Сара Джио - Pajūrio trobelė

– Ką pasakysi? – paklausė Vestris.

Mano ranka nusviro prie šono, linktelėjau.

– Prisiekiu, – tariau įtikinusi save, kad Kitei nereikia žinoti, bent jau kol kas. – Niekam nepasakosiu.

– Gerai. Ar palydėti tave?

– Taip, – atsakiau. – Jie turbūt mano, kad nuskendau.

– Arba ryklys prarijo, – pridūrė Vestris šypsodamasis.

Salos grožis neapsiribojo vien žalsvai melsva jūra ir žaliomis kalvomis. Tai buvo tik išorinis grožis. Iš tikrųjų pagarbią baimę salai kėlė jos istorijos, laukiančios už kiekvieno pakrantės vingio.

5 skyrius

– Vestris atrodo malonus, – pasakė Kitė vėliau, vos spėjus mums uždaryti kambario duris.

– Nieko, – atsakiau miglotai, nusiimdama skrybėlaitę ir dėdama ją ant spintos viršutinės lentynos.

– Iš kur jis?

Gūžtelėjau.

– Nežinau. Mes trumpai kalbėjom. Jis maloniai pasisiūlė mane palydėti.

Nė nežvilgtelėjusi įsitikinti, pajutau, kaip Kitė nusišypsojo.

– Regis, gerai sutari su Lensu, – pakeičiau temą.

– Taip, – atsakė Kitė ir atsišliejo į lovos galvūgalį. – Man jis tikrai labai patinka. – Tik, – nutilusi papurtė galvą, – man nesvarbu, ką jis šneka apie pulkininką Donahju. Ar nemanai, kad turėtų rodyti jam daugiau pagarbos?

Gūžtelėjau. Dar nenusprendžiau, kuris iš jų Kitei mažesnė blogybė: pasipūtęs kareivis ar arogantiškas jo vyresnysis.

– Ką gi, – toliau svarstė Kitė, – tai tik smulkmena. Lensas turi tiek daug išskirtinių savybių.

Pavyzdžiui, mėgsta girtis, flirtuoti su salos moterimis ir yra patenkintas savimi, pagalvojau, bet garsiai pasakiau:

– Taip, labai daug.

– Ana, – kreipėsi kiek susidrovėjusi Kitė. – Nespėjau tau papasakoti, bet šokių vakarą pulkininkas Donahju...

Išsigandusios sužiurome, kažkam garsiai paskubomis pasibeldus į duris.

– Kas ten? – paklausiau atidarydama duris.

Už jų stovėjo šnopuojanti uždususi Liza.

– Merė ligoninėj, greičiau ateikit.

Paskui Lizą nusileidome laiptais ir išėjusios pro kareivinių duris nuskubėjom takeliu. Ligoninė buvo čia pat, tačiau į vidų įlėkėm uždususios nuo bėgimo.

Prie Merės lovos stovėjo slaugė Hildebrand ir gydytojas Livingstonas, pusamžis plinkantis vyras su akiniais. Merė atrodė nesveikai išbalusi. Akys užmerktos, tačiau iš silpnai besikilnojančios krūtinės matėme, kad dar kvėpuoja.

– Dieve mano, – sukuždėjau, – kas atsitiko?

Paėmęs švirkštą, gydytojas įšvirkštė skaidraus skysčio Merei į ranką. Adatai įdūrus, ji nė nekrūptelėjo.

– Viena moteris rado ją savo kambaryje susmukusią prie lovos, – pasakė slaugė Hildebrand. – Ji pragulėjo ten mažiausiai šešiolika valandų. Maliarija. Turbūt susirgo vos tik atvykusi į salą.

– Maliarija, – pakartojau. Toks nepažįstamas žodis, tačiau liga buvo čia pat ir kėsinosi į nuostabios merginos gyvybę, merginos, su kuria vos spėjom susipažinti, kurios laukė ateitis, kuri čia atvyko pradėti gyvenimo nuo pradžių, o ne mirti.

– Karščiuoja mažiau, – tarė gydytojas Livingstonas, – bet bijau, kad širdis nusilpo. Dabar belieka tik laukti.

Man ėmė drebėti rankos.

– Bet ji išgyvens? – paklausiau. – Ji išsikapstys, privalo išsikapstyti.

Gydytojas Livingstonas nusuko akis.

Galvojau apie vargšę Merę. Aukšta, gal kiek per aukšta, su kreivoku dantim, sudaužyta širdim. Pati sakė, kad sužadėtinio palikta jautėsi vieniša. Ne, neleisiu, kad mirtų viena, pagalvojau.

– Kite, – paprašiau, – nubėk į kambarį ir atnešk mano skaitymo akinius ir ką nors paskaityti. Kad ir Karo apžvalgą , jei daugiau nieko nerasi.

Kitė linktelėjo.

– Budėsim, – pasakiau. – Ar galiu prisitraukusi lovą šiąnakt prie jos pasilikti? – paklausiau slaugės Hildebrand.

Ji pritariamai linktelėjo.

Kitė atnešė du žurnalus, tris knygas (dvi davė Liza, o vieną Stela), Karo apžvalgos numerį ir dėl visa ko paėmė slaugos vadovėlį.

