Сара Джио: Pajūrio trobelė

Iš jaudulio man suvirpėjo širdis. Prisiminiau, ką apie salas savo laiškuose pasakojo Nora – tvankiomis naktimis žvaigždės spindėdavo taip arti, jog, rodėsi, paliesi, kaip ten gražu ir paslaptinga, apie už kiekvieno kampo tykančią karo ir mirties baimę, apie vyrus. Tačiau išdrįsdavau apie tai tik pasvajoti, nė nežinodama, kad Kitė tylomis planuoja išvykti.

Paspyriau akmenuką, šis nulėkė į gatvę.

– Ar tikrai?

– Taip, – švelniai atsakė ji.

Atsidusau.

– Klausyk, – kalbėjo toliau Kitė. – Tu išteki. Visi tuokiasi, studijuoja arba kur nors išvyksta. Aš nesėdėsiu sudėjusi rankų ir nežiūrėsiu, kaip viskas keičiasi. Aš irgi noriu dalyvauti tose permainose.

Taip, norėjome mes to ar ne, tačiau abidvi keitėmės. Ir kuo labiau artėjome prie tų permainų, tuo skaudžiau jas jautėme. O dabar, kai susidūriau su tuo akis į akį, man taip suskaudo širdį, kad nebegalėjau daugiau tverti.

– Motina, savaime aišku, nepritaria, – kalbėjo Kitė, – kad bėgčiau į laukinę salą, kur gyvensiu su laukiniais ir kareiviais, bet man nesvarbu. Man nerūpi, ką pagalvos kiti, – ir šiek tiek atsargiau pridūrė: – Išskyrus tave.

Aš irgi nenorėjau nė pagalvoti, kad Kitė ten išvyks, bet ne dėl „laukinių“ ar vyrų, kurie gerokai man kėlė nerimą. Ne, man buvo nepakeliama mintis, kad Kitė išvyks, atsidurs kitame pasaulio krašte be manęs.

– Aš susirašinėju su Nora, – pagaliau prisipažinau.

Kitė atrodė nepatenkinta, bet staiga jos akys nušvito.

– Ar ji ne Ramiajame vandenyne?

– Taip, – atsakiau. – Ji įkalbinėja ir mane užsirašyti.

Kitė išsišiepė.

– Ką gi, tik veltui gaišta laiką.

– O gal ir ne, – tyliai atsakiau.

Pagalvojau apie vestuves, kurios turėjo įvykti po kelių savaičių. Įvairios smulkmenos pralėkė mintyse tarsi filmo kadrai. Prancūziško šilko vestuvinė suknelė. Mėlynas keliaraištis. Glajumi aplietas penkių aukštų tortas. Servetėlės. Pamergių puokštės iš baltų bijūnų ir šviesiai violetinių rožių. Suvirpėjau pagalvojusi – kaip tekėsiu, jei šalia nebus Kitės?

Išsitiesiau ir linktelėjau sau.

– Vyksiu drauge, – pasakiau dalykiškai.

Kitė nušvito.

– Ana! Ar tikrai? O kaip vestuvės? Išvykti reiks mažiau nei po savaitės ir įsipareigosi išbūti bent devynis mėnesius, o gal ir ilgiau.

Gūžtelėjau pečiais.

– Juk jiems reikia slaugių? – Mano širdis tuksėjo iš susijaudinimo, laukimo ir baimės.

Kitė linktelėjo vis dar šniurkščiodama.

– Reikia. Naujokes registravęs žmogus sakė, kad kariniai veiksmai Ramiajame vandenyne vis stiprėja, todėl jiems žūtbūt reikalingos slaugės.

Nusišypsojau.

– Kokia iš manęs draugė, jeigu į viso gyvenimo nuotykį leisies viena?

Kitė stipriai mane apkabino ir mes sėdėjome ant šaligatvio klausydamos vienos dainos, paskui kitos. Šventinė muzika skambėjo tarsi iš kito pasaulio, tam tikra prasme taip ir buvo. Apkarpyta laurų gyvatvorė brėžė ribą tarp užtikrinto rytojaus ir nežinios.

– Džerardas man niekada neatleis, – tarė Kitė, – kad vestuvių išvakarėse pavogiau jo sužadėtinę.

Papurčiau galvą.

– Nekalbėk niekų. Juk aš ne tavo belaisvė. Išvykstu, nes to noriu.

Per petį pažvelgiau į mums už nugarų vykstančią šventę. Žinojau, kokių padarinių turės mano sprendimas. Motina pasius. Tėtis perspės nevykti. O Džerardas... Džerardas. Atsidusau. Jam bus sunku susitaikyti, kad patogiai sau lieka namie, kai sužadėtinė išvyksta į karo zoną. Žinojau, kad jį taip pat įskaudinsiu, labiausiai dėl to ir nerimavau. Tačiau kol kas nesinorėjo apie tai galvoti. Jeigu jis mane myli, iš tikrųjų myli, palauks, o jeigu ne, ką gi, kai ateis laikas, tada ir rūpinsiuos.

