Сара Джио - Pajūrio trobelė

turbūt spėlioji, kas gi toji ponia Kleo Hodž. Ogi tu, brangioji mano. Jeigu kartais kas nors aptiktų slėptuvę, mums reikalingi slapyvardžiai. Nepamirškim, kad vyksta karas. Taigi, tu būsi Kleo, o aš – Greisonas. Ką manai? Svarsčiau, ar nepasivadinus Kvakenais, tačiau taip vienas kitą vadindami kristume iš juoko ir nieko nenuveiktume. Taigi būsime Hodžai, nebent turi geresnį pasiūlymą.

Tavo

Ponas Hodžas

P. S. Žvilgtelėk į stalo stalčių. Ten tavęs laukia staigmena.

Kikendama atitraukiau stalčių ir pamačiau apelsiną. Tamsaus raudonmedžio fone spindintis porėtas apelsinas atrodė tiesiog nuostabiai. Prikišusi prie nosies įkvėpiau citrusinių žiedų aromato ir, atvertusi kitą laiško pusę, parašiau Vestriui:

Brangusis pone Greisonai Hodžai,

šiandien aš smarkiai padirbėjau siūdama užuolaidas, tikiuosi, jos tau patiks. Ar nemanai, kad mums reiktų gražaus rytietiško kilimėlio? O gal dar knygų lentynos ir ko nors atsisėsti, be lovos? Galbūt mums pasiseks ir bangos į krantą išmes sofą. Ačiū už nuostabų apelsiną.

Tavo

Ponia Hodž

P. S. Tavo vaizduotė labai laki. Iš kur ištraukei pavardę Kvakenas? Negaliu susilaikyti nesijuokusi.

Pakišau laiškelį po lenta ir užrakinau trobelės duris. Pakilo vėjas, einant į priekį jo nebuvo, o debesys virš galvos, dabar dar juodesni, grasinosi prapliupti lietumi. Nuskubėjau į paplūdimį, valgydama apelsino skilteles.

Krūptelėjau, kai netoli trobelės tankmėje kažkas sušlamėjo, nuo to garso sustingo visi mano kūno raumenys ir sausgyslės. Kas ten? Ar mane kas nors seka?

Žengiau porą žingsnių į džiungles ir laukiau. Štai vėl tas garsas. Šlamėjimas ir silpni balsai. Prisėlinusi arčiau pasislėpiau už didžiulės palmės kamieno ir prisimerkiau. Vešlaus džiunglių brūzgyno prieblandoje stovėjo du šešėliai – vyro ir moters. Tada pamačiau išduodančią kareiviškų marškinių rankovę ir nuogą moters koją. Pasislėpiau už palmės, paskui atsargiai nustypčiojau į paplūdimį, kur paspartinusi žingsnį pasileidau bėgti, vis žvilgčiodama per petį.

Kai atsidūriau kambaryje, nusiminiau pamačiusi, kad Kitės dar nėra.

6 skyrius

– Nesitiki, kad jau du mėnesiai kaip mes čia! – nusistebėjo Merė, jos skruostai buvo įgavę rausvumo. Džiaugiausi matydama jos rausvą ir atgijusį veidą. Užuot dar pagulėjusi lovoje, ji išsiprašė slaugės Hildebrand leisti rytais budėti. Nors kartkartėmis imdavo drebėti rankos, Merė vis labiau stiprėjo ir tą rytą noriai pasisiūlė padėti man daryti imunizaciją.

– Žinau, ką turi galvoje, – atsakiau. – Regis, atvykom tik vakar. – Nutilusi skaičiavau vakcinų ampules, kurias po pusryčių suleisime vyrams. – Tačiau tiek visko įvyko. Jaučiu, kad nebesu ta mergina, kuri pirmą dieną išlipo iš lėktuvo.

Merė linktelėjo.

– Aš irgi. Sunkiai įsivaizduoju gyvenimą namuose.

Atsidusau.

– Aš beveik pamiršau Džerardo balsą. Argi ne baisu?

– Nelabai, – atsakė Merė. – Juk vis dar jį myli.

– Taip, žinoma, – atsakiau kiek pabrėžtinai, jaučiausi kalta, kad vis neprisiruošiu jam parašyti.

– O aš beveik pamiršau Edvardo balsą, – pridūrė Merė. – Bet tai tikrai nieko baisaus. – Ji nusišypsojo, o aš pritariamai linktelėjau.

Prisiminiau laišką, kurio jai neatidaviau. Ar ji jau pasiruošusi, pagalvojau klausydamasi, kaip niūniuoja, išvyniodama ir dėliodama vakcinų paketus ant padėklų. Tas laiškas gali viską sugadinti.

– Kur Kitė? – paklausė Merė. – Regis, iš ryto ją mačiau.

– Ji čia, – atsakiau. – Mes kartu atėjom.

– Ne, – burbtelėjo slaugė Hildebrand. – Pasakė, kad negaluoja, todėl leidau grįžti į kareivines.

