Сара Джио - Pajūrio trobelė

Pribėgusi prie jos, ėmiau vėdinti veidą.

– Kite, Kite! Pabusk! Tu nualpai.

Liza padavė man buteliuką su uostomąja druska. Prikišau jį Kitei prie nosies ir po akimirkos ji atsimerkė.

– Labai atsiprašau, – tarė ji. – Tik pažiūrėkit. Vyrams skubiai reikia padėti, o aš net ant kojų nebepastoviu.

– Tau reikia pailsėti, – pasakiau. – Palydėsiu tave į kambarį. Slaugė Hildebrand supras.

– Taip, – atsakė Kitė, – bet lydėti manęs nereikia. Tu reikalinga čia. Pati pareisiu.

– Na gerai, – nusileidau. – Tik būk atsargi.

Kitei išėjus, atsisukau į eiles vyrų, laukiančių vaistų, tvarsčių, operacijos arba tiesiog mirties.

– Reikia jai pasakyti, – man per petį tarė Merė. – Pasak gydytojo, kažin, ar jis išgyvens.

Linktelėjau.

– Einam kartu, – paprašiau.

Mes nuėjome prie Stelos, kažko ieškančios spintelės stalčiuose.

– Po galais, maniau, kad papildė atsargas, – tarė ji stodamasi. – Ar šitam užkampy kur nors matėte jodo?

– Stela, – tarė Merė, – atsisėsk.

– Atsisėst? – ji įtariai papurtė galvą. – O kam?

– Vilas sunkiai sužeistas, – pasakiau sodindama ją į kėdę.

Žioptelėjusi Stela ranka užsidengė burną.

– Ne, ne, – pasakė ji, – netikiu. – Ji pažiūrėjo į mane, paskui į Merę. – Kur jis?

Merė parodė į operacinę.

– Gydytojas Vileris yra su juo, tačiau nežinia, ar jis išgyvens.

Stela nubėgo per patalpą, o mes iš paskos.

– Vilai! – sušuko ji. – Vilai, čia aš. – Atsiklaupusi prie neštuvų švelniai jį apglėbė. – Čia aš, Stela.

Vilas nesujudėjo. Jis vos kvėpavo.

– Gydytojau, jūs jį išgelbėsit, tiesa? Privalot išgelbėti.

Tą akimirką Vilas pramerkė akis. Blakstienos suvirpėjo ir jis vėl užsimerkė.

– Vilai! – sušuko Stela. – Vilai, sugrįžk pas mane.

Jis vėl atsimerkė, o tada pravėrė burną ir silpnai suvapėjo:

– Aš čia, Stela. Aš čia.

Gydytojas Vileris nusiėmė akinius.

– Dievaži, – pratarė, – jis atgavo sąmonę. Gal šis vaikinas ir išsikapstys.

Stela, veidu upeliais srūvant ašaroms, sugriebė Vilo ranką.

– Ak, Vilai, tu išgyvensi! – ji įsikniaubė jam į petį.

Su Mere nusišluostėme ašaras. Vilui yra vilties. Dėkui Dievui už tai. Bet kaip dėl Vestrio ir Lu? O kaip kiti vyrai? Ar ir jiems pasiseks? O mums?

Dirbome iki vienuoliktos vakaro, kol pasikeitė pamaina. Net ir tada dauguma mūsų nenorėjo išeiti. O kas, jeigu pro ligoninės duris įveš Vestrį? O kas, jeigu manęs tuo metu nebus? Bet slaugė Hildebrand uždraudė mums likti.

– Jūs per daug pavargusios, todėl prastai dirbate, – pasakė ji.

Ji buvo teisi. Liza pamiršo paduoti vaistų pacientui, o aš gydytojui Vileriui pranešiau klaidingą informaciją apie sužeistą seržantą. Gydytojui reikėjo apžiūrėti sužeistą galvą devynioliktoje lovoje, o ne sužeistą koją septintoje. Devyniolika. Septini. Dvidešimt trys. Keturi. Lovos, numeriai, vyrai – viskas susiliejo į vieną ir užsimerkusi temačiau tamsiai raudoną kraujo spalvą.

Atidariusi kareivinių duris suvokiau, kad Kitei išėjus visai apie ją pamiršau. Kaip ji, galvojau greitai lipdama laiptais į kambarį, kur radau miegančią lovoje.

– Kite, – sukuždėjau, – mieloji, kaip jautiesi?

Ji apsivertė ir pažiūrėjo į mane.

– Gerai, – atsakė. – O kaip vyrai? Kaip einasi ligoninėje?

