Сара Джио - Pajūrio trobelė

Netrukus Vestris parodė į kažką brūzgynuose, kur augo tankios palmės. Priėję arčiau sustojome ten, kur baigėsi paplūdimys ir prasidėjo augmenija. Pasislėpę žalių augalų su milžiniškais lapais paūksmėje čiulbėjo paukščiai ir stūgavo žvėrys, tokias visada ir įsivaizdavau džiungles.

– Ar matai?

Papurčiau galvą.

– Ką?

– Įsižiūrėk geriau, – pasakė Vestris.

– Ne, nieko nematau, – atsakiau pašnibždomis.

Vestris ištiesė man ranką, padaviau jam savo tik todėl, kad bijojau mus tykančio pavojaus, ir, žengusi porą žingsnių paskui jį į tankmę, pagaliau pamačiau, ką matė jis: tankmėje pasislėpusią trobelę palmių lapų stogu. Suręsta panašiai kaip ir laikinos pakelės trobelės, šita atrodė patraukliai. Sienos iš bambukinių lazdelių, kuriose kažkas uoliai išpjovė į langus panašias skyles, pro kurias matėsi vandenynas. Ant vieno vyriaus kabančios durelės girgždėjo pučiant lengvam popietės vėjeliui.

– Nežinau, ar mums čia galima būti, – sukuždėjau.

– Kodėl gi ne? – šelmiškai šyptelėjo Vestris. – Jei jau radom, tai apžiūrėkim ir vidų.

Man nespėjus paprieštarauti, Vestris žengė ant laiptelio prie durų. Išsigandusi į medį kaukštelėjusio bato, atšokau atgal.

Jis nukėlė griūvančias duris nuo vienišo vyrio, padėjo ant smėlio, paskui įdėmiai įsižiūrėjo į vidų ir atsisukęs mirktelėjo.

– Nieko nėra!

Jis padėjo man užlipti ir mes tylėdami apžiūrinėjome trobelę. Nupintos iš sausų šviesiai karamelinės spalvos palmių šakų, vidinės sienos sudarė gražią pynę. Jos buvo idealus fonas tamsaus raudonmedžio kėdei, stovinčiai prie nedidelio rašomojo stalo su vienu stalčiumi. Atitraukęs jį, Vestris išėmė knygą, keletą prancūziškų monetų, banknotų ir nuo drėgmės pageltusį bei susigarankščiavusį popieriaus lapą. Pakėlė jį rodydamas man.

– Ar moki skaityti prancūziškai?

Papurčiau galvą.

– Gaila, bet mokykloje mažai mokiausi.

– Aš irgi, – pasakė jis, dėdamas popierių atgal į stalčių.

Vienvietė lova atrodė tvarkinga net ir po storoku dulkių sluoksniu, tarsi kažkas iš ryto atsikėlęs ją paklojo ketindamas grįžti, bet nebesugrįžo.

Žvalgiausi po trobelę, stengdamasi akimis neužkliūti už Vestrio. Esu susižadėjusi moteris, o štai stoviu viena kambaryje su nepažįstamu kareiviu.

Mano mintis pertraukė iš po stalo išropojęs delno dydžio voras, jis išskubėjo pro duris, o aš persigandusi užšokau ant lovos.

– Ar matei tą padarą? – suspigau neabejodama, kad iš kur nors iššoks dar vienas.

– Jie nepavojingi, – pasakė šypsodamasis Vestris. – Be to, ėda moskitus, taigi turėtume tiems padarams padengti švedišką stalą.

Atsargiai nulipau nuo lovos.

– Kaip manai, kas čia gyveno?

Vestris pažvelgė į vandenyną.

– Manyčiau, – atsisukęs įdėmiu žvilgsniu tyrinėjo trobelę, – jūreivis iš sudužusio laivo.

Linktelėjau. Skambėjo gana įtikinamai.

– Tačiau kas nutiko laivui?

– Gal nuskendo.

– O kaip jis pasiėmė popierių ir, – atitraukusi stalčių išėmiau knygą tamsiai rudu odiniu viršeliu, – šitą knygą?

Vestris pridėjo smilių prie smakro, tarsi galvodamas apie nuskendusio laivo jūreivio likimą.

– Galbūt turėjo kuprinę su atsargomis, – parodė į ant stalo stovinčią lempą. – Žibintas, knyga ir skardinė su sausainiais. Jam pavyko įsikibti į rąstigalį ir taip plūduriuojant pasiekti salą.

– Knyga būtų sušlapusi, – pasakiau.

– Turbūt, – nusileido Vestris. – Gal išdžiovino saulėje. – Jis pervertė knygą, ir iš tikrųjų jos puslapiai buvo dėmėti nuo vandens. – Matai?

Linktelėjau.

– O kur jis keliavo? Aišku, kad buvo prancūzas.

– Be to, vargšas, – pridūrė Vestris, rodydamas į stalčiuje paslėptas kelias monetas.

