Сара Джио - Pajūrio trobelė

– Aš Kitė, – akivaizdžiai pamaloninta prisistatė ji.

Lensas nusišypsojo.

– Ar norėtum pašokti?

Kitė linktelėjo, ir abu nuskriejo į šokių aikštelę, palikdami mane vieną nuošaly. Koja mušiau ritmą. Kaip tokiam užkampyje, muzikantai grojo labai neblogai. Pajutau, kaip pašiurpo rankų oda, klarnetui užgrojus įžangines „A String of Pearls“ eilutes. Paskutinį kartą Gleno Milerio melodiją girdėjau skambant pas Godfrius per mūsų sužieduotuves. Atsidusau, staiga pasijutusi vieniša, ne vietoje ir nepatogiai. Trūktelėjau suknelę. Atsegusi nepaklusnų segtuką, vėl įsegiau jį į plaukus. O kur Merė? Apsidairiau, bet aplink mačiau tik į mane spoksančius nepažįstamus vyrus. – Dėkui Dievui, kad užsikišau gėlę.

Tačiau prie manęs priėjo vyras, nekreipdamas dėmesio nei į žiedą man ant piršto, nei į gėlę. Jo marškiniai atrodė suglamžyti, dar jam neprasižiojus, užuodžiau alkoholio kvapą.

– Pašoksim?

– Ačiū, ne, – mandagiai atsisakiau. – Geriau praleisiu šitą šokį.

– Tu per daug graži, kad liktum nepakviesta šokt, – paprieštaravo. – Be to, man nusibodo wahine . Noriu pašokt su tikra amerikiete.

Per jėgą paėmęs mane už rankos išsivedė šokti.

– Juk sakiau, kad nenoriu, – tariau apstulbinta jo įžūlumo.

– Nesąmonės, – atšovė ir išsišiepė. Jam iš burnos ėjo rūgštus alaus tvaikas, buvo gerokai išgėręs.

Prispaudė savo skruostą prie manojo, drėksdamas neskusta ražiena.

– O tu gražutė, – pasakė, orkestrui vėl užgrojus.

Prašau, tik ne lėtą dainą, – mintyse maldavau. Ant suknelės jaučiau karštas ir drėgnas rankas, dusau jo glėbyje, tačiau kentėjau, nenorėdama kelti scenos. Reikia ištverti, kol baigsis daina.

Bet pasibaisėjau, kai dainai pasibaigus priėjo kitas vyriškis, matyt, mane šokdinančiojo draugas, ir, užgrojus greitesnei melodijai, atsidūriau tarp jų abiejų. Vienas sukinėjo mane už rankos blokšdamas kitam. Sukinėjausi pirmyn atgal kaip prie virvutės pririštas kamuoliukas. Nevilties apimta dairiausi Kitės, pastebėjau suspaustą Lenso glėbyje. Ji atrodė laiminga ir patenkinta. Nekelk scenos – sakiau sau. Pajutau, kaip ranka perbraukė man per krūtis. Kieno? – pagalvojau ir sustingau, nors kojos vis dar judėjo. Mano akys lakstė kairėn ir dešinėn, o kita ranka suspaudė mane per liemenį, šįsyk tvirčiau. Kambarys ėmė suktis, o galbūt tai aš sukausi. Mane iš visų pusių supo įkaitę, suprakaitavę vyrai. Tirštas drėgnas oras. Pajutau, kaip gerkle kyla balsas, bet nepasigirdo nė garselio. Tada kilo muštynės, kažkas, garsiai dungtelėjo ant žemės. Muzika nutilo, aplink mano pirmąjį šokdintoją susibūrė minia. Jam iš nosies tekėjo kraujas. Jis gulėjo be sąmonės.

Prasibrovusi pro susirinkusiuosius išbėgau iš šokių aikštelės, tyčia nunarinusi galvą. Jaučiausi kalta, nors nieko blogo nepadariau. Nenorėjau, kad mane sektų. Šmurkštelėjau į taką, vedantį atgal į kareivines, pro vyrų kareivines beveik bėgte prabėgau. Jaučiau, kaip iš akių ištryško ašaros, o virš galvos palmėse ošė vėjas. Kažkoks vienišas garsas, toks svetimas ir keistas. Ėmiau ilgėtis riešutmedžio ir Siatlo.

Išgąsdinta garso krūmuose, užuot bėgusi toliau, instinktyviai pasukau į ligoninę. Šalia nebuvo Kitės, todėl menkai apšviestas takas ir naktis saloje atrodė nepaprastai pavojingi. Kitė. Nerimavau, palikusi ją ten. Vis dėlto jai nieko nenutiks, Lensas atrodė gana padorus. Bent tikinau tuo save.

Viduje degė šviesa, todėl tikėjausi prie rašomojo stalo pamatyti slaugę Hildebrand. Tačiau vietoj jos pamačiau tą patį vyrą, kurį per pietus mačiau valgykloje.

Jam nusišypsojus, nustebusi nusišypsojau ir aš.