– Beprotnamis, – atsakiau. – Atvežė sunkiai sužeistą Vilą, bet, regis, jis išgyvens.

– Gerai. O Vestris? Ką nors girdėjai?

– Kol kas nieko, – atsakiau, akyse vėl pajutau ašaras.

– Gavom paštą. Padėjau laišką tau ant lovos.

– Ačiū. Labanakt, Kite.

Paėmusi laišką atsistojau prie lango, nenorėdama trukdyti Kitei, ir mėnesienoje perskaičiau siuntėjo adresą. Nuo Džerardo.

Mano meile,

negaunu nuo tavęs laiškų, man nesinori užsiminti, bet vakar mane apėmė baimė. Tiesiog pajutau, kad kažkas negerai. Žinoma, nenoriu tuo patikėti, tačiau mano širdis suvirpėjo. Kas nors atsitiko? Ar tu sveika? Prašau parašyt ir pasakyt, kad tau viskas gerai.

Aš esu Prancūzijoje su 101-ąja desantininkų divizija, taip toli nuo namų ir nuo tavęs. Sąlygos čia sunkios, kaip, manau, ir visur kitur. Vyrai krenta kaip musės. Tačiau švarko kišenėje turiu tavo dovanotą atviruką su raudona širdele. Tikiu, kad jis man padės. Ana, aš grįšiu namo pas tave. Pažadu.

Tavo

Džerardas

Apsiašarojusi įkišau laišką į voką ir paėmiau žydro popieriaus laiškams rašyti su savo inicialais A. E. K. – Ana Elizabeta Kelovėj. Ketinau parašyti daug laiškų namo – motinai, tėtei, Maksinai, o ypač Džerardui, tačiau laiškelių rinkinys liko beveik nenaudotas, man buvo gėda, kad vis neprisiruošdavau parašyti Džerardui. Atsisėdau rašyti laiško, nors nežinojau, ką jam pasakysiu.

Brangus Džerardai,

pranešu, kad man viskas gerai. Mums vėluoja pristatyti paštą, todėl tik dabar gavau tavo laiškus.

Stabtelėjusi pagalvojau, kad meluoju, bet tai buvo nekaltas melas.

Neturiu laiko rašyti laiškų, nes labai daug dirbu. Kai nedirbam, einam miegoti, o kai nemiegam – dirbam.

Vėl pamelavau.

Dažnai galvoju apie tave ir ilgiuosi tavęs.

Bučiuoju

Ana

– Žinot, ką mums reikia veikti, kad laikas eitų greičiau? – vieną gegužės pradžios rytą pasakė Stela valgykloje.

– Ką? – paklausė Merė apsimesdama susidomėjusi.

– Visoms drauge megzti, – pasiūlė ji.

– Tau gera kalbėti, – atkirto Merė. – Tavo Vilas čia – sveikas ir gyvas. Manai, mums tik siūlų betrūko?

Stela įsižeidė.

– Atsiprašau, – tarė Merė. – Aš nenorėjau.

– Nieko tokio, – atsakė Stela. – Tik pamaniau, kad vakarais turėtume kuo užsiimti, užuot visą laiką klausiusios žinių per radiją.

– Nebloga mintis, – įsiterpiau.

– Vietiniams tikrai praverstų vilnonės antklodės, – pridūrė Merė. – Vaikams. Galėtume numegzti.

– Ir aš megsiu, – pasakė Kitė.

– Aš irgi, – tarė Liza.

– Galim šįvakar po pamainos pradėti, – pasiūlė Merė.

Stela nusišypsojo.

– Gerai. Parūpinsiu siūlų ir virbalų. Susitinkam poilsio salėje.

Stela buvo teisi. Mezgimas padėjo mums ištverti porą savaičių. Numezgėme vieną antklodę, paskui kitą. Baigdamos megzti trečią ir ketvirtą, ėmėme galvoti, kokia bus penkta: iš žalių ir geltonų siūlų su viduryje išmegzta palme.

– Įdomu, kas jomis užsiklos? – paklausė Liza, ranka perbraukusi per pirmos baigtos antklodės kraštą. – Nors antklodė tik menkniekis, tačiau malonu kuo nors padėti vietiniams.

Visos linktelėjome.

– Ar kada nors susimąstėt, ką jie galvoja apie visa tai? – ji kalbėjo toliau. – Nei iš šio, nei iš to vandenyno vidury esanti taiki jų oazė atsidūrė siautėjančio karo centre?

– Jie turbūