Сара Джио: Pajūrio trobelė

Maksina iš karto neatsakė ir aš tučtuojau ėmiau apgailestauti, kad taip kamantinėju, bet tada ji prabilo:

– Neištekėjau už jo, nes jau buvo vedęs kitą.

Visos sužiurome verandoje išgirdusios tėtės žingsnius. Papsėdamas cigarą jis per pievelę ėjo link mūsų.

– Sveika, dukrele, – pasisveikino šypsodamasis man pro vešlius žilus ūsus. – Maniau, kad grįši namo antradienį.

Aš irgi nusišypsojau.

– Kitė įkalbėjo sėsti į ankstesnį traukinį.

Pavasarį valstybiniame Portlando universitete baigiau koledžą, tačiau su Kite dar du mėnesius atlikome praktiką, kad gautume slaugių licencijas. Šita kvalifikacija mūsų tėvams kėlė didžiulį susirūpinimą. Sergėk Dieve, kad iš tikrųjų jomis nepasinaudotume.

Kita vertus, Džerardą mūsų noras būti slaugėmis linksmino. Mūsų motinos nedirbo, kaip ir kitos pažįstamos moterys. Jis juokavo, kad pasamdyti vairuotoją, kuris vežiotų mane į ligoninės pamainas, kainuos daugiau negu kada nors uždirbsiu, tačiau jeigu tikrai noriu užsidėti baltą kepuraitę ir slaugyti ligonius, pažadėjo mane paremti.

Iš tikrųjų aš nežinojau, ką norėčiau veikti. Pasirinkau slaugės profesiją, nes tai kaip diena ir naktis skyrėsi nuo mano pažįstamų moterų gyvenimo būdo, kuriuo bjaurėjausi, – mano motinos, visą savo laiką paskyrusios oficialiems pusryčiams ir madingiausiam apatinių drabužių krašteliui, arba mano mokyklos draugių, kurios, baigusios vidurinę, ištisus mėnesius ištaigavo Paryžiuje ir Venecijoje be jokių rūpesčių, išskyrus vieną – kaip susirasti turtingą vyrą, kad galėtų ir toliau sau nerūpestingai gyventi.

Ne, toks gyvenimo modelis man netiko. Jo ribos mane dusino. Slaugės darbas įkvėpė savo šiurkščiu atšiaurumu, žadėdamas patenkinti vieną mano pusę, kuri ilgą laiką jautėsi tuščia ir troško už dyką padėti kitiems.

Maksina kostelėjo.

– Ruošiausi eiti, – pasakė tėtei ir vienu grakščiu mostu paėmė padėklą. – Ko nors pageidausite, pone Kelovėjau?

– Ne, Maksina, – atsakė jis. – Ačiū, nieko.

Man patiko, kaip jis kalbėdavo su Maksina, visada maloniai ir švelniai, niekada piktai ar skubotai kaip kad motina.

Linktelėjusi ji per sodriai žalią pievutę nuėjo į namus.

Kitė susirūpinusi pažvelgė į tėtį:

– Pone Kelovėjau?

– Taip, Kite?

– Girdėjau, kad vėl ima vyrus, – ji suvaldė jaudulį, – į karą. Važiuodama traukiniu perskaičiau laikraštyje. Gal žinote, kas iš Siatle gyvenančių gavo šaukimą?

– Dar per anksti kalbėti, Katyte Kite, – taip jis vadindavo ją pradžios mokykloje. – Tačiau atsižvelgiant į tai, kaip klostosi reikalai Europoje, manau, pamatysime daug vyrų išvykstant į karą. Mieste ką tik buvau susitikęs Stiveną Redklifą, jis sakė, kad Larsonų dvyniai išvyksta ketvirtadienį.

Pajutau, kaip suspaudė krūtinę.

– Teris ir Laris?

Tėtis iškilmingai linktelėjo.

Metais už mane ir Kitę jaunesni dvyniai išeina į karą. Karą. Negalėjau patikėti. Regis, tik vakar pradžios mokykloje jie man tampė už kasų. Teris buvo drovus, strazdanotais skruostais. Aukštėlesnis ir ne toks strazdanotas Laris buvo apsigimęs komikas. Abudu rudaplaukiai, beveik niekada nesiskirdavo. Spėliojau, ar mūšio lauke jiems bus leista stovėti greta. Užsimerkiau, tarsi mėgindama nuvyti tą mintį, bet ji niekur nedingo. Mūšio laukas.

Tėtis atspėjo mano mintis.

– Nesijaudink, Džerardo niekur neišsiųs, – pasakė jis.

Džerardas, be abejo, buvo toks pat stiprus ir narsus, kaip kiti pažįstami vaikinai, bet, nors ir labai stengiausi, neįsivaizdavau jo kitur, tik kostiumuotą banke. Vis dėlto, nors labai norėjau, kad jam nereikėtų kariauti, paslapčiomis troškau matyti jį su kario uniforma, ginantį ne tik dolerius ir centus.

