Сара Джио: Pajūrio trobelė

– Tikrai ne, – protestavau. – Jeigu norite žinoti, jūs tiesiog pavydit.

Tamsiaplaukė žioptelėjo, o kita moteris pasitikinčiai tarė:

– Kada nors mums dėkosi.

– Už ką? – įtariai paklausiau.

– Kad įspėjome apie tavo draugužės gebėjimus. Aš ja nepasitikėčiau ir arti neprileisčiau prie savo vaikino.

Papurčiusi galvą ėjau toliau, kuo greičiau tempdama du vienas už kitą sunkesnius lagaminus.

– Kokios mes nemandagios, – garsiai tarė rudaplaukė slaugė. Bet laukto atsiprašymo neišgirdau. – Vos nepamiršau prisistatyti. Aš Stela, o ji Liza, – pasakė rodydama į draugę brunetę.

Toliau žingsniavau nekreipdama į jas dėmesio.

– O kuo tu vardu?

– Ana, – burbtelėjau ir nė neatsisukusi nuėjau.

Mūsų kambariai slaugių kareivinėse buvo paprasti, gan skurdūs: tik dvi grubiai sukaltos lovos, tualetinis staliukas ir viena drabužinė dviem. Neatrodė, kad plonos medvilninės užuolaidos, kurias karšta saulė išblukino gelsvai, paslėps nuo šviesos ar vyrų žvilgsnių. Kai atėjau, Kitė stovėdama ant lovos kalė į sieną vinį.

– Kaip manai, ar tiks čia pakabinti nuotrauką? – paklausė pakreipusi galvą. – Ketinu pakabinti tėtės ir mamos nuotrauką.

Dunktelėjau jos lagaminą ant žemės ir nusišluosčiau kaktą.

– Manau, kad tiks, – abejingai atsakiau. – Matau, jau gerai jautiesi.

– Taip, brangioji, ačiū, – tarė. – Nesmagu, kad palikau tave vieną minioj, bet pulkininkas Donahju primygtinai reikalavo.

Pulkininko pavardė man ėmė kelti baimę, tačiau stengiausi to neparodyti.

– Džiaugiuosi, kad tau jau geriau.

Kitė kaip paukštelis skrajojo po antrame aukšte esantį mūsų kambariuką, be perstojo čiauškėdama, kaip mes jį įsirengsim. Iš atsarginės paklodės išeis puiki užuolaidėlė, niūniavo ji, ir tikrai kur nors rasime kavos stalelį arbatai. Tikrai, pamaniau. O sienų spalva, pasak jos, tokia miela, raminanti. Taip, pagalvojau, ligoninės rusvai gelsva spalva labai ramina.

Mano nuomone, kambarys buvo drėgnas ir nejaukus. Du pliki čiužiniai mėlynais ir baltais dryžiais buvo išmarginti dėmių. Ant kiekvieno tvarkingai gulėjo krūvelė susidėvėjusių užvalkalų ir paklodžių. Ėmiau ilgėtis Maksinos, nors ši mintis atrodė vaikiška. Ji būtų prišokusi, paklojusi lovas ir pasodinusi mus su raminančiais puodeliais arbatos.

Dabar buvau savarankiška.

– Ana, ar patikėsi, šįvakar bus šokiai? Šokiai! Ir pulkininkas Donahju nori su manim šokti!

Vėl ta pavardė. Kodėl ji mane taip nervina? Ar nepasitikiu jo ketinimais, o gal mano nuojauta mane apgauna? Prisiminiau, ką aikštelėje sakė Stela su Liza. Jos pavydi. Nejaugi ir aš?

Kitė, kitaip nei aš, moka elgtis su vyrais. Prisiminusi Džerardą sukiojau žiedą ant nuo karščio sutinusio piršto.

– Taip, bus smagu, – atitariau kuo linksmiau.

– Apsivilksiu geltoną suknelę, – tarė Kitė, bėgdama prie savo lagamino. Jai labai tiko geltona spalva ir ypač ta suknelė, kurią iškėlė rodydama man. Daug kartų mačiau Kitę su šia suknele – paskutinįkart jos korsažą buvo apsivijusios pono Gelfmano rankos. Keista, išvykdama iš Siatlo ji taip dėl jo sielojosi, tačiau, regis, sala ištrynė jos atmintį. Pasižadėjau, kad mano atminties tai nepaveiks.

Prisidėjusi suknelę Kitė pažvelgė į veidrodį, ranka lygindama raukšles, kurias tuoj panaikins salos drėgmė.

– Nežinau, – tarė, – gal reiktų vilktis mėlyną, kur pavasarį pirkom ,,Frederiko ir Nelsono“ parduotuvėje. Turbūt ji kiek tradiciškesnė.

Papurčiau galvą.

– Ne, – pasakiau, galvodama apie Stelą ir Lizą. Nusprendžiau sau įrodyti, kad nepavydžiu ir kad esu geriausia Kitės draugė. Juk todėl čia ir atvykau su ja. – Renkis geltoną. Su ja atrodai nuostabiai.

