Сара Джио - Pajūrio trobelė

– Ar gerai jautiesi? – paklausiau Kitės, Lensui kiek nutolus.

– Taip, – atsakė. – Kodėl klausi?

Gerai, kad nenusiminė dėl to susitikimo. Verčiau apie tai nė neužsiminsiu, pamaniau.

– Šiaip sau, – atsakiau. – Tik norėjau įsitikinti, ar neperkaitai.

Ji giliai įkvėpė drėgno salos oro ir nusišypsojo.

– Man čia labai gera, – linksmai atsakė.

Paplūdimyje Stela patiesė antklodę ir įsitaisė šalia Elioto.

– Mirštu iš alkio, o tu? – paklausė, stengdamasi atkreipti jo dėmesį, bet jis tik gūžtelėjęs burbtelėjo:

– Aš sočiai papusryčiavau, – atsišliejęs į didelį rąstgalį, kyšantį iš smėlio, ant akių užsismaukė skrybėlę, daugiau nesileisdamas į šnekas.

Nuvažiavome į kitą salos pusę netoli mūsų karinės aviacijos bazės. Nors iškylai pasirinkome vietą palmės šešėlyje, baltas smėlis vis tiek buvo įkaitęs. Perkėliau nepatogiai sudėtas kojas, o Kitė padėjo kepaliuką duonos, juokingą kekę mažyčių bananų, keturis butelius kokakolos ir gabaliuką sūrio – mūsų improvizuotus priešpiečius, paskubomis įsigytus turguje.

Iš pradžių tylomis valgėme, stebėdami pakrantėje lūžtančias bangas. Parodžiusi į jūrą, Kitė pasakė tai, ką jautėme visi:

– Sunku patikėti, kad ten vyksta karas. Šis pasaulio kampelis per gražus, kad būtų sunaikintas.

Linktelėjusi atsilaužiau dar vieną bananą. Jo skonis skyrėsi nuo tų, kuriuos valgydavau namuose, truputį rūgštesnis, su vos juntamu citrinos prieskoniu.

– Tačiau vyksta, – konstatavau.

– Ir labai rimtas, – pridūrė Lensas. – Dar vakar japonai numušė tris mūsų lėktuvus.

Stela atrodė sunerimusi.

– Ar manai, kad mūšiai pasieks salą?

– Manau, kad gali, – rimtai atsakė Lensas. – Nors pulkininkas Donahju taip nemano. Jis kvailys. Sakau jums, visi miegosim savo gultuose, o užskridę japonai subombarduos mus, kai mažiausiai to tikėsimės.

Pakėlusi susirūpinusias akis Kitė papurtė galvą.

– Pulkininkas Donahju apgins salą.

Lensas gūžtelėjo.

– Jei taip sakai. – Pašaipiai šyptelėjęs burbtelėjo: – Užrištomis akimis ir tai geriau vadovaučiau šitai operacijai.

Kaip dvidešimt penkerių vyrui toks pareiškimas buvo per daug pagyrūniškas, tačiau Kitė tikriausiai nekreipė dėmesio į jo pasipūtimą, nes švelniai padėjo galvą jam ant kelių. Iš jo šypsenos supratau, kad jam tai patinka.

Eliotas ėmė knarkti. Stela užsigalvojo.

– Einu pasivaikščioti, – pasakiau stodamasi. Kitė neatsimerkė apsimesdama snaudžianti, pasitaisiusi skrybėlės kraštą nusispyriau batelius. – Tuoj grįšiu, – tariau, bet nė vienas nepakėlė akių.

Žingsniavau paplūdimiu, kartkartėmis stabtelėdama apžiūrėti akmenuko, kriauklės arba žavėdamasi į jūrą palinkusiais susipynusių palmių raštais. Vėjai ir atogrąžų audros metų metus formavo jų kamienus, bet aš mieliau įsivaizdavau, kad jos užaugo tokios, nes jūra jas kvietė. Tada prisiminiau, kaip Vestris sakė, kad sala keičia žmones. Ar pajėgsiu atsispirti jos jėgai, pagalvojau.

Tvirtesnėmis kojomis, energingai žingsniavau į priekį. Po turguje praleisto ryto buvo gera vienai kažką galvoti, bangų mūšai skalaujant pakrantę. Tuščias paplūdimys, regis, driekėsi be galo. Priėjau arčiau vandens, mėgaudamasi vėsiu, jūros nubučiuotu smėliu po kojomis. Kiekvienas žingsnis palikdavo kelių centimetrų įspaudą.

Už poros metrų ant akmens tupintis jūrų paukštis suklykė, ten pastebėjau dar vienus pėdsakus, blankesnius, senesnius, bet vis dėlto palyginti šviežius. Įdomu, kieno?

Būtų kvaila juos sekti, sakiau sau. O kas, jeigu jie čiabuvio, žmogėdros? Papurčiau galvą. Esu viena, reikia grįžti. Tačiau jie viliojo mane eiti toliau paplūdimiu už vingio. Dar truputį paėjėsiu, pamaniau.