Su kiekviena akimirka jutau, kaip mano ryžtas stiprėja. Man reikia vykti su Kite į Ramiojo vandenyno salas. Kokiu tikslu? Atsakymas vis dar buvo miglotas. Tačiau aišku viena: šiame naujame nuotykyje aš ne tik vaidinsiu.

3 skyrius

Kitei alkūne niūktelėjus man į pašonę, sudejavusi nenoriai atsimerkiau.

– Pažvelk pro langą, – pasakė krykštaudama iš džiaugsmo. – Mes beveik atvykom!

Iš šiauriau esančios salos, į kurią atplaukėme laivu, skridome keturiasdešimt penkias minutes. Visas keturias dienas prasirgau jūros liga, todėl nekantravau atsidurti ant žemės. Apsidairiau po pilką nedidelio lėktuvo saloną su įvairiais mechanizmais. Čia vieta vyrams. Vis dėlto, be lakūnų kabinoje ir vieno kareivio, aukšto, nevikraus rusvaplaukio naujai išlyginta uniforma, kurį buvo išleidę gydytis, lėktuvas buvo pilnut pilnutėlis slaugių.

– Žiūrėk! – šūktelėjo Kitė, dėdama ranką prie širdies. – Ar esi mačiusi ką nors gražesnio?

Pasilenkiau prie Kitės, kad galėčiau pažvelgti pro mažytį langelį. Išvydusi vaizdą apačioje, aiktelėjau – nepaprastai žydras vanduo, baltas smėlis ir sodrus skaisčiai žalias kalvos šlaitas. Nesitikėjau, kad pamačius taip užims kvapą. Atvirai kalbant, nelabai ko tikėjausi. Žinoma, Nora, dabar laivu grįžtanti į Ameriką, pasakojo apie salos žavesį, bet laikraščiai namuose rašė ką kita: apie negailestingą tropikų karštį, purvą ir vargą, apie vyrus, kovojančius moskitų apniktose pelkėse, kurias savo laiškuose vadino tikru pragaru. Vis dėlto neatrodė, kad vaizdas pro langą atitiktų tokį aprašymą. Ne, šita sala atrodė kitokia, visiškai kitokia.

Mintyse prisiminiau Džerardą ir jo veidą man lipant į lėktuvą – liūdną, sutrikusį, šiek tiek išsigandusį. Kai kitą dieną po šventės pasakiau, kad išvykstu, jis elgėsi nuostabiai. Tačiau jo akyse mačiau susirūpinimą.

Žinoma, stengėsi atkalbėti nuo kelionės, tačiau galų gale suspaudė man ranką ir per prievartą nusišypsojęs tarė: ,,Sugrįžusi rasi mane čia. Niekas to nepakeis.“

Prieš man išvykstant ilgai kalbėjomės ir nusprendėme metams atidėti vestuves. Išgirdusi naujieną motina buvo priblokšta ir išbėgo į miegamąjį verkti. Tėtį buvo kiek sunkiau perprasti. Pasakiau jam po šventės pas Godfrius, prieš pat vakarienę, kai savo kabinete gurkšnojo škotišką viskį. Jo kaktą išpylė prakaito lašeliai.

– Dukra, ar tikrai nori taip pasielgti?

– Tikrai, – atsakiau, – man atrodo, kad taip bus teisingiausia.

Linktelėjęs užsirūkė cigarą, pūsdamas dūmą pro pravirą langą. Jo akys sužvilgo.

– Ir aš norėčiau būti toks pat drąsus.

– Tėti...

– Taigi, – staiga pasakė, gnybdamas cigaro nuodagą į peleninę ir slopindamas tvyrantį jaudulį. – Nevėluokime vakarienės. Maksina ruošia karštus sumuštinius su kumpiu ir sūriu.

Tačiau tėtis tą vakarą beveik nieko nevalgė.

Rankomis pasilyginau suknelę. Kodėl maniškė taip susilamdė, o Kitės atrodo kaip ką tik išlyginta? Pašnairavau – ar nesuklydau čia atvykdama? Susidėjusi rankas sterblėje įsistebeilijau į kraštovaizdį apačioje, kone metus čia bus mano naujieji namai.

Lėktuvo priekyje atsistojo vyresnioji slaugė Konstancija Hildebrand, saloje ji bus mūsų viršininkė, ir rūsčiai nužvelgė jaunas slauges. Ji buvo apkūni moteris, pražilę plaukai pakišti po slaugės kepuraite, prisegta taip glaudžiai, jog, rodėsi, jai turėtų skaudėti. Jei ji kada ir sušvelnėdavo, tai niekam to nerodė.

– Mes tuoj atskrisim į salą, – pasakė ji. Lėktuvas labai ūžė ir nors ji kone šaukė, vis dėlto norėdama suprasti, ką sako, turėjau stebėti jos lūpas. – Nepasiduokit salos grožiui, mes čia ne poilsiauti atvykom, – kalbėjo toliau. – Dirbsite sunkiau ir prakaituosite labiau negu įsivaizduojate. Karštį sunku ištverti, o drėgmė dusinanti. Ir jei jūsų nepriveiks moskitai, priveiks čiabuviai. Pakrantės gyventojai yra draugiški, bet toliau neikite. Netoli karinės bazės vis dar esama žmogėdrų kolonijų.