Сара Джио - Pajūrio trobelė

Labiausiai nerimavau dėl Džerardo, daugiau nebegaudama iš jo žinių. Kita vertus, neprieštaravau tai tylai, nes niekas netrukdė stiprėti mano jausmams Vestriui. Tačiau kiekvieną dieną nerimavau dėl jo, įsivaizduodama kažkur šąlantį mūšio lauke, kovojantį už Ameriką ir mane.

Kitė susitaikė su pono Gelfmano mirtimi, nors apie tai nekalbėjo. Ir visa savo esybe atsidavė Lensui. Dažnai išsmukdavo susitikti su juo ir iki vėlumos negrįždavo. Tačiau ne man spręsti.

Kūčios atėjo nejučia. Prieš vakarines Žvakių šviesos pamaldas koplyčioje turėjau laiko nueiti į paplūdimį, taigi ir išsėlinau, kol slaugė Hildebrand neliepė padėti išpakuoti naujos atsargų siuntos.

Nusivyliau radusi tuščią trobelę. Šį mėnesį Vestrį tris kartus siuntė su karine užduotim, todėl beveik nesimatėm. Patikrinau pašto dėžutę po grindų lenta ir sukikenau radusi laiškelį.

Mylimoji Kleo,

džiaugsmingų Kalėdų, mieloji! Gaila, kad pastaruoju metu retai susitinkam. Mano vadas, regis, virto vergų prižiūrėtoju. Tikėjausi susitikti šįryt, vienintelę valandėlę, kai pavyko ištrūkti, bet nepasisekė. Taigi palieku tau čia kalėdinę dovanėlę. Galbūt kada nors kartu švęsime tikras Kalėdas.

Tavo

Greisonas

Dar kartą skaitydama paskutinę eilutę, apsiašarojau: ,,Galbūt kada nors kartu švęsime tikras Kalėdas.“ Ar švęsim? Ta mintis ir baugino, ir jaudino. Greitai atrišau raudonu kaspinu perrištą ir po lenta padėtą dėžutę, gražiai įvyniotą į foliją, kurią turbūt nukniaukė iš valgyklos. Atidariusi pamačiau ovalų auksinį medalioną, kabantį ant plonos grandinėlės. Medalionas buvo tuščias, tačiau kitoje pusėje buvo išgraviruoti žodžiai: ,,Greisonas ir Kleo“.

Nusišypsojusi ant kaklo išdidžiai užsisegiau grandinėlę, paskui kuprinėje radau plunksnakotį ir užrašų knygutę.

Mylimasis Greisonai,

ačiū už vėrinį. Man jis labai patinka. Ar žinai, kad per visus dvidešimt vienus metus dar niekad neturėjau medaliono? Bet visada norėjau turėti ir nešiosiu labai didžiuodamasi. Tiesą sakant, niekada jo nenusiimsiu. Galvoje sukasi mintys, ką į jį įdėti. Turėsi man padėti apsispręsti.

Labai tavęs pasiilgau, bet būdama čia jaučiuosi geriau. Net kai nesi šalia, randu tave čia. Jaučiu tavo buvimą tarp keturių trobelės sienų ir ta mintis mane guodžia.

Džiaugsmingų Kalėdų!

Bučiuoju

Kleo

Prieš pat Kūčių vakaro pamaldas gavome paštą. Įtariai ir baugščiai žiūrėjau į dėžę, ypač po paskutinio motinos laiško, kuris mane taip nustebino ir sukrėtė. Nieko nepaaiškinusi, paliko tėtį. Tikriausiai ne viską papasakojo.

– Mieloji, šiandien tau tik vienas, – tarė Merė, paduodama šviesiai rožinį laišką.

Rožinis. Širdyje palengvėjo. Tikrai ne nuo Džerardo. Pykau ant savęs už tą palengvėjimo jausmą. Tai nereiškė, kad nelaukiau jo laiškų. Ne, viskas daug sudėtingiau. Apžiūrėjau labai elegantišką ir tvarkingą rašyseną, o paskui siuntėjo adresą. Nuo Maksinos. Įsikišusi laišką į suknelės kišenę pasukau prie durų. Koplyčioje ėmus skambinti varpams, vėl atsisukau ir pamačiau, kad slaugė Hildebrand sėdi prie rašomojo stalo užsiėmusi dokumentais. Ką ji veiks viena šitoje svetimoje saloje Kūčių vakarą? Ji niekada neminėjo apie šeimą, o jeigu merginos šneka tiesą, tai jos praeitis nelaiminga. Turbūt šiuo metų laiku jaučiasi vieniša, pamaniau. Tiesa, ji beveik nesišypsodavo, o burną praverdavo tik duodama mums nurodymų. Tačiau juk dabar Kalėdos, o per Kalėdas negalima būti vienam. Ar kas nors ją pakvietė į šventines pamaldas?

Tyliai priėjau prie slaugės Hildebrand.

– Atleiskite, slauge Hildebrand, – atsargiai užkalbinau. – Aš jau išeinu. Šiandien Kūčios...

– Žinau, kad Kūčios, – atkirto ji.