Pėdos baigėsi prie ant smėlio numestos rusvai gelsvos antklodės, kurią prilaikė tik knyga. Iš karto atpažinau medžiagą, nes ant mano lovos buvo užtiesta lygiai tokia pat kareiviška antklodė. Kas čia buvo?

Paplūdimio pakraštyje, už palmių, tankiame brūzgyne išgirdusi šlamesį, greitai atsisukau.

– Ei, sveika! – pasisveikino už kokio šimto metrų tarsi iš niekur išdygęs vyras. Jis nešėsi didžiulį palmės lapą, slepiantį jo veidą, tačiau, kai patraukė, pamačiau, kad tai Vestris.

– Sveikas, – pasisveikinau kiek nustebusi, bet dėkinga, kad išvengiau baisesnio susitikimo.

– Ar tu mane seki? – pajuokavo jis.

Pasijutusi kvailai suirzau:

– Aišku, kad ne! – išdidžiai sušukau. Dar pamanys, kad jį persekioju. – Tiesiog vaikštinėju, beje, man jau reikia eiti. Manęs laukia draugai.

Vestris nusišypsojo.

– Dar neik, – paprašė, įkišo į smėlį palmės šaką ir po ja atsisėdo. – Žiūrėk, koks geras pavėsis. Argi neprisėsi nors minutėlei?

Nepajėgiau atsispirti jo šypsenai. Dvejodama pajutau, kad mano lūpos po truputį ima šypsotis, nors ir bandžiau susilaikyti.

– Gerai, – pasakiau, nevalingai nusišypsodama. – Tik minutėlei.

– Graži diena, – tarė jis ir pasirėmė ant alkūnių.

– Taip, – atsakiau, suknele dangstydamasi kojas.

– Kaip atsidūrei mano paplūdimy?

– Tavo paplūdimy?

– Taip, – pasakė rimtai. – Aš jį atradau.

Susijuokiau.

– Nieko sau.

– Visa šita pakrantė nepaliesta, – toliau porino Vestris. – Aišku, čia visą laiką gyveno čiabuviai ir tai visada bus jų žemė. Tačiau daugiau ji niekam nepriklauso. Kol kas šitas rojaus kampelis yra mano. – Jis pažvelgė į mane. – Na gerai, mūsų. Pasidalinsiu su tavim.

– Ką gi, tu labai dosnus, – atsakiau žaismingai.

– Žinai, ką ketinu daryti pasibaigus karui?

– Ką?

– Ogi nusipirkti šitą paplūdimį, – atsakė rimtai. – Tiek, kiek įstengsiu. Pasistatysiu namą ir apsigyvensiu čia su šeima. Kartu su žmona sėdėdami verandoj kas rytą stebėsim saulėtekį, o naktį klausysimės jūros ošimo.

– Skamba baisiai romantiškai, – atsakiau, – bet, man regis, dumi akis. Tikrai norėtum čia gyventi po viso to? – Parodžiau į Ramųjį vandenyną, kur bet kurią akimirką galėjo pasirodyti japonų karo laivai. – Po karo?

Vestris linktelėjo.

– Taip, – atsakė. – Juk čia rojus.

Buvo rojus, pagalvojau mintyse.

– Bet argi tavęs namie niekas nelaukia?

– Ne, – atsakė nedvejodamas. – Tačiau tavęs laukia.

Jis ne klausė, o teigė. Pamatė žiedą ant mano piršto.

– Laukia, – atsakiau nuoširdžiai.

– Ar myli jį?

– Kas per klausimas?

– Paprastas, – atsakė ir nusišypsojo. – Taigi, koks nuosprendis?

– Žinoma, kad myliu, – atsakiau, šalin sukdama akis, kodėl jis į mane taip žiūri.

– Ar jis geras žmogus?

Linktelėjau.

– Už blogo netekėčiau.

Bangoms priartėjus prie antklodės Vestris atsistojo, aš irgi.

– Geriau truputį pasitraukim, antraip senelis vandenynas mus praris.

Nusišypsojau.

– Man tikrai jau metas grįžti. Draugai laukia.

Vestris linktelėjo.

– Palydėsiu tave.

Grįžtant krantas atrodė kitaip, galbūt todėl, kad dabar jį mačiau Vestrio akimis. Įsivaizdavau, kaip po daugelio metų apsigyvens čia su žmona ir dviem ar trim basais vaikučiais, nusišypsojau.

– Kaip tavo ranka? – paklausiau.

Jis kilstelėjo ranką, ją suėmusi, giliai viduje pajutau jaudulį, bet stengiausi nekreipti į tai dėmesio.

– Kaip nors išgyvensiu, – nusišaipė jis.

– Nešvarus tvarstis, – subariau. – Grįžus reiks jį pakeisti, kad kuo nors neužsikrėstum.

– Taip, slauge, – atsakė žaismingai.