Сара Джио: Pajūrio trobelė

– Ten, kur du, trečias nereikalingas, – papurčiau galvą. – Ne, dėkui. Važiuokit vieni.

Kitė papurtė galvą sagstydama naktinius, šie nukrito ant grindų, apnuogindami jos krūtis – du tobulus pusrutulius.

– Važiuosi kartu, – pareiškė. – Prisidės dar pora žmonių. Lensas paims džipą. Eliotas ir Stela važiuos.

– Ką? – nustebau. – Kaip ji įtikino jį važiuoti?

– Ne ji, o Lensas įtikino, – atsakė Kitė.

Užtraukiau užuolaidas, kad paslėpčiau nuogą Kitę nuo smalsių vyriškų žvilgsnių.

– Ar dar kas nors važiuos? – paklausiau galvodama apie Vestrį.

– Manau, kad ne, – atsakė Kitė žvalgydamasi spintoje. – Pala, ar ką nors prisiminei? – paklausė truputį erzinančiu balsu.

Papurčiau galvą.

– Prisiminiau Merę.

Kitė neatitraukė akių nuo spintos.

– Vakar vakare jos nemačiau, o tu?

– Ne, – atsakė traukdama melsvą trumparankovę suknelę. – Ką manai apie šitą?

– Tiks, – atsakiau, ne tiek rūpindamasi Kitės garderobu, kiek naujosios mūsų draugės saugumu. – Ar nemanai, kad reiktų kreiptis į slaugę Hildebrand ir paklausti, ar Merei viskas gerai?

Gūžtelėjusi Kitė parodė gelsvai rudus aukštakulnius.

– Taip ar ne?

– Ne, – atsakiau. – Aukis mėlynais. Tavo kojos man padėkos.

Užsisegusi liemenėlę, užsimetė baltą šilkinį apatinuką ir apsivilko suknelę.

– Papasakok apie Lensą, – atsargiai paprašiau segdama jai suknelę. – Tau jis patinka?

– Taip, – atsakė Kitė, nors man pasirodė, kad jos balse pajutau dvejonę. – Jis puikus.

– Ar vakar nors kartą šokai su pulkininku? – paklausiau, iš spintos imdama labai paprastą gelsvai rusvą suknelę.

Kitė linktelėjo ir nusišypsojusi atsakė:

– Šokau. Buvo nuostabu. Lensui nelabai patiko, bet vargu ar galėjo mesti iššūkį savo vyresniajam.

Pažvelgiau į save ant sienos kabančiame ovaliame veidrodyje. Plaukai atrodė gležni, o skruostai įraudę nuo rytinio karščio. Mūšyje su drėgme laimėjo drėgmė. Gūžtelėjusi susirišau plaukus į uodegą. Vis tiek užsidėsiu skrybėlaitę nuo saulės.

– Pasiruošusi? – paklausė Kitė čiupdama rankinę.

Pažvelgiau į ją. Skruostai rausvi, ne tokie raudoni kaip mano. Plaukai labiau susiraitę ir susitaršę nei paprastai, gundomai susegti ant šono.

Atogrąžų klimatas jai tiko.

– Taip, – atsakiau eidama paskui ją pro duris.

Lensas važiavo per greitai. Tačiau Kitės tai neveikė, linksmai nusiteikusi ji sėdėjo priekinėje sėdynėje, o Stela, Eliotas ir aš – gale susispaudę kaip marinuoti Maksinos agurkėliai stiklainyje. Man ėmė prakaituoti kojos sėdint ant karštos brezentinės sėdynės. Lensas lėkė kaip patrakęs, todėl laikiausi skrybėlę. Aplink salą vingiuojantis duobėtas žvyrkelis buvo skirtas ne bailiams. Labai dulkėjo, gailėjausi nepasiėmusi skarelės.

– Pirmiausia užsuksim į miestelio centrą, – entuziastingai kaip kelionės gidas kalbėjo Lensas. – O paskui į paplūdimį.

Kitė pritariamai šūktelėjo, Stela nenuleido akių nuo Elioto, šis sėdėjo įsmeigęs žvilgsnį į kelią.

– Ar dažnai būni mieste? – švelniu balsu paklausė Stela.

Jis neatsakė.

– Klausiu, – šįsyk ji pakartojo garsiau, stengdamasi perrėkti motoro ūžesį, – ar dažnai būni mieste?

Eliotas pasižiūrėjo į mus iš pradžių nustebęs, paskui sumišęs, tarsi nesuprasdamas, kuri iš mūsų klausė ir kodėl taip garsiai.

– Ne, nedažnai, – trumpai atsakė ir vėl nusisuko į kelią.

Įsižeidusi Stela susidėjo rankas ant krūtinės. Oras kvepėjo drėgna žeme po lietaus, atmieštas man nežinomu salsvu gėlių aromatu.

