Сара Джио - Pajūrio trobelė

– Net graudina, ar ne?

Už nugaros išgirdusi Stelos balsą, atsisukau.

– Taip, – atsakiau, o mintyse pagalvojau: ,,Jei ji žinotų.“

Blausioje fojė šviesoje jos veidas atrodė švelnesnis. Susimąsčiau, ar saloje ji pasikeitė?

– Viskas atrodo ne taip, – toliau kalbėjo ji. – Nei sniego, net eglutės nėra. Pirmą kartą ėmiau ilgėtis namų. Tikrai pasiilgau.

– Ir aš, – pasakiau. Susikibusios už rankų stovėjome ir klausėmės, kol dainai pasibaigus pasigirdo radijo traškesiai – akimirka amžiams dingo, praryta vienišo Ramiojo vandenyno.

– Ar eini į pamaldas? – paklausė Stela.

– Taip, – atsakiau. – Tik grįžau paimti Kitės, ketinome eiti kartu.

– Oi, vos nepamiršau tau pasakyti, – tarė Stela.

– Ko?

– Kitė prašė perduoti, kad labai gaila, bet Lensas pasiūlė ypatingą kalėdinį pasimatymą ir ji negalės ateiti į pamaldas.

– Pasimatymas per Kūčias?

Stela gūžtelėjo.

– Tu ją geriau pažįsti negu aš. Regis, jiedu praleidžia kartu begalę laiko, ar ne? Kiekvieną kartą, kai susitinkam koridoriuje, sakosi einanti susitikti su Lensu. Tik apie jį ir kalba. Bet, jei nori žinoti, jis nevertas jos dėmesio. Jis pavojingas.

– Pavojingas?

– Taip, – atsakė Stela. – Visi žino, kaip jis flirtuoja su vietinėmis merginomis. Be to, tas vyras siautėja kaip karo laivas „Misūris“.

Prisiminiau Atėjos žvilgsnį į jį ir paskui mane apėmusią nuojautą. Tačiau nesu mačiusi jo užsiplieskiančio. Ar jis tikrai pavojingas?

– Ką gi, – tariau, – gal jis ir mėgsta paganyti akis, bet spręsti Kitei. Jau anksčiau bandžiau kalbėti su ja apie vyrus, nepadėjo.

– Ana, esi gera draugė, – tarė Stela, žiūrėdama į mane susižavėjusi.

Prisiminiau savo paslaptis.

– Ne tokia gera, kokia turėčiau būti.

– Ar nori kartu eiti į koplyčią? – paklausė, žvilgtelėjusi į koridoriuje kabantį laikrodį, buvo penkiolika po septynių. – Merė su Liza jau ten, ruošiasi. Einam, visos susitiksim.

Nusišypsojau.

– Mielai.

Mums einant pro duris, radijo signalas atsinaujino ir silpnai pasigirdo „Tyli naktis“, giedama nesuprantama užsienio kalba. Skambėjo keistai, tarsi pasiklydusi, kaip tik taip jaučiausi ir aš.

Įžengusi į nedidelę koplyčią šalia valgyklos, aiktelėjau.

– Po galais, iš kur jie gavo eglutę? – smalsiai apžiūrinėjau prie pianino pastatytą eglę. – Tikra eglutė atogrąžose?

Merė nusišypsojo.

– Laikėme tai paslaptyje, – tarė ji. – Visuomeninis komitetas seniai planavo. Vienas lakūnas atgabeno ją paėjusią savaitę su atsargomis. Niekas nepasirūpino žaisliukais, todėl teko patiems ką nors sugalvoti. Vyrai nusipelnė Kalėdų eglutės.

Mums iš kairės choras pradėjo repetuoti, o aš žiūrėjau į eglutę, papuoštą blizgučiais iš gražiai sukarpytos folijos, ant kiekvienos šakos kabojo raudonas obuolys. Kai kurios merginos turbūt paskolino savo kaspinus, nes visa eglė buvo papuošta balto atlaso kokardomis.

– Kaip gražu, – sumirksėjusi sulaikiau ašarą.

Merė apkabino mane.

– Ana, ar viskas gerai?

Savanorių kareivių choras, kurį paskubomis subūrė leitenantas, namie dirbęs muzikos mokytoju, užgiedojo ,,Ateikite, žmonės“ ir mano rankų oda pašiurpo. Užsimerkusi išvydau besišypsantį Džerardą, švelniai ir patikliai žvelgiantį į mane. Maldaudami atleisti taip pat žiūrėjo Maksina ir tėtė, o tolumoje mojavo Kitė. Tarp jų mačiau ir Vestrį. Jis stovėjo paplūdimyje, stebėdamas juos visus ir laukdamas.

Pajutau, kaip linksta kojos, ir susvyravau, Merė pasodino mane ant suolo.

– Tau reikia atsisėsti, prastai atrodai, – pasakė ji, vėduodama man veidą giesmynu, tada šūktelėjo: – Stela, atnešk vandens!