Kaip keista. Šįryt jautėsi gerai, pagalvojau stengdamasi nespėlioti, tačiau nuo pat mūsų atvykimo į salą Kitė elgėsi keistai: sakydavo, kad eina vienur, o atsidurdavo kitur, pažadėdavo susitikti per pusryčius ar priešpiečius, bet pradingdavo. Ji retai kalbėdavo apie pulkininką Donahju, o aš neužsiminiau mačiusi juos lipant iš valties. Regis, ta istorija pamiršta, tačiau ji per daug laiko praleidžia su Lensu. Vakar jie grįžo beveik vidurnaktį. Pažadinta triukšmo, užsimiegojusi žvilgtelėjau į laikrodį, kai ji pagaliau apgraibomis atsigulė į lovą.

– Ji turbūt pasigavo aplink siaučiantį virusą, nuo kurio ima labai skaudėti pilvą, – tarė Merė.

Netikėjau, kad Kitei skauda pilvą. Ne, kažkas čia vyko. Budėdamos ligoninėje nebeturėjome laiko rimtai pasikalbėti, vis daugiau sužeistųjų atgabendavo iš gretimų salų, kur vyko mūšiai. Nors jų būdavo nedaug, tačiau rimtai sužeistų. Durtinės arba šautinės pilvo žaizdos. O vakar atnešė vieną su beveik nutraukta koja, kurią teko nedelsiant amputuoti. Mūsų dienos bėgo liūdnai slaugant sužeistus kareivius, o pamainai pasibaigus kaip pelytės išsilakstydavom po mėgstamas slėptuves. Tačiau kur slėpdavosi Kitė?

Galvojau apie kitas slauges. Susidomėjusi kortomis, o tiksliau prie kortų stalo lošiančiu Vilu, Stela vis daugiau laiko praleisdavo poilsio salėje. Liza, aišku, pareigingai sekiojo jai iš paskos. Po darbo ligoninėje pavargusi Merė grįždavo į kambarį skaityti arba rašyti laiškų namie likusiems draugams, o aš paslapčiomis skubėdavau į trobelę. Kartais ten būdavo Vestris, kartais ne, tačiau visada tikėdavausi jį ten sutikti.

– Atvyko paštas! – šūktelėjo viena slaugė prie ligoninės durų.

Palikusi Merę darbuotis su vakcinomis, išdrįsau prisiartinti prie pilnos laiškų ir siuntinių medinės dėžės. Paštą pristatydavo retai, tačiau šįsyk gavome kalną laiškų. Kai pastūmiau dėžę prie stalo, šie pasklido ant grindų – daugybė laiškų tarsi užsimaskavę povandeniniai laivai skverbėsi į mūsų asmeninį pasaulį.

Stela gavo penkis, Liza – tris, o Kitė tik du, abu nuo motinos. Ant vieno laiško pamačiau savo pavardę, atpažinusi Džerardo rašyseną, pajutau, kaip ėmė spurdėti širdis.

Atsargiai atplėšiau, pasirengusi paslėpti, jei tik prislinktų Stela ar kuri kita slaugė.

Mano meile,

lapai nusidažė įvairiomis spalvomis, o aš labai tavęs pasiilgau. Kodėl tau reikėjo išvykti?

Siatlas toks pat, koks buvo, tik be tavęs čia vienišiau. Turbūt per karą žmonės jaučiasi vieniši. Visi tik apie jį ir kalba. Man neramu dėl tavęs ten. Ramiajame vandenyne vyks dideli mūšiai. Meldžiuosi, kad karas aplenktų tavo salą. Kariškiai, su kuriais kalbėjausi, mano, kad ji liks nepaliesta. Meldžiuosi, kad būtų jų tiesa.

Karas pasiėmė geriausius iš mūsų. „Kotedžo“ klubas kaip išmiręs, nebeatpažintum jo. Visi tvirti vyrai arba patys išėjo, arba buvo pašaukti atlikti karo prievolės. Noriu, kad žinotum, nors tėvas ir pasistengė apsaugoti mane nuo karo, vis svarstau, ar man taip pat neišėjus. Taip būtų teisingiausia. Kita kareivių banga išvyks spalio 15 dieną, ir, nors esu atleistas nuo karinės tarnybos, ketinu vykti kartu. Prieš išvykdamas į Europą, dvi savaites praleisiu karinėje bazėje Kalifornijoje, kur būsiu apmokytas.

Būk gera, nesijaudink dėl manęs. Dažnai tau rašysiu, kaip laikausi, ir svajosiu apie tą dieną, kai vėl būsime kartu.

Myliu tave visa širdimi ir visą laiką apie tave galvoju.

Tavo

Džerardas

Prispaudžiau laišką prie širdies ir stipriai užsimerkiau. Nors ir labai džiaugiausi prasiveržusiu patriotizmu, nenorėjau, kad jam grėstų pavojus, ir susigūžiau pagalvojusi, kiek laiko praėjo nuo tada, kai jis išsiuntė laišką ir kol jį gavau. Gal jis dabar jau kariauja? O gal jį...