Сара Джио - Pajūrio trobelė

Slaugei Hildebrand atsikosėjus, žvilgtelėjau į greta sėdinčias nustebusias ir išsigandusias moteris.

– Žinau, kad esat pavargusios, bet reikia padirbėti, – pasakė ji. – Nuėjusios į savo patalpas nusiprauskit ir lygiai antrą ateikit į ligoninę. Be to, įspėju, jūsų atvykimą stebės gausus būrys vyrų, kurie ilgą laiką nematė moterų, išskyrus wahine . – Ji pabrėžtinai papurtė galvą. – Prašom nežiūrėti vyrams į akis. Reikia priversti juos elgtis džentelmeniškai.

Priešais sėdinti mergina išsitraukė pudrinę ir šiek tiek pasipudravo nosį, o tada raudonu lūpdažiu pasidažė lūpas.

Kitė šyptelėjo ir palinkusi prie manęs sukuždėjo:

– Saloje yra du tūkstančiai vyrų, o mūsų keturiasdešimt penkios.

Sušnairavau į Kitę. Kaip ji gali galvoti apie vyrus, kai aš tegalvojau apie šiurpą keliančius slaugės Hildebrand įspėjimus.

– Ar manai, kad saloje tikrai yra žmogėdrų?

– Ne, – užtikrintai atsakė Kitė. – Ji tik bando mus įbauginti.

Ramindamasi linktelėjau ir pridūriau:

– Be to, Nora laiškuose nieko nerašė apie moskitus.

Kitė pritariamai linktelėjo.

– Pažįsti Mereditą Luis, Džilijano seserį, ji buvo kitoje saloje. Atvyko čia su pirmąja karių banga ir sakė, kad istorijos apie žmogėdras pramanytos.

Tačiau užuot paguodę Kitės žodžiai smigo man tarsi šrapnelio kulkos. Meredita Luis vidurinėje mokėsi kartu su Džerardu. Klasės albume ji stovėjo šalia jo, tai prisiminusi ėmiau ilgėtis namų. Mane apėmė netikrumas, bet ėmęs trūkčioti ir kratytis lėktuvas išblaškė tas mintis.

Su Kite laikėmės susikibusios už rankų, kol dunkstelėjęs ant žemės lėktuvas lėkė nusileidimo taku, pavojingai arti vandenyno. Akimirką atrodė labai tikėtina, kad kaip lekianti torpeda katapultuosime į tuos gilius vandenis. Tyliai persižegnojau ir sukalbėjau maldą.

– Kas bus, tas, – po kelių minučių pašnibždomis tariau, rikiuodamasi su kitomis moterimis lipti iš lėktuvo.

Už nugaros stovinti Kitė uždėjo ranką man ant peties.

– Ačiū, kad atvykai kartu, – sukuždėjo. – Pažadu, kad nesigailėsi.

Vorele leidomės laiptais į kilimo ir tūpimo aikštelę. Man į veidą padvelkė vėjelis – karštas ir drėgnas, o įkvėpusi beveik pajutau, kaip garuoja įkaitę plaučiai. Mums iš dešinės einančios slaugės – tos, kuri prieš pat išlipant pasipudravo, – veidas atrodė sudrėkęs ir blizgantis, pastebėjau jai per skruostą tekant prakaito lašą. Iš rankinės buvau beišsitraukianti pudrinę, bet priminiau sau, kad nesvarbu, kaip atrodau, nes esu susižiedavusi.

Apsidairiusi po aikštelę pamačiau, kad slaugė Hildebrand buvo teisi, bent jau dėl vyrų. Daugybė rusvai žalsvų uniformų spietėsi tarsi širšės. Drąsesni švilpė, kiti tiesiog spoksojo atsišlieję į sunkvežimius rūkydami cigaretes.

– Galima pamanyt, kad akyse nėra regėję moterų, – sukuždėjo Kitė, mirksėdama priekyje stovinčiam kareiviui, šis atstatė krūtinę ir drąsiai nusišypsojo. – O jis gražus, – tarė ji garsėliau nei derėjo.

Slaugė Hildebrand atsisuko į mus.

– Damos, leiskite pristatyti jums pulkininką Donahju, – tarė sukdamasi į vyrą, kurio uniformą puošė bent tuzinas medalių ir ženkliukų. Jam žengiant asfaltu, kareiviai išsirikiavo. Minia nuščiuvo, o sužavėtos slaugės stebėjo prieinantįjį. Pulkininkas buvo maždaug keturiasdešimties, gal vyresnis, gražiai įdegęs, jo juodi plaukai buvo vos žilstelėję, o žvilgsnis tiesiog veriantis. Pamaniau, kad su uniforma jis atrodo stiprus ir šiek tiek bauginantis.

– Slauge Hildebrand, damos, – kreipėsi pirštais vos liesdamas kepurę. – Norėčiau oficialiai pasveikinti atvykusias į Bora Boros salą. Esame dėkingi, kad tarnaujate savo šaliai, ir patikinu, kad šioje saloje dislokuoti vyrai, tarp jų ir aš, nuoširdžiai padėkosime jums už darbą. – Atsisukęs į kareivius suriko: – Laisvai! – Ir vyrai pratrūko ploti.