– Jo šeima užima per daug svarbią padėtį visuomenėje, – kalbėjo jis toliau. – Džordžas Godfris pasirūpins, kad sūnaus nepaimtų į karą.

Jutau savyje nemaloniai bręstantį prieštaravimą, kad saugi Džerardo padėtis tuo pat metu ir guodžia, ir kelia pasibjaurėjimą. Neteisinga, kad vyrai iš neturtingų šeimų turi kariauti mūsų šalies kare, o keletas išrinktųjų dėl nerimtų priežasčių išvengia šaukimo. Iš tikrųjų buvusio senatoriaus, banko magnato Džordžo Godfrio sveikata silpo, todėl Džerardas perims jo pareigas banke. Vis dėlto su nerimu įsivaizdavau Larsonų dvynius, kovojančius įtvirtinimuose Europoje per patį viduržiemį, kol Džerardas patogiai sėdės odiniame sukamajame krėsle šiltame kabinete.

Tėtis matė nerimą mano akyse.

– Nesijaudink dėl to. Nenoriu, kad nerimautum.

Kitė žiūrėjo į ant kelių sudėtas rankas. Spėliojau, ar galvoja apie poną Gelfmaną. Ar ir jį pašauks į karą? Jam ne daugiau kaip trisdešimt aštuoneri, be abejonės, ganėtinai jaunas kovoti. Atsidusau, o kad man panorėjus karas baigtųsi. Ore tvyrančios blogos naujienos apie karą atsėlinusios sugadino net pačią nuostabiausią vasaros popietę.

– Motina šįvakar vakarieniauja mieste, – tarė tėtis dvejojamai žvilgtelėjęs į namų pusę, bet mūsų akims susitikus tas netikrumas dingo. – Damos, ar suteiksite man ypatingą malonumą šį vakarą pavakarieniauti su jumis?

Kitė papurtė galvą.

– Aš jau susitarusi, – atsakė miglotai.

– Atleisk tėti, bet aš vakarieniauju su Džerardu.

Linktelėjęs jis netikėtai sentimentaliai pasakė:

– Tik pamanykite, abi jau suaugusios ir turite savų svarbių planų. O, regis, tik vakar buvote mergaitės ir žaisdavote čia su lėlėmis.

Tiesą sakant, ilgėjausi to nerūpestingo ir paprasto laiko, kai rūpėjo tik popierinės lėlės, į svečius atėję draugai ir staipytis prieš veidrodį. Užsisagsčiau megztuką nuo vėjo – permainų vėjo.

– Eime vidun, – tariau paėmusi Kitę už rankos.

– Gerai, – švelniai atsakė ji. Ir taip paprastai mes vėl buvome Kitė ir Ana.

Virš mūsų stalo tarsi žemas debesis tvyranti cigarečių dūmų migla graužė akis. „Kotedžo“ klubas skendėjo prieblandoje, šeštadienio vakarais visi Siatle ateidavo čia šokti. Prisimerkiau stengdamasi ką nors įžiūrėti.

Kitė man stumtelėjo į mėlyną popierių suvyniotą dėžutę. Apžiūrinėjau auksaspalvį kaspiną.

– Kas čia?

– Čia tau, – atsakė ir šyptelėjo.

Klausiamai pažvelgiau į ją, paskui į dėžutę, ir atsargiai atrišusi kaspiną išvyniojau. Atidariusi baltą papuošalų dėžutę ir patraukusi drobinę skepetaitę, pamačiau žibantį daikčiuką.

– Kite!

– Tai segė, – atsakė ji. – Draugystės segė. Pameni, vaikystėj turėjom žiedelius?

Linktelėjau nesuprasdama, ar akyse dilgsi nuo dūmų, ar nuo nerūpestingų laikų prisiminimų.

– Pamaniau, kad ir suaugusios galim ką nors panašaus turėti, – tarė ji, patraukusi ant peties užkritusias garbanas, parodė į tokią pat segę, įsegtą į suknelę. – Matai? Ir aš tokią turiu.

Įdėmiai apžiūrinėjau dailų sidabrinį mažmožį, tai buvo apvali roželė iš mažyčių mėlynų akmenukų. Segė blizgėjo blankioje klubo šviesoje. Apvertusi pamačiau išgraviruotą įrašą: „Anai, su meile. Kitė“.

– Labai graži! – pasakiau segdamasi į suknelę.

Ji nusišypsojo.

– Tikiuosi, bus mūsų draugystės ženklas ir primins, kad neturėtume jokių paslapčių viena nuo kitos ir kad neleistume nei laikui, nei aplinkybėms jos išardyti.

Pritardama linktelėjau.

– Niekada jos neišsisegsiu.

Ji nusišypsojo.

– Ir aš.

Gurkšnodamos nealkoholinius gėrimus tyrinėjome judrų klubą, kur draugai, bendraklasiai ir pažįstami linksminosi turbūt paskutinį šeštadienio vakarą prieš tai, kas jų laukė rytoj. Karas, Vestuvės. Nežinia. Sunkiai nurijau.