– Sveika, – pasisveikino jis iš kito kambario galo. – Nebijok manęs. Aš tik ieškau tvarsčio. Maniau, kad rasiu, bet jūs turbūt kažkur paslėpėte, kad kareiviai nerastų.

Įsižiūrėjusi pamačiau, kad jo ranka kraujuoja. Pribėgau prie dėžės su tvarsčiais, kuriuos tą popietę suvyniojau.

– Štai, – tariau ištraukusi vieną, – leisk, aprišiu.

Liepiau sau nesidrovėti. Juk aš slaugė, o jis pacientas. Todėl nieko keisto, kad mudu bendraujame ar kad sutemus esu čia viena su juo.

– Kas atsitiko? – paklausiau prie žaizdos pridėdama spirite suvilgytą marlę.

Jis susiraukė, bet vis dar šypsojosi.

– O tu nematei?

– Ko nemačiau?

– Neištvėriau matydamas, kaip Rendis Konorsas elgiasi su tavim šokių aikštelėje, – paaiškino jis.

– Rendis Konorsas? O kaip jis su manim elgėsi? Atsiprašau...

– Kas kaip? Grabaliojo tave.

Jis sakė tiesą, tačiau vis tiek susigėdusi nuleidau galvą.

Kareivis kilstelėjo man smakrą.

– Štai kodėl jam smogiau.

Nusišypsojau.

– O, – pratariau stengdamasi nusiraminti. Gal nepastebėjo, kad verkiau. – Ten buvai tu? Ką gi, tada turėčiau padėkoti.

– Tau teks jiems atleisti, – atsakė jis. – Jie ištisus mėnesius, o kai kurie dar ilgiau nematė tokių moterų kaip tu. Mes jau seniai čia tupim.

Prisiminiau kareivio ištartą žodį ,,wahine“. Jo lūpose jis nuskambėjo šiurkščiai ir nešvariai.

– Gal kartais žinai, ką reiškia žodis ,,wahine“?

Jo akys suspindo.

– Taip, žinau, – atsakė. – Taitiečių kalba reiškia ,,moteris“.

Linktelėjau.

– Man nesvarbu, kad tie vyrai šimtą metų nematė moterų, tai nepateisina barbariško elgesio.

– Nepateisina, – sutiko jis. – Štai kodėl daugelio jų vengiu. Čia nedaug padorių vaikinų. Turi išmokti kalbėti su jais tiesiai. Namuose gali apsimesti drovia, laikytis etiketo ir gerų manierų, bet ne čia. Atogrąžose mes visi sulaukėjam. Saloje atsipalaiduoja mūsų varžtai, mes pasikeičiam. Pamatysi.

– Ką gi, – tariau nepaisydama jo žodžių ir tvarstydama krumplius taip, kaip mokė slaugė Hildebrand. – Pavyzdžiui, aš nemanau, kad kas nors gali pakeisti žmogų, nebent jis pats nori pasikeisti. Ar tau neteko girdėti apie laisvą valią?

– Taip, – atsakė labai pralinksmėjęs. – Tik sakau, kad šioje saloje žmogus atsiskleidžia, nusimeta visas kaukes ir pasirodo toks, koks yra iš tikrųjų.

Pritvirtinau tvarstį aliuminio sąvaržėle ir atsipūčiau.

– Na, nežinau, – pasakiau, – tačiau tavo ranka sutvarkyta.

– Mano vardas Vestris, – prisistatė tiesdamas sutvarstytą ranką. – Vestris Grinas.

– Ana Kelovėj, – atsakiau švelniai spustelėdama jam ranką.

– Iki pasimatymo, – atsisveikino jis ir išėjo pro duris.

– Iki, – atsakiau, kairėje jo rankoje pastebėjusi kažką raudono. Kai spragtelėjusios užsidarė durys, ranka paliečiau ausį. Kinrožės žiedas buvo dingęs.

4 skyrius

– Kada vakar vakare grįžai? – ryte paklausiau Kitės gulėdama lovoje. Pabudusi mažiausiai porą valandų skaičiau laukdama, kol ji atsikels.

Žvilgtelėjusi į laikrodį, ji vėl įsikniaubė į pagalvę.

– Vėlai, – atsakė, per pagalvės pūkus jos balsas skambėjo dusliai.

– Tuoj devynios, – pasakiau prisiminusi, kad, laimei, į salą atskridome penktadienį. Šeštadienį vienintelė mūsų išeiginė. – Neleisiu tau pramiegoti vienintelės laisvos dienos. Nagi, renkimės!

Nusižiovavusi ji atsisėdo.

– Jau tikrai devynios?

– Taip, miegale, – atsakiau priėjusi prie sieninės spintos. Šiandien norėjau patyrinėti paplūdimį, todėl reiks apsivilkti ką nors lengvo.

Kitė greitai atsikėlė.

– Man reikia skubėti, – pasakė. – Lensas visai dienai vežasi į miestą.

Kitė pamatė, kaip nusiminiau.

– Gali važiuoti drauge, – pasiūlė. – Jis kvietė ir tave.