Сара Джио: Pajūrio trobelė

Susidėjau rankas ant krūtinės.

– Kite, tokie vyrai kaip ponas Gelfmanas siekia tik vieno ir, manau, abi žinome ko.

Kitės skruostai stipriai paraudo.

– Ana Kelovėj! Kaip drįsti užsimint, kad Džeimsas tėra...

– Aš nieko neužsimenu, – atsakiau. – Tiesiog myliu tave. Esi mano geriausia draugė ir nenoriu, kad tave įskaudintų.

Nusiminusi Kitė atsispyrė kojomis ir porą minučių tylėdamos supomės. Įkišusi ranką į suknelės kišenę paslapčiomis suspaudžiau laišką. Prieš tai pasiėmiau jį iš pašto, todėl nekantravau atsidurti savo miegamajame ir vogčiomis jį perskaityti. Laiškas nuo draugės Noros iš slaugių mokyklos, kas savaitė ji rašydavo, kaip einasi Ramiojo vandenyno salose, kur tarnavo kariuomenės slaugių korpuse. Ji ir Kitė, abi ūmaus būdo, paskutiniame semestre susipyko, todėl nenorėjau Kitei rodyti jos laiškų. Be to, nenorėjau prasitarti, kaip stipriai žaviuosi Noros pasakojimais apie karą ir atogrąžas. Jos laiškus skaitydavau kaip romaną, iš dalies svajodama paimti ką tik gautą slaugės licenciją, prisidėti prie jos ir taip pabėgti nuo gyvenimo namuose bei manęs laukiančių sprendimų. Vis dėlto žinojau, kad tai tik nereali mintis, svajonė. Juk prisidėti prie karo galėjau ir namuose – dirbti savanore miesto administraciniame centre arba rinkti skardines bei padėti gaminant konservus. Papurčiau galvą pagalvojusi, kad iškeliausiu į karo zoną atogrąžose likus vos kelioms savaitėms iki vestuvių. Patenkinta, kad neprasitariau Kitei, atsidusau.

– Tu tiesiog pavydi, – pagaliau pareiškė Kitė vis dar pūsdamasi.

– Nesąmonė, – atkirtau giliau į kišenę kišdama Noros laišką. Aukštai į vasaros dangų pakilusi saulė ant mano kairės rankos apšvietė žiedą su deimantu, šis sužibėjo tarsi švyturio žibintas tamsią naktį atkreipdamas dėmesį ir neišvengiamai primindamas, kad esu susižiedavusi. Viskas buvo suplanuota iš anksto.

– Mažiau nei po mėnesio išteku už Džerardo, – pasakiau. – Ir esu labai laiminga.

Kitė suraukė antakius.

– Argi nenori ko nors nuveikti savo gyvenime prieš tai, – ji nutilo, tarsi tuos žodžius būtų labai sunku ir nemalonu ištarti, – kai tapsi ponia Džerard Godfri?

Prieštaraudama papurčiau galvą.

– Vestuvės, brangioji, ne savižudybė.

Kitė nusuko akis į šalį, jos žvilgsnis nuklydo į sode augančias rožes.

– Kartais taip, – tyliai sumurmėjo.

Atsidususi atsirėmiau į sūpynių atlošą.

– Atleisk, – sušnibždėjo atsisukusi. – Tik noriu, kad būtum laiminga.

Paėmiau jos ranką.

– Ir būsiu, Kite. Norėčiau, kad tai suprastum.

Išgirdusi kažką einant pievute, pakėliau akis ir pamačiau prie mūsų artėjančią namų šeimininkę Maksiną, nešiną padėklu. Nesvyruodama ji ėjo su aukštakulniais bateliais pievele, viena ranka laikydama pilną sidabrinį padėklą. Kartą tėtis pavadino ją grakščia, tokia ir buvo. Ji tiesiog plaukė.

– Mergaitės, ar ko nors pageidausite? – paklausė Maksina savo gražiu balsu su stipriu akcentu. Nuo to laiko, kai buvau mergaitė, jos išvaizda beveik nepasikeitė. Smulkutė, švelnių veido bruožų ir nuostabių didelių žėrinčių žalių akių, o skruostai kvepėjo vanile. Truputį žilstelėję plaukai tvarkingai susukti į kuodą, iš kurio nė sruogelė neišsipešdavo. Per ploną liemenį tvirtai pasirišusi baltą prijuostę, visada švarią ir nepaprastai standžiai iškrakmolytą. Daug kaimyninių šeimų turėjo tarnų, bet tik mūsiškė įdarbino namų šeimininkę prancūzę, per bridžo vakarėlius motina iškart tai pabrėždavo.

– Ačiū Maksina, nieko nereikia, – atsakiau ir įsikibau jai į parankę.

– Bet, – tarsi sąmokslininkė tarė Kitė, – galėtumėt įtikinti Aną netekėti už Džerardo, nes ji jo nemyli.

– Ar tiesa, Antuanete? – paklausė Maksina.

