Сара Джио - Pajūrio trobelė

– Liaukis, – subariau. – Norėčiau, kad nepasiduotum tave apėmusiai nuotaikai. – Atsisukau į ją. – Kur dingo mano senoji draugė?

Kitė staiga sustojo, pakėlusi akis supratau kodėl. Prie mūsų artinosi pulkininkas Donahju. Jis lengvai palietė kepurę sveikindamasis, bet nepratarė nė žodžio. Man pasidarė bloga, prisiminus incidentą su Vestriu. Nuo to karto ėmiau jo neapkęsti, tačiau matydama, kaip jis nepastebi Kitės, net neužkalbino: ,,Labas Kite, kaip laikaisi?“ – ypač po to, kai taip ja domėjosi mums atvykus, tikrai supykau. Sklido kalbos, kad susitikinėja su kita slauge, tylia tamsiaplauke, kuri figūra galėjo konkuruoti su apsinuoginusiom gražuolėm. Jis turėtų gėdytis, pamaniau.

Kai pulkininkas jau nebegalėjo girdėti, atsisukau į Kitę.

– Man jis niekad nepatiko.

Kitė atrodė nusiminusi, spėliojau, gal pasakiau ką nors ne taip.

– Kite, aš nenorėjau...

Ji paėmė mano ranką ir stipriai suspaudė.

– Viskas gerai, Ana. Tau nereikia atsiprašinėti. Tik... – ji nutilo, tarsi norėdama susikaupti, o gal įsitikinti, ar niekas nesiklauso pro pravirą langą. Artėjome prie vyrų kareivinių. – Nieko.

– Norėčiau, kad pasakytum, – tariau. – Ar tave liūdina naujoji pulkininko mergina? Stela sakė, kad ji tikra kvaiša. O gal Lensas? Ar kas nors atsitiko, Kite? Ar jis tave įskaudino?

Ji papurtė galvą.

– Ana, prašau, nereikia.

– Gerai, – atsakiau, – bet ar pasipasakosi, kai būsi pasirengusi?

Kitė linktelėjo, bet baiminausi, kad tai tuščias pažadas.

Priešakyje pastebėjau į sunkvežimį lipančius vaikinus ir merginas. Ten buvo Stela, greta jos stovėjo Vilas, taip pat Liza ir Merė su savo naujuoju kavalieriumi Lu.

Su Kite įlipome į sunkvežimį.

– Sveika, – pasisveikinau sėsdama prie Merės.

Ji nusišypsojo.

– Džiaugiuosi, kad judvi atėjote. Liza meiliai įkalbėjo valgyklos virėją važiuoti kartu ir štai pažiūrėkit, koks grobis!

Merė parodė į ledo dėžę su vištiena, bulvių salotomis ir kukurūzais kepti. Kitame šaldiklyje buvo labai daug alaus. Nedrąsiai apsidairiau po mašiną, stengdamasi nežiūrėti vyrams į akis. Daugelio veidų nepažinojau, tačiau jie būtų mielai susipažinę. Ir Lensas važiavo, sėdėjo šalia šviesiaplaukės slaugės. Kuo ji vardu? Taip, Lela. Suvirpėjau prisiminusi vargšę Atėją. Lensas ja pasinaudojo ir įskaudino. Galbūt taip pat, kaip ir Kitę. Tikėjausi, kad Kitė nemato, kaip jis flirtuodamas plepa su ta mergina.

Nusisukau nuo jų dairydamasi Vestrio. Ar jis atėjo?

Merė, matyt, atspėjo mano mintis.

– Turbūt jam nepavyko ištrūkti, – sukuždėjo ji. – Gaila.

Gūžtelėjau.

– Nesigailėk, – pasakiau sukiodama sužadėtuvių žiedą. – Tarp mūsų nieko nėra. Ničnieko.

Laikiausi už Kitės, sunkvežimiui lekiant duobėtu salos keliu. Kiekviena duobė tik pabrėžė mano gėdą. Kaip aš, susižiedavusi moteris, galėjau įsimylėti Vestrį? Beveik jo nepažįstu. Ar netekau sveiko proto šitoje saloje? Kitė žiūrėjo į priekį. Po kelių minučių sunkvežimiui sustojus paplūdimyje, visi atsistojo, išskyrus Kitę.

– Kite, – paraginau, – einam.

Pareigingai linktelėjusi, ji atsistojo, tarsi tai būtų reikalavę varginančių pastangų. Lensas padėjo Lelai išlipti iš sunkvežimio, apglėbęs ją pastatė į smėlį. Ji kikeno mirksėdama jam akutėmis. Kitė greitai nusisuko. Ar nesuklydau atsiveždama ją čia? Man irgi nebesinorėjo čia būti.

Merė nusivedė visus į paplūdimį, parodė vyrams, kur patiesti antklodes, virėjui kurti ugnį, padėti gėrimus ir radiją. Pasigirdo susižavėjimo šūksniai, kai grandinis vardu Šonas išėmęs pilką radiją ištraukė anteną. Net ir Kitė šyptelėjo. Nė vienas iš mūsų neatsispyrė muzikos galiai.