– Matote? – Lensas parodė į aptvertą ūkį mums iš kairės. Jam sulėtinus greitį, apsidžiaugiau galėdama minutėlei paleisti skrybėlę, nes ranką ėmė traukti mėšlungis. – Tai vanilės plantacija. Kone viso pasaulio vanilė užauginama šioje saloje.

Abejojau, ar jo žinios teisingos, gal Lensas taip pasakė, norėdamas padaryti įspūdį Kitei, bet pamatyti tikrą vanilės plantaciją buvo nepaprastai įdomu. Pagalvojau apie Maksiną. Ar jaučiasi laiminga diena iš dienos gyvendama mūsų namuose Vindemere, patarnaudama mano tėvams ir girdėdama tik ,,ačiū, Maksina“ arba ,,viskas, Maksina“?

– Ūkis priklauso amerikiečiui, – toliau pasakojo Lensas. – Jis vedė vietinę merginą.

Stelos akys išsiplėtė.

– Maniau, kad jie visi žmogėdros.

Atsisukęs Eliotas davė man suprasti, ką mano, ir vėl paskendo savo mintyse.

Lensas lėkė toliau. Pakelėj iš po vešlių palmių tai šen, tai ten šmėsteldavo iš medgalių suręsti laikini namukai. Retkarčiais pastebėdavome kapstantį gaidį ar vištą, arba prie trobelės bėgiojantį nuogą vaiką, bet suaugusiųjų nesimatė, todėl man buvo smalsu pamatyti slaugės Hildebrand minėtus čiabuvius.

Džipas vingiavo šiauriniu salos pakraščiu palei žalsvai melsvą įlankėlę, tolėliau matėsi inkarą išmetęs laivas. Tarsi iš Robinzono Kruzo . Po valandėlės Lensas sustojo šalikelėje ir tarė:

– Atvažiavom.

Išlipusi į kelio dulkes išvydau judrų vaizdą, į kurį žiūrėdama nė nepagalvočiau, kad vos už keleto kilometrų nuo kranto vyksta karas. Eilės stalų, nukrautų egzotiškais vaisiais ir daržovėmis, rankų darbo vėriniais, cigarečių pakeliais ir kokakolos buteliais. Skurdžiai apsirengę krautuvėlių savininkai tamsiai gelsva oda ir paslaptingomis akimis šiek tiek nuobodžiaudami arba mieguisti, arba ir tai, ir tai, sėdėjo už tų stalų, o aplink besisukiojantys kareiviai leido sunkiai uždirbtus pinigus visokiems pigiems dėmesį patraukusiems niekučiams.

– Žiūrėkit, – išsižiojo Stela, rodydama į mus einančią čiabuvę. Ji buvo nuogakrūtė, plaukus susipynusi į kasą, kuri karojo tarp krūtų. Ant liemens laisvai, kiek pavojingai sujuosta kabojo žalio audinio atraiža. Ėjo tiesiai prie mūsų, tarsi pažinotų, pastebėjau jai už kairės ausies užkištą gėlę. Stengiausi nežiūrėti, tačiau jos krūtys su kone juodais speneliais tarsi magnetas traukė mano žvilgsnį. Lygiai taip pat jinai paveikė Stelą, Kitę, Eliotą ir ypač Lensą.

– Pone Lensai, – kreipėsi mergina padėjusi krepšį, kurį nešė. Ji kalbėjo mielai ir švelniai su ryškiu akcentu. Galbūt aštuoniolikos metų, o galimas daiktas jaunesnė. Jos krūtys karojo ir lingavo jai lenkiantis prie krepšio, iš kurio ištraukė pakelį „Lucky Strike“. – Tavo cigaretės, – pasakė paduodama jam.

Iš kur Lensas pažįsta šitą moterį, tiksliau, mergaitę, pagalvojau.

– Ačiū, – padėkojo Lensas, kišdamasis pakelį į marškinių kišenę. Kitė įsispitrijo į jį. – Atėja yra vienintelė krautuvininkė, kuriai pavyksta gauti mano „Lucky Srike“ . Kiekvieną ketvirtadienį ji man duoda pakelį.

Atėja nė kiek nesidrovėdama išdidžiai stovėjo nuoga krūtine. Ji nenuleido nuo Lenso žėrinčių akių.

– Ar šiandien ateiti? – paklausė, nejausdama aplink tvyrančio nesmagumo.

– Šiandien ne, Atėja, – atsakė jis droviai, abejingai mostelėdamas galva. – Būk gera mergaitė ir, jei gali, gauk man dar. Atvažiuosiu po kelių dienų. – Jai į delną įkišęs monetą, paėmė Kitę už parankės. – O dabar einam apžiūrėti turgaus.

– Kaip keista, – tarstelėjo Stela, po minutėlės palinkusi prie manęs.

Tikrai keista, tačiau neketinau aptarinėti su ja, ypač kai Kitė galėjo nugirsti. Tik garsiai atsakiau:

– Kas čia keisto, kad Lensas iš moters perka cigarečių?

Pašaipiai nusišypsojusi Stela nuėjo ir sustojo prie prekystalio su ryškiaspalviais karoliukais.