – paprašiau Džerardo.

– Taip greitai? – paklausė. – Mes dar net nepavakarieniavom.

– Maksina šaldytuve paliko sumuštinių, – atsakiau. – Man nebesinori šokti.

– Ar dėl Kitės? – paklausė jis.

Linktelėjau. Žinojau, kad Kitės nebesulaikysiu. Ji labai aiškiai leido suprasti. Bet tegul mane skradžiai, jeigu žiūrėsiu, kaip pamynusi orumą mano geriausia draugė atiduoda širdį jos nevertam vyrui – jos nevertam vedusiam vyrui. Tačiau buvo dar kai kas, ko nenorėjau prisipažinti, nors širdyje jutau pavydinti Kitei. Norėjau jausti tai, ką ir ji. Ir baiminausi, kad niekada nepajusiu.

Durininkui padavus man mėlyno aksomo paltą, įsikibau Džerardui į parankę. Ši buvo šilta, saugi ir globėjiška. Tariau sau, kad man labai pasisekė.

Važiuojant namo Džerardas norėjo kalbėtis apie nekilnojamąjį turtą. Ar pirksime butą mieste, ar ką nors tėvų kaimynystėje, prabangiame Vindemero rajone, kur užaugome. Butas būtų arčiau banko. Ir kaip linksma būtų gyventi Penktajame aveniu, niūniavo jis. Bet Baskerkai šį rudenį parduos savo didelį Tiudorų epochos namą su keturiais mansardos langais priekyje. Galėtume nusipirkę atnaujinti, pastatyti naują priestatą tarnams ir kambarių kūdikiui. Kūdikis.

Skambant monotoniškam Džerardo balsui, mašinoje staiga pasidarė karšta. Per karšta. Kelias priešakyje susiliejo, o gatvės žibintų padaugėjo. Kodėl man negera? Kodėl trūksta oro? Apsvaigusi įsikibau durų rankenėlės, kad nurimčiau.

– Brangioji, kas tau?

– Man tik reikia šiek tiek oro, – atsakiau leisdama langą žemyn.

Jis patapšnojo man per ranką.

– Atleisk, mieloji, ar aš tave pribloškiau?

– Truputį, – atsakiau. – Tiesiog tiek daug sprendimų reikia priimti. Ar galim ne viską iš karto nuspręsti?

– Žinoma, – atsakė. – Kol kas apie namus nebekalbėsiu.

Pasukęs mašiną į Vindemerą pravažiavo pro įspūdingas apšviestas kolonas, stovinčias abipus įvažiavimo. Šioje gerai prižiūrimoje šventovėje sodininkai valandų valandas lyg manikiūrininkai karpydavo pieveles ir puoselėdavo gėlynus, kad nebūtų nė vieno nukritusio žiedlapio, o guvernantės taip pat rūpestingai prižiūrėdavo vaikus. Pravažiavome Džerardo tėvų namus, pilkus rūmus su frontonu Gilmoro aveniu, ir Larsonų baltą kolonijinio stiliaus namą su gražiai apkarpytomis buksmedžio gyvatvorėmis ir iš Italijos atsiųstomis akmeninėmis vazomis. Kas man pasidarė? Šalia sėdi mylintis vyras, kuris nori, kad mano gyvenimas būtų gražus, patogus, toks, prie kokio esu pripratusi. Subariau save.

Džerardas įvažiavo į mano tėvų kiemą ir mes užėjome į namus, tiesiai į tamsią virtuvę.

– Maksina turbūt nuėjo miegoti, – pasakiau žvilgtelėjusi į laikrodį.

Pusė dešimtos. Maksina visada devintą valandą išeidavo į savo kambarius apatiniame aukšte.

– Ar norėtum sumuštinio? – pasiūliau.

– Ne, ačiū, – atsakė Džerardas, žiūrėdamas į rankinį „Rolex“ laikrodį, kurį jam padovanojau dvidešimt penktojo gimtadienio proga.

Išgirdę žingsnius, abu sužiurome.

– Tėti? – paklausiau žiūrėdama už kampo ir tamsoje pastebėjau laiptais besileidžiančią moters figūrą.

– Mama?

Įjungusi prieškambario šviesą pamačiau klydusi.

– Tavo motina dar negrįžo, – atsakė Maksina. – Tik nunešiau papildomų rankšluosčių į tavo vonios kambarį. Frančeskos šiandien nebuvo, o aš norėjau, kad iš ryto turėtum.

– Ak, Maksina, – tariau, – na kam gi tokiu vėlyvu metu rūpiniesi rankšluosčiais. Apie tai nenoriu nė girdėti! Prašau eit ilsėtis. Tu per daug sunkiai dirbi.