Сара Джио: Pajūrio trobelė

– Užjaučiu, – tariau.

– Dėkui, – atsakė ji. – Dabar jau nebe taip sunku apie tai kalbėti. – Ji pradėjo vynioti naują tvarstį. – Ketinome keltis gyventi į Paryžių, – pasakojo toliau. – Jis turėjo gauti darbą, ir gavo, diplomatiniame korpuse. – Ilgesingai papurtė galvą. – Man nereikėjo įsimylėti Edvardo. Motina buvo teisi. Jis man buvo per daug gražus. – Gūžtelėjo ir vietoj nuoskaudos jos akyse atsirado praktiška išraiška. – Štai kodėl esu čia. O tu? – pažvelgė į mane. – Ar myli vyrą, už kurio ketini tekėti?

– Žinoma, myliu, – atsakiau tarsi gindamasi, iš savęs to nesitikėjau.

– Tai kodėl esi čia, o ne namuose su juo?

Kodėl esu čia, o ne namuose su juo? Ar taip paprasta atsakyti? Valandėlę susimąsčiau. Ar kaip ir Kitė ieškau nuotykių? Ar paklausiusi Maksinos pasinaudojau proga ir laukiu, kol kas nors įvyks ar, Dieve padėk, ką nors sutiksiu, prieš nuspręsdama savo likimą. Papurčiusi galvą, nuvijau tą mintį. Ne, aš čia dėl Kitės. Tai taip paprasta ir aišku.

– Kadangi mano draugei manęs reikėjo, – atsakiau spūstelėjusi Kitei ranką.

– Kaip miela, – tarė Merė. – Jums pasisekė, kad turit viena kitą. Aš tokios draugės neturiu.

Visada tokia kilniaširdė, Kitė šiltai nusišypsojo Merei ir pasiūlė:

– Galim būti tavo draugės.

Merei žavingai nusišypsojus, vėl išlindo kreivas dantis.

– Gerai, – atsakė dėdama tvarstį į dėžę.

Suvyniojome mažiausiai šimtą ritinėlių. Menkas žygis, tačiau didžiavausi nuveiktu darbu. Pirmą dieną Bora Boroje suvyniojome kalną tvarsčių. Mes bent šį tą veikėme. Mes iš tikrųjų gyvenome.

Paprastame valgyklos pastate eilėmis stovėjo ilgi valgykliniai stalai, slaugėms buvo skirti du. Pasak slaugės Hildebrand, mums nedera valgyti kartu su vyrais. Vis tiek žinodavome kiekvieną jų judesį, o jie mūsų. Valgydamos konservuotą kiaulieną su pupelėmis, jautėme kiaurai veriančius jų žvilgsnius.

– Koks bjaurus maistas, – piktinosi Merė, šakute pasmeigusi ir į šviesą iškėlusi žalią pupelę. – Žiūrėkit, ji kieta kaip akmuo.

– Namo grįšim idealiai sulieknėjusios, – šypsodamasi kaip visada optimistiškai pažymėjo Kitė.

Stela ir Liza sėdėjo priešais mus, tačiau po ankstesnių pastabų apie Kitę stengiausi nekreipti į jas dėmesio.

– Ką gi, – su teatrališka gaidele balse tarė Stela, rodydama į kampinį stalą, prie kurio sėdėjo trys vyrai. – Atsivalgyk jų!

Nežinodamos apie mano nepasitenkinimą, Merė ir Kitė atsisuko pažiūrėti, dėl ko kilo triukšmas.

– Jis kaip du vandens lašai panašus į Klarką Geiblą, – pritarė Kitė. – Įdomu, kas jis toks?

– Jo vardas Eliotas, – atsakė Stela. – Mano lagaminą nešęs kapralas supažindino mus. Argi jis ne pasakiškas?

Merė linktelėjo.

– Taip, – tarė, sunkiai nurijusi konservuotos kiaulienos kąsnį.

– Kaip gaila, – toliau kalbėjo Stela. – Girdėjau, kad yra labai įsimylėjęs namie likusią ištekėjusią moterį.

Visos sutartinai išpūtėme akis.

– Galėtų čia kokią išsirinkti, – papurčiusi galvą, toliau svarstė Stela, – tačiau man sakė, kad poilsio dienas leidžia ant savo gulto rašydamas dienoraštį ir galvodamas apie ją.

– Kaip romantiška, – svajingai tarė Kitė.

Linktelėjusi pasakiau:

– Labai retai pasitaiko vyrų, kurie taip stipriai mylėtų moterį.

– Kaip kvaila, – atšovė Stela. Kol knibinėjau lėkštėje, ji toliau pasakojo sumaniusi užkariauti Elioto dėmesį.