– Gerai, – pasakiau, vartydama knygą nuplyšusia nugarėle. – Mes pamainomis jai skaitysim ir nesiliausim tol, kol atgaus sąmonę arba...

Kitė paėmė mano ranką.

– Ana, negali jos išgelbėti, jeigu...

– Neleisiu mirti vienai, – pasakiau nusibraukusi ašarą. – Ji to nenusipelnė.

Kitė linktelėjo.

Padėjusi knygą, paėmiau Vogue žurnalą su Rita Heivort ant viršelio. Atsiverčiau pirmą puslapį ir pradėjau skaityti reklamą: ,,Kodėl artėjant pavasariui nepasirūpinus gražia figūra? Jeigu norite nebrangiai rengtis, tilpti į standartinių dydžių drabužius ir atrodyti žavingai bei nepakartojamai, atsikratykite per žiemą sukauptų nereikalingų riebalų. Kasnakt, padedant „Bile Beans“ tabletėms, miegodamos palaipsniui užtikrintai lieknėsit...“

Keturias valandas iš eilės skaičiau kiekvieną žodį ir puslapį, kol ėmė lietis akyse. Paskui skaitė Kitė, saulei nusileidus užsidegusi prie neštuvų stovinčią stalinę lempą, po keleto valandų, kai jai užkimo balsas, vėl perdavė estafetę man. Perskaitėme tris žurnalus ir daugiau negu pusę romano, ir pro langą pradėjus šviesti pirmiesiems rytinės saulės spinduliams, Merės vokai suvirpėjo.

Ji iš lėto atsimerkė, tada vėl užsimerkė, o mes nekantraudamos žiūrėjome, kaip po minutės kitos ji pajudino ranką, tada kojas ir vėl suvirpėjusios akys atsimerkė ir pažvelgė tiesiai į mane.

– Kur aš? – paklausė silpnai.

– Ligoninėj, – atsakiau, kišdama jai už ausies šviesiai gelsvų plaukų sruogą. – Brangioji, buvai pakirsta maliarijos, – kalbėjau toliau gniauždama ašaras. – Bet dabar tu pasveiksi.

Apsidairiusi Merė pažvelgė į Kitę, paskui vėl į mane.

– Sapnavau labai keistą sapną, – tarė ji. – Vis bandžiau eiti į ryškią šviesą, tačiau visą laiką girdėjau balsą, viliojantį mane atgalios.

– Ar atsisukai?

– Nenorėjau, – atsakė ji. – Norėjau eiti toliau, bet, vos tik žengdavau žingsnį, balsas kvietė.

– Gerai, – pasakiau, jai prie lūpų pridėjusi stiklinę vandens, paskui vėl apklojau jos šaltas rankas. – Brangioji, turėsim marias laiko apie tai pasikalbėti, bet dabar tau reikia ilsėtis.

Slaugė Hildebrand nepagyrė mūsų, kad rūpinomės Mere ir gerai ją slaugėme, tačiau tą dieną atleido nuo budėjimo ir abi su Kite džiaugėmės galėdamos pailsėti.

Miegojau iki vidurdienio, kol pažadino iš valgyklos sklindantis skambutis, kviečiantis priešpiečių. Pilvas gurgė, tačiau vis dar jaučiausi pavargusi ir nesinorėjo keltis iš lovos.

– Kite? – paklausiau nekeldama galvos. – Ar jau pabudai?

Pasukau sunkią galvą, tikėdamasi pamatyti ją kietai įmigusią, bet išvydau užtiesalu standžiai užklotą lovą ir supurentas bei tvarkingai į galvūgalį atremtas pagalves.

Kurgi ji? Atsisėdusi rąžiausi, tada ant tualetinio staliuko pastebėjau raštelį:

Ana,

nenorėjau tavęs žadinti. Išėjau dešimtą valandą plaukioti kanoja su Lensu. Grįšiu po pietų.

Bučiuoju

Kitė

Su Lensu irstysis valtimi. Žinoma, nieko keisto, kad išėjo susitikti su juo, vis dėlto jaučiausi nesmagiai. Vos prieš keletą valandų gavom laisvą dieną, kada gi ji spėjo susitarti su Lensu? Prisiminusi trobelę supratau, kad mūsų bendrabučio kambarėlis pilnas paslapčių.

Antrąkart suskambėjo priešpiečių skambutis – paskutinis kvietimas. Dar spėčiau, jeigu greitai apsirengčiau ir nubėgčiau. Bet ant stalo pamačiusi blizgantį raudoną obuolį, sugalvojau kai ką geresnio.

Per petį persimetusi kuprinę, į kurią įsidėjau obuolį, porą Kitės iš valgyklos atneštų duonos riekelių ir gertuvę su vandeniu, išsmukau pro duris, stabtelėjusi prie praviro ligoninės lango pasižiūrėjau, kaip dirba Stela, Liza ir kitos slaugės. Jos kaip reikiant nuobodžiavo. Kelios triūsė keisdamos perdegusią elektros lemputę, o kita grupelė susibūrė aplink vienintelį pacientą, kuriam, regis, buvo nubrozdintas kelis. Iš vyro šypsenos matėsi, kad jis džiaugiasi.