– O dabar, – pasakė Merė, kai vaikinai ir merginos įsitaisė ant antklodžių, – gal pavyks rasti radijo signalą. – Valandėlę sukiojo stoties nustatymo įtaisą, bet tuojau pat sustojo, išgirdusi silpną vyrišką balsą su australietišku akcentu, taip greitai ir su įsijautimu skaitantį karo žinias, kad susijaudinusi suklusau: ,,Japonų bombonešiai šiandien šturmavo šiaurinę pakrantę, paskui save palikdami mirtį ir sugriautus pastatus.“ Visi palinkome arčiau, kad geriau girdėtume: „Šimtai sužeistųjų ir žuvusiųjų, daugiausia moterys ir vaikai.“ Merė greitai nusuko tą stotį. Po kelių sekundžių traškesys nutilo ir iš anapus vandenyno pasigirdo skaidrus kaip krištolas radijo signalas. Skambėjo švelni, maloni ir užburianti melodija.

– Kaip keista, – tarė Merė, – pagavom prancūzų radijo stotį.

Melodija buvo negirdėta, žodžių nesupratau, tačiau daina mane pakerėjo, kaip ir visus kitus, susibūrusius paplūdimyje. Stela prisiglaudė prie Vilo. Lu ištiesė ranką Merei ir pakvietė ją šokti. Kelios kitos slaugės susiporavo su vaikinais, netgi Liza. Kitė irgi neprieštaravo, kai šalia jos atsisėdo kareivis. Ji net nusijuokė ir gardžiuodamasi atsikando kukurūzo burbuolės. Melodija man širdyje sužadino ilgesį, kurį mėginau nuslopinti. Aš ilgėjausi Vestrio. Pažvelgiau į vandenyną ir į paplūdimį, vedantį į trobelę. Ėmė temti. Neik, sakiau sau. Be to, vis tiek jo ten nebus. Tačiau toliau skambant muzikai mane vis labiau traukė į trobelę, kol nebepajėgiau atsispirti. Pakilau ir tyliai nuėjau pajūriu. Galėčiau išsmukti tik pusvalandžiui. Niekas nesužinos ir manęs nepasiges, pagalvojau.

Sparčiai žingsniavau, vis žvilgčiodama per petį, ar niekas neseka. Pasukau į tankmę ir priėjau prie trobelės. Štai ji – mūsų trobelė, pamaniau. Nurimau ją pamačiusi. Atsiklaupusi ranka grabinėjau po laipteliu ieškodama knygos su raktu, bet išgirdau, kaip sugirgždėjusios prasivėrė durys. Pažvelgiau, o ten blankioje šviesoje stovėjo Vestris.

Silpnas šešėlis išryškino jo žandikaulį, iš šlapių plaukų ir atsagstytų marškinių supratau, kad ką tik grįžo paplaukiojęs. Jis nusišypsojo.

– Tikėjausi, kad šįvakar ateisi, – tarė jis. – Ar matei, koks mėnulis?

Linktelėjusi įsižiūrėjau į dangų, kur horizonte kabojo oranžinė pilnatis, taip žemai, kad, regis, lietė pakrantę.

Priėjau arčiau.

– Man dar neteko regėti tokio mėnulio.

– Užeik, – tarė jis imdamas mano ranką. – Kai ką tau turiu.

Jis uždarė duris, o aš atsisėdau ant lovos. Jaučiau ore tvyrantį jaudulį. Žinojau, kad ir jis tai jaučia.

– Žiūrėk, – pasakė kilstelėjęs radiją. – Aš pagavau radijo signalą. – Jam pasukus stoties nustatymo įtaisą, vėl išgirdau tą gražią, nepamirštamą užsienietišką melodiją.

– Klausyk, – tarė krestelėjęs galvą, – dainuoja prancūziškai.

Užsimerkusi lingavau pagal muziką.

– Ar žinai šitą dainą? – paklausė jis.

Valandėlę įdėmiai klausiausi, tada papurčiau galvą.

– Ne, nežinau.

– Ji vadinasi „La vie en rose“.

Kilstelėjau antakius.

– Iš kur žinai?

– Prieš pat išvykstant į karą, ją girdėjau, – atsakė jis. – Mano draugas dirba įrašų studijoje. Niekas dar tos dainos nežino, bent jau Amerikoje. Prieš išleisdami įrašą, išbando jį per radiją. Bet šita daina bus labai populiari, paminėsi mano žodžius. Tik paklausyk.

Jis atsisėdo šalia. Mūsų rankoms susilietus, pajutau karštą jo kūną.

– Ką reiškia žodžiai? – paklausiau jausdama Vestrio žvilgsnį. Žiūrėjau į radiją.

Jis įkvėpė.

– ,,Apkabink mane stipriai, tu užbūrei mane. Tai rožinis gyvenimas. Kai bučiuoji mane, dangus atsidūsta. Ir net užsimerkęs matau rožinį gyvenimą. Kai prispaudi mane prie savo širdies, atsiduriu kitam pasauly. Ten, kur žydi rožės. O kai kalbi, užgieda angelai.“