– Gal jis buvo piratas?

Vestris papurtė galvą.

– Kažin, ar piratui rūpėtų puošti namus.

Nužvelgiau ant langų pakabintas nuo oro nudriskusias užuolaidas, tačiau vis dar blizgios tamsiai raudonos spalvos, tarsi audinys būtų išmirkytas vyne.

– Gerai, taigi jis yra iš sudužusio laivo išsigelbėjęs vargšas prancūzų jūreivis, kuris mėgsta skaityti, – pasakiau.

– Ir gerti raudonąjį vyną, – pridūrė Vestris, keldamas kamščiu užkimštą dulkėtą žalio stiklo indą.

– Be to, vertina meną, – tariau, nutraukdama maišinio audeklo gabalą nuo virš lovos kabančio paveikslo. Paveiksle buvo pavaizduota įspūdinga scena: tokia pat trobelė, kurioje buvome mes, jaukiai įsitaisiusi tarp nepaprastai mėlyno vandens ir ryškiai geltonai žydinčio kinrožės krūmo. Tolumoje matėsi stovinti pora.

– Dieve mano! – aiktelėjo Vestris. – Koks gražus.

Linktelėjusi paklausiau:

– Ar gerai nusimanai apie meną?

– Šiek tiek, – atsakė jis. – Reikia apžiūrėti iš arčiau. – Užlipęs ant lovos įsižiūrėjo į paveikslą. – Atrodo, kažkur matytas, – jis pasikasė galvą.

Motina didžiavosi išmokiusi mane apie prancūzų impresionistus, tačiau baiminausi, kad mano žinios apie meną apgailėtinai menkos. Vis tiek mėgavausi spėliodama, kas tai nutapė.

– Manai, čia gyveno menininkas?

– Galbūt, – pratarė Vestris, vis dar nenuleisdamas žvilgsnio nuo paveikslo. – Kelintais metais išleista ta knyga?

Paskubomis atverčiau knygos pradžios puslapius.

– Štai, radau. Išleista 1877 metais.

– Galėjo būti vienas iš impresionizmo meistrų, – tarė jis.

– Tikrai taip manai? – paklausiau apimta pagarbios baimės.

– Na, o kodėl gi ne, – atsakė šyptelėdamas. – Beveik neabejoju, kad kažkur jį mačiau, o gal ką nors panašaus. Prancūzų dailininkai mėgo keliauti po šias Ramiojo vandenyno salas. Gali būti bet kuris iš didžiųjų. – Iš susijaudinimo jo akys išsiplėtė. – Ar žinai, ką tai reiškia?

– Ką?

– Turim saugoti šitą vietą.

Linktelėjau.

– Tačiau kaip?

– Kol esam čia, tai bus mūsų užduotis, – tarė jis. – Mes sutvarkysim trobelę.

– Ją tikrai reiktų iššveisti.

– Ir įstatyti naujas duris, – pridūrė Vestris.

– Užuolaidos visai nudriskusios, – tariau. – Galiu pasiūti naujas.

– Taigi sutinki? – žiūrėjo į mane truputį šelmiškai.

Kodėl ne? Bus kuo užsiimti, kol Kitė leis laiką su Lensu, pamaniau ir atsakiau:

– Sutinku, bet ar turėsim laiko ir kaip iki čia nusigausim?

– Ateisim, – atsakė paprastai. – Karinė bazė yra už gero puskilometrio einant pakrante. Galėsi nepastebimai išeiti ir grįžti niekam nė nesužinojus. Palei kelią veda takas, taigi su džipu atgabensiu medienos ir įrankių. Reiks susitarti, bet ką nors sugalvosim.

Vestris pasuko link durų ir silpna grindų lenta sugirgždėjusi sulinko jam po koja. Atsiklaupęs pakėlė ją, atidengdamas sukežusias juodgrindes ir nedidelę nišą apačioje.

– Štai, – tarė, – bus mūsų pašto dėžutė. Paliksiu tau laiškelį, kai būsiu čia vienas, ir galėsi man parašyti.

Suvirpėjau iš džiaugsmo dėl trobelės, menininko, laiškų, kuriuos paliksime po grindimis, tačiau labiausiai dėl šito vyro, kuris visa tai sugalvojo.

Suvyniojęs paveikslą į audeklą, Vestris rūpestingai pakišo jį po lova, kad būtų saugiau.

– Dar štai kas, – tarė jis.

– Kas?

– Niekam negalime prasitarti apie šitą vietą.

Nusiminiau pagalvojusi, kad reiks slėpti tokį nuostabų radinį nuo Kitės, bet neįsivaizdavau jos čia, tokioje ypatingoje vietoje, kuri vos po kelių minučių man tapo šventa. Palietusi Kitės dovanotą segę, pajutau smilktelint kaltės jausmą. Ar blogai, kad nieko nepasakosiu apie šitą trobelę, ypač po to, kai prisiekėme nieko viena nuo kitos neslėpti?