– Koks džentelmenas, – neatplėšdama akių nuo pulkininko sušnabždėjo Kitė.

Gūžtelėjau. Saulė kaitino vis smarkiau, spinduliai stipriai svilino, vos išlipusi iš lėktuvo to nepastebėjau. Grindinys buvo įkaitęs ir karštis negailestingai tvyrojo aplink mus. Kitė susvyravo. Iš pradžių pamaniau, kad ji eina pagal Elos Ficdžerald įrašą, skambantį iš džipo netoliese, bet atsisukusi pamačiau, kaip išbalo jos skruostai ir suglebo rankos.

– Kite, – tariau imdama už rankos, – ar gerai jautiesi?

Jos vokai suvirpėjo, o kojos sulinko. Spėjau pagauti krentančią, o jos lagaminas, prikimštas suknelių, pernelyg oficialių vilkėti saloje, lyg pagalvė apsaugojo galvą nuo kieto asfalto. Padėjau Kitės galvą sau ant kelių, susmukusi ji gulėjo karštame aerodrome.

– Kite! – sušukau, instinktyviai timptelėdama žemyn jos mėlynos suknelės kraštą.

– Uostomosios druskos! – paliepė slaugė Hildebrand, prasibrovusi pro ratu stovinčias moteris. Radusi žalią stiklinį buteliuką prikišo Kitei prie nosies. – Ji perkaito saulėje, – pasakė ramiu balsu. – Laikui bėgant pripras.

Prie slaugės Hildebrand šono išdygo pulkininkas Donahju.

– Atnešk jai neštuvus! – sušuko prie lėktuvo stovinčiam vyrui. – Paskubėk!

– Pulkininke Donahju, – pasakė slaugė Hildebrand, – tai tik saulės smūgis. Ji tuoj pasijus geriau.

Jis nužvelgė Kitę savininkišku žvilgsniu.

– Kad ir kaip būtų, norėčiau ja pasirūpinti.

– Elkitės, kaip išmanot, – atsakė slaugė Hildebrand.

Po valandėlės su neštuvais atskubėję du vyrai paguldė į juos jau atsigavusią, bet vis dar silpną Kitę.

– Ana, kas nutiko? – paklausė atsisukusi Kitė.

Man nespėjus atsakyti prie jos pripuolė pulkininkas Donahju.

– Atogrąžose visada nualpsta gražiausios, – išrėžė išsišiepęs.

Man nepatiko jo tonas, tačiau Kitė džiugiai nusišypsojo.

– Kaip nesmagu. Ar ilgai buvau be sąmonės?

Pulkininkas irgi nusišypsojo. Mus apstojo tiek daug žmonių, kad nieko aplink nesimatė.

– Pakankamai ilgai, kad praleistumėt žinią, jog šį vakarą jūsų atvykimo garbei vyks šokiai, – pasakė jis taip, tarsi šokiai būtų skirti tik jai.

Kitė per daug koketiškai nusišypsojo tokiam aukštam kariškiui.

– Šokiai? – ištarė silpnai.

– Taip, šokiai. – Jis atsisuko į minią. – Ar girdėjote, vyrai? Šįvakar aštuntą.

– Ačiū jums, – atsakė Kitė nesiliaudama šypsotis.

– Tai aš turiu dėkoti, – mandagiai atsakė jis. – Tik norėčiau paprašyti vienos paslaugos.

– Žinoma, – toliau šypsojosi Kitė.

– Vieną šokį palikite man.

– Su malonumu, – svajingai atsakė, vyrams ją vežant pro minią.

Kitė visada mokėjo pasirodyti.

Minia pajudėjo. Pažvelgusi į savo ir į milžinišką Kitės lagaminą, sunkiai atsidusau. Vyrams išsisklaidžius man teks nešti abu.

– Tik pamanykit, – už nugaros nusistebėjo moteris. Atsisukusi pamačiau vieną iš slaugių. Jos švelnios kaštoninės garbanos priminė Ritą Heivert iš Life žurnalo, bet tuo visas panašumas ir baigėsi.

– Prašau? – nesupratusi tariau.

– Nieko sau pokštą iškrėtė tavo draugė, kad atkreiptų pulkininko dėmesį, – pasakė šaipydamasi. Pro jos suknelės kraštą prie viršutinės sagos truputį matėsi nėriniai. Spėliojau, ar tik ne tyčia juos ištraukė.

Po akimirkos prie jos priėjo kita slaugė žvilgančiais juodais plaukais ir drovia šypsena, ji pritariamai žiūrėjo.

– Ak ne, ne, – prieštaravau. – Juk nenorite pasakyti, kad Kitė nualpo tyčia?

– Kaip tik tai ir sakau, – atsakė rudaplaukė, aiškiai pagrindinė iš jųdviejų. – Tokios scenos savaime neįvyksta. Ji suvaidino.