Šokiuose Kitė bus gražiausia moteris. Ji jausis laiminga, o aš džiaugsiuosi kartu su ja.

Baltame ligoninės pastate su virš prieškambario nupieštu raudonu kryžiumi tvyrojo šleikštus ipekakuanos sirupo, muilo, o dar ir įtrinamojo spirito kvapas. Tą popietę su Kite atėjusios paskutinės, įsitaisėme tarp ratu sustojusių moterų, stebinčių, kaip slaugė Hildebrand ant kitos slaugės rankos rodo žaizdos tvarstymo gudrybes atogrąžose. Pasak jos, tvarstyti reikia prieš laikrodžio rodyklę ne per daug suveržiant, bet kad gerai priglustų ir sustabdytų kraujavimą.

– Žaizda turi kvėpuoti, – tarė ji. – Per daug ar per mažai oro – ir prasidės infekcija. – Nutilusi pažvelgė pro langą į tolimas kalvas. – Ypač tokiame nuošaliame užkampyje.

Likusį laiką vyniojome tvarsčius į standžius ritinėlius, o šiuos kišome į iš lėktuvo atneštas dėžes. Ant stalo dėjau didelius rusvos drobės rietimus, stengdamasi negalvoti apie žaizdas, prie kurių jie vieną dieną prilips. Kitė paimdavo vieną galą, o aš kitą. Po valandos man paskaudo pirštus.

Dirbome tylėdamos, nes bijojome slaugės Hildebrand, bet visos norėjome apie daug ką pasikalbėti. Tačiau jai išėjus pažiūrėti, kas atsitiko valgykloje, moterys atgavo balsus.

– Ta slaugė Hildebrand labai griežta, – prabilo moteris mums iš kairės. Porą metų vyresnė už mane ir Kitę, gelsvų plaukų, strazdanota nosim ir didelėm draugiškom akim. Jai nusišypsojus matėsi kreivas dantis, kurį veltui stengėsi paslėpti čiaupdama lūpas.

– Tikrai, – pritariau. – Nesuprantu, jeigu jai čia labai nepatinka, kodėl užsirašė savanore?

– Jai čia kažkas buvo nutikę, – pasakė moteris.

– Ką turi omeny?

– Žinau tik tai, ką man pasakojo namo grįžusi slaugė. – Ji ėmė šnekėti pašnibždomis: – Labai seniai slaugė Hildebrand yra čia buvusi. Tada ir atsitiko kažkas blogo.

– Kas atsitiko?

– Tiksliai nežinau, bet kažkoks gėdingas dalykas.

– Juk nenori pasakyti, kad ji nusikaltėlė! – šūktelėjo Kitė.

Moteris gūžtelėjo.

– Kas žino. Tačiau nenorėčiau pakliūti į jos nemalonę, – tarė. – Aš Merė, – prisistatė linktelėjusi man ir Kitei.

– Ana.

– O aš Kitė.

Merė įdėjo dar vieną ritinėlį į dėžę ant stalo.

– Kas jus čia atpūtė?

Kitė jau žiojosi, bet aš ją aplenkiau.

– Noras tarnauti savo šaliai, – atsakiau paprastai.

Merė nusišaipė.

– Taip visos sakome, ar ne? O kodėl jūs čia iš tikrųjų? Mes visos nuo ko nors bėgam arba ko nors ieškom. O jūs? – Ji pažvelgė į mano sužadėtuvių žiedą turbūt todėl, kad jį sukiojau.

Tačiau šįsyk Kitė atsakė greičiau už mane.

– Ana buvo susižiedavusi, – pasakė ji, bet aš pertraukiau.

– Esu susižiedavusi, – pataisiau ją.

– Taip, yra, bet atidėjo vestuves, kad galėtų vykti su manim. – Išreikšdama dėkingumą Kitė patrynė savo petį į manąjį. – Prieš išvykstant buvau susipainiojusi savo jausmuose. Jaučiau, kad man reikia pabėgti.

– Aš irgi, – tarė Merė ir iškėlė kairę ranką, ant kurios nebuvo jokio žiedo. – Mano sužadėtinis nutraukė sužieduotuves. Vieną dieną atėjęs pareiškė, kad nebemyli manęs. Tuoj prisiminsiu tikslius jo žodžius. – Ir pažvelgė į lubas mėgindama prisiminti. – Taip, jis pasakė: „Brangioji, myliu tave, bet nesu tavęs įsimylėjęs.“ Ir, tarsi to būtų negana, pranešė, kad veda mano geriausią draugę. Matyt, jie susitikinėjo kelis mėnesius. Jei atvirai, po šito sunkaus išbandymo vos neatsidūriau beprotnamy. O kai ėmiau blaiviau mąstyti, ką toliau daryti, supratau, kad privalau išvykti iš miesto. Norėjau atsidurti tolimiausiam pasaulio kampely, kad ne taip skaudėtų. Mudu ketinome rudenį susituokti San Fransiske „Kartraito“ viešbutyje. – Nudelbusi žvilgsnį į rankas, atsiduso. – Būtų buvę taip įspūdinga.