Nuolankiai linktelėjau.

– Tik norėjau paklausti, ar...

– Slauge Kelovėj, kalbėkite aiškiai, juk matot, kad dirbu.

– Taip, atsiprašau. Tik norėjau paklausti, ar žinote, kad šįvakar koplyčioje Žvakių šviesos pamaldos? Pamaniau, gal norėsite ateiti.

Atsisukusi, ji akimirką kiek sutrikusi žiūrėjo į mane geru, įdėmiu ir nustebusiu žvilgsniu.

– Eik sau, slauge Kelovėj, – tarstelėjo ji. – Tavo pamaina baigta.

Linktelėjau ir slėpdama nusivylimą nuėjau prie durų, mintyse pagalvojusi: ,,Argi svarbu?“

Kitė žadėjo šįvakar eiti į pamaldas kartu, bet parėjusi kambaryje jos neradau. Luktelėjusi penkiolika minučių ir neaptikusi jokio raštelio, daugiau nebelaukiau ir nuėjau prie spintos išsirinkti, kuo rengtis, tada ir pastebėjau, kad nėra geltonos suknelės, tos, kuri kiek per stipriai išryškindavo jos figūrą. Kur ji išėjo su ta suknele? Apsirengiau paprastą mėlyną suknelę ir išsitraukiau Maksinos laišką.

Brangioji Antuanete,

kaip laikaisi, mieloji? Oi, kaip aš tavęs pasiilgau. Tau išvykus, namai pasikeitė. Pasidarė vienišesni, liūdnesni.

Viskas labai pasikeitė nuo tada, kai išvykai, kad nė nežinau nuo ko pradėti. Tačiau mes visada kalbėdavom nuoširdžiai, todėl rašysiu tiesą. Truputį atsikvėpk, nes tolesnius sakinius tau bus labai skaudu išgirsti.

Mieloji, privalai žinoti, kad jau labai seniai myliu tavo tėvą. Aš iš visų jėgų ir visa savo siela bandžiau užgniaužti tą jausmą, tačiau meilė yra neįveikiama. Dabar tai žinau.

Nenorėjau, kad mano meilė išardytų tavo šeimą. Ir daugelį metų man sekėsi nuslopinti savo jausmus, taip gerai juos slėpiau, kad net pati apsigavau. Vis dėlto, kai sužinojau, kad ir tavo tėvas man jaučia tą patį, mano jausmai vėl prasiveržė, kad ir kaip stengiausi juos slėpti. Viskas pasikeitė.

Nežinau, ar kada nors su manim kalbėsi, ar pažvelgsi į mane taip, kaip anksčiau, tačiau maldauju širdyje man atleisti. Su tavo tėvu trokštame tik tavo palaiminimo.

Po karo ketinam susituokti Prancūzijoje. Tikriausiai tai skamba labai netikėtai ir keistai. Brangioji Antuanete, tau reiks laiko. Tačiau maldauju, kad atėjus laikui mes vėl būtume šeima.

Bučiuoju

Maksina

Iš rankų išslydę puslapiai nukrito ant lovos užtiesalo, o aš žiūrėjau į juos tyrinėdama gulsčią Maksinos rašyseną. Kodėl ji rašo ,,y“ ir ,,j“ su tokia keista kilpa? Šitas popierius su reljefiškais krašteliais buvo motinos. Kuo Maksina save laiko? Šeimininke? Ji ir tėtis. Negalėjau patikėti. Ar jie mylėjo vienas kitą visą mano gyvenimą? Ar motina žinojo? Štai kodėl ji taip piktai kalbėdavo su Maksina – tėtės meiluže, gyvenančia jos namuose. Vargšė motina! Kaip galėjau nepastebėti? Kaip galėjau būti tokia naivi?

Paėmusi laišką, suglamžiau į kietą kamuoliuką ir išmečiau į šiukšliadėžę. Daugiau jo nebeskaitysiu. Daugiau nebenoriu jo matyti. Išėjusi į koridorių pati išsigandau, kaip stipriai užtrenkiau duris.

Jeigu Kitė neina, į pamaldas eisiu viena. Nesėdėsiu per Kūčias galvodama, kaip tėtis kartu su Maksina kepa namie kaštonus. Papurčiusi galvą, nusileidau į fojė, bet, nespėjusi atidaryti durų ir išeiti į lauką, suklusau. Regis, kažkas viršutiniame aukšte rado radiją ir, kaip reta, už plačiojo vandenyno skambėjo graži, švelni ir tyra ,,O šventa naktie!“, dainuojama Bingo Krosbio. Man ėmė linkti kojos besiklausant dainos, sklindančios radijo bangomis tarsi šiltas vėjelis, guodžiančios ir primenančios Kalėdas Siatle. Su sidru, kalėdiniais giesmininkais, didele egle prieškambaryje, prie židinio rūkančiu tėte. Su motina, skubančia vynioti dovanų. Su Maksinos saldėsiais, nors man jų dabar nesinorėjo. Ir, žinoma, Džerardu. Negalėjau jo pamiršti.