Dar kartą žvilgtelėjau į stalą, kur sėdėjo tas Eliotas. Jis iš tikrųjų panėšėjo į Klarką Geiblą. Gražus juodaakis tankiais juodais priekyje garbanotais plaukais. Tačiau mano žvilgsnis nukrypo į jam iš kairės sėdintį vaikiną. Aukštą, liauną, šviesiais puriais plaukais ir saulės nubučiuota strazdanota oda. Kaire ranka kimšdamas maistą, įsijautęs skaitė knygą, kurią atsargiai laikė dešinėje. Versdamas puslapį, pakėlė akis. Mūsų žvilgsniams staiga susitikus, jis iš karto nusišypsojo. Greitai nusisukau. Kas man pasidarė? Tučtuojau pasigailėjau netinkamai pasielgusi.

Jutau, kaip kaista skruostai, stengdamasi nepaspringti per prievartą bandžiau nuryti konservuotos kiaulienos kąsnį. Pastebėjusi, kaip susitiko mūsų akys, Stela metė į mane pašaipų žvilgsnį, bet nusisukau, mėgindama nusiraminti.

Nusprendžiau, kad atogrąžų naktys geresnės negu dienos, net jei yra moskitų. Saulei nusileidus oras tapo malonesnis. Nuo jūros pakilo vėsus rūkas, o žvaigždės spindėjo taip arti, kad, regis, ištiesęs ranką nuraškytum vieną tamsiai mėlynam danguje.

Su Kite susiėmusios už rankų žvyrkeliu žingsniavome į stovyklos centrą, kur vyko vakaro linksmybės, ji pasipuošusi geltona, o aš raudona suknele. Kitė įkalbinėjo apsirengti ką nors ryškesnio ir paskutinę akimirką nusileidau.

Toli eiti nereikėjo, gal pro kokius penkis daugiabučius, tačiau su aukštakulniais atrodė tolokai. Praeidamos pro ligoninę pastebėjome viduje degant šviesą. Ar slaugė Hildebrand ten? Paspartinome žingsnį. Priėjusios vyrų kareivines apsimetėm negirdinčios, kaip mums švilpia lauke rūkantys vyrai.

Kai praėjom, Kitė timptelėjo man už rankos.

– Žiūrėk, – tarė rodydama į didelį žalią krūmą, aplipusį nuostabiausiais žiedais.

– Kokie gražūs, – tariau. – Kaip vadinasi?

Nuo krūmo nuskynusi raudoną žiedą, atsakė:

– Kinrožė, – ir užsikišo gėlę už dešinės ausies, o kitą pasiūlė man. – Prancūzijos Polinezijoje, kai tavo širdis užimta, užsikiši žiedą už kairės ausies, o kai laisva – už dešinės.

– Iš kur žinai?

Kitė nusišypsojo.

– Tiesiog žinau.

Apžiūrinėjau didžiulį žiedą savo rankose, susigarankščiavę vainiklapiai buvo skaisčiai raudoni.

– Vadinasi, turiu užsikišti už kairės, – tariau pareigingai kišdamasi gėlę už ausies.

– Kaip miela, – tarė Kitė, rodydama į tolėliau paskubomis iš faneros sukaltą laikiną šokių aikštelę, – kalėdinės lemputės.

Virš aikštelės pakabintos baltos lemputės kryžiavosi ant karčių, padarytų iš palmės lapų. Pašaliais būriavosi vyrai, pamatę pievele einančią grupelę slaugių, ėmė šnibždėtis. Ant scenos užlipo penki muzikantai ir derinosi instrumentus, o pranešėjas rankose laikė mikrofoną.

– Norėčiau pasveikinti į mūsų salelę atvykusias slauges, – tarė pranešėjas. – Vaikinai, neleiskim joms nuobodžiauti.

Pasigirdo pritariami šūksniai ir plojimai, tada užgrojo muzika, bet niekas nepajudėjo.

– Ar mums reikia ką nors daryti? – sukuždėjo Kitė. Jos alsavimas kuteno man petį.

– Nieko, – atsakiau gailėdamasi, kad nelikau kambaryje skaityti knygos.

Stela ir Liza išdrįso žengti kelis žingsnius į priekį ir prie jų priėjo du vyrai, vienas drąsesnis už kitą.

– Ar galėčiau pakviesti šokio? – paklausė Stelos kareivis su pietų tarsena ir pasipūtėliška eisena. Kitas prisigretino prie Lizos. Abi moterys sutiko.

– Tik pažvelk į jas, – tariau Kitei. – Kokios greitos.

Kitė atrodė per daug išsiblaškiusi ir neišgirdo. Žinojau, ko ji dairosi. Tačiau netikėtai prie mūsų, tiksliau, prie Kitės, priėjo vyras. Iš ryto jį matėme aerodromo aikštelėje.

– Pastebėjau tavo gėlę, – tarė perdėtai nusilenkdamas. Prie Kitės vyrai imdavo keistai elgtis. – Aš Lensas, – prisistatė tiesdamas jai ranką, ji padavė savąją, leisdama jam juokais pabučiuoti.

Aš pavarčiau akis. Jis buvo aukštas ir atletiškas, įprastų kaštoninių plaukų, ryškių veido bruožų ir gudria šypsenėle, kuri iš karto sukėlė man įtarimą.