Jai pradėjus dirbti mūsų namuose, man buvo penkeri, pirmą dieną, metusi į mane greitą, bet tiriamą žvilgsnį, pareiškė: ,,Tu nepanaši į Aną, vadinsiu tave Antuanete.“ Jaučiausi labai ypatinga.

– Žinoma, ne, – greitai atsakiau. – Kitei ir vėl užėjo bloga nuotaika, – nepritariamai sušnairavau. – Esu laimingiausia mergina Siatle, nes išteku už Džerardo Godfrio.

Man tikrai pasisekė. Džerardas buvo aukštas ir nepaprastai gražus, tvirto žandikaulio, tamsiai kaštoninių plaukų ir akių. Be to, ganėtinai turtingas, nors man tai nerūpėjo. Kita vertus, motina dažnai primindavo, kad būdamas dvidešimt septynerių jis iš kitų išsiskiria tuo, kad yra jauniausias Pirmojo laivyno banko viceprezidentas, šis titulas reiškia, kad, perėmęs tėvo pareigas, paveldės turtą. Tik paskutinė kvailė atsisakytų pasipiršus Džerardui Godfriui, todėl, kai po šituo riešutmedžiu jis paprašė mano rankos, nė akimirkos nedvejojusi linktelėjau.

Motinai išgirdus šią žinią ėmė svaigti galva. Žinoma, jau nuo mano mažumės abi su ponia Godfri planavo šią santuoką. Kelovėjai susigiminiuos su Godfriais. Tai buvo savaime suprantama, kaip kava su grietinėle.

Paėmusi ąsotį šaltos arbatos Maksina pripildė mūsų stiklines.

– Antuanete, – iš lėto pasakė ji, – ar kada nors tau pasakojau apie savo seserį Žanetę?

– Ne, – atsakiau, – nė nežinojau, kad turi seserį. – Suvokiau, kad aš daug ko nežinau apie Maksiną.

– Taip, – užsigalvojusi tyliai pratarė. – Ji mylėjo vaikiną, paprastą valstietį iš Liono. Jie buvo beprotiškai įsimylėję. Tačiau mūsų tėvas su motina vertė ją tekėti už kito vyro, kuris padoriai uždirbdavo fabrike. Taigi ji išsiskyrė su tuo kaimo vaikinu ir ištekėjo už fabriko darbininko.

– Kaip liūdna, – tariau. – Ar ji kada nors vėl jį sutiko?

– Ne, – atsakė Maksina, – ir buvo labai nelaiminga.

Atsisėdusi tiesiai išsilyginau mėlyno krepo suknelę, dailus dirželis juosė šiek tiek veržiantį korsažą. Motina parvežė iš vienos kelionės į Europą, kur vykdavo apsipirkti. Ji turėjo įprotį pirkti man per mažus drabužius.

– Ką gi, labai liūdna ir gaila Žanetės. Tačiau tai neturi nieko bendro su mano gyvenimu. Todėl, kad aš myliu Džerardą ir nieko kito.

– Žinoma, kad myli Džerardą, – atsiliepė Maksina, lenkdamasi pakelti ant žolės nukritusios nosinaitės. – Judu kartu užaugote. Jis tau kaip brolis.

Žodis ,,brolis“ nuskambėjo nykiai, ypač, kai juo apibūdino vyrą, už kurio ketinau tekėti. Suvirpėjau.

– Brangioji, – pažvelgusi man į akis ji nusišypsojo ir kalbėjo toliau: – Tai tavo gyvenimas ir tavo širdis. Sakai, kad nėra kito, galbūt tai tiesa. Bet gal neturėjai pakankamai laiko jo rasti.

– Jo?

– Savo tikrosios meilės, – atsakė. Tuos tris žodžius ji ištarė taip paprastai ir dalykiškai, tarsi duodama suprasti, kad toks gilus, sudėtingas jausmas pasiekiamas visiems, kas jo ieško, kaip ant šakos kabanti prinokusi slyva, laukianti, kol ją nuskins.

Mane ėmė krėsti šiurpas, pamaniau, kad tai dėl ką tik pakilusio lengvo vėjelio, ir papurčiau galvą.

– Aš netikiu nei pasakomis, nei riteriais blizgančiais šarvais. Manau, kad meilę pasirenkam. Ką nors sutinki. Tau jis patinka. Nusprendi mylėti. Labai paprasta.

Kitė pavartė akis.

– Kaip siaubingai neromantiška, – sudejavo ji.

– Maksina, – paklausiau, – o tu? Ar kada nors buvai įsimylėjusi?

Ji skudurėliu perbraukė arbatos padėklą, šluostydama nuo mūsų taurių likusius apskritimus.

– Taip, – atsakė nepakeldama akių.

Apimtai smalsumo man nė nedingtelėjo, kad galbūt jai skaudu prisiminti tą vyrą.

– Kas jis buvo? Amerikietis ar prancūzas? Kodėl neištekėjai už jo?