Kambarys susiliejo, o choras, regis, giedojo vis tą patį priedainį: ,,Džiaugsmingai eikim garbint, džiaugsmingai eikim garbint, džiaugsmingai eikim garbint Viešpaties!..“

Kažkas padavė puodelį ir aš gurkštelėjau jausdama, kaip vanduo bėga gerkle žemyn.

– Atsiprašau, – sumurmėjau drovėdamasi. – Nežinau, kas man pasidarė.

– Tu per daug dirbi, – pasakė Merė. – Štai kodėl. Pasikalbėsiu apie tai su slauge Hildebrand. Į ką tu panaši – išbalusi, sulysusi. Ar valgei šįvakar?

Papurčiau galvą.

Paieškojusi rankinuke, Merė rado saldainį.

– Štai, – tarė ji, – suvalgyk.

– Ačiū.

Prie durų nusiimdami kepures ėmė rinktis vyrai, Stela ir jai iš paskos Liza įsitaisė šalia mūsų.

Įpusėjus pamaldoms atsisukau pažiūrėti, ar pavėlavusi pasirodė Kitė, tačiau vietoj jos pamačiau gale sėdinčią slaugę Hildebrand. Rankoje ji laikė nosinaitę, kurią, mūsų akims susitikus, greitai įsikišo į suknelės kišenę.

Netrukus po to, kai uždegė žvakes ir choras užtraukė: ,,Klausyk! Šaukliai angelai gieda“, išgirdusi sambrūzdį, atsisukau į koplyčios galą. Durys trinktelėjo. Žmonės sunerimo. Už mūsų sėdinti slaugė garsiai aiktelėjo.

– Kas čia dedasi? – sukuždėjau Stelai, nieko nematydama per minią.

– Štai kas, – ir pasipūtusi parodė į centrinį tarpą tarp suolų.

Link mūsų ėjo Atėja – nuogakrūtė gražuolė, o jai per veidą riedėjo ašaros. Nors ir prislėgta, vis tiek atrodė tokia pat nuostabi, kaip ir tądien turguje.

– Kur jis? – suriko ji dairydamasi tai kairėn, tai dešinėn, įdėmiai nužvelgdama suolus. – Kodėl jis ne čia?

Vienas vyras atsistojo ir suėmė ją už rankos.

– Panele, ar nematot, kad drumsčiate Kūčių vakaro pamaldas?

Ji ištraukė ranką.

– Neliesti manęs! Kur jis? Jis meluoti. Aš jį surasti. Visiems pasakyti.

Kareivis vėl sugriebė ją už rankos, bet šįsyk tvirčiau, ir pamėgino tempti prie durų. Atėja suriko.

– Liaukitės! – sušukau mosuodama rankomis. Man pasidarė silpna, bet išsilaikiau ant kojų, atsišliejusi į klauptą. – Aš pažįstu šitą moterį. Leiskit su ja pasikalbėti.

Niekas, regis, neprieštaravo, taigi priėjau prie Atėjos ir nusišypsojau. Nuo ašarų paraudusios jos didelės rudos akys žiūrėjo į mane, ieškodamos užuojautos ir pasitikėjimo.

– Ar norėtum pasikalbėti lauke? – paklausiau tarsi koplyčioje būtume vienos.

Linktelėjusi ji nusekė paskui mane į lauką. Tylėdamos ėjome žvyruotu takeliu į paplūdimį. Pūtė smarkus vėjas, bet nekreipėme dėmesio.

Atėja nusivedė mane prie pajūryje gulinčio rąsto ir abi atsisėdome.

– Aš esu baimė, – tarė ji.

– Nori pasakyti, kad bijai?

Ji linktelėjo.

– Brangioji, ko? Ko tu bijai?

– Jo, – atsakė paprastai.

Lenso, pamaniau. Veidas užsiplieskė iš pykčio. Stela buvo teisi.

Linktelėjau.

– Atėja, ką jis tau padarė?

– Jis skaudinti mane, – pasakė, rodydama mėlynę ant riešo ir dar vieną net tamsiai violetinę ant rankos.

– Labai užjaučiu, – pasakiau. – Bet kodėl šįvakar atėjai į koplyčią?

Jos akys paplūdo ašaromis.

– Aš visiems pasakyti, ką jis padarė, kad mane nebeskriausti.

– Atėja, – pasakiau, – privalai išvykti iš šitos bazės. Jei norės tave nuskriausti, jis ras kaip. Tau reikia išvykti kur nors toli.

Ji atrodė sumišusi.

– O kur man eiti?

– Gal gali pas ką nors apsistoti? Pas savo motiną, senelę, tetą?

Atėja papurtė galvą.

– Ne, – atsakė ji. – Aš turėti tik Titą.

– Kas ta Tita?

– Ji vyriausia Bora Boroje. Ji rūpintis mumis visais.

Linktelėjau. Staiga mano bėdos nublanko.

– Ką gi, – tariau, – tačiau čia pasilikti negali.

Mačiau, kad jai kažkas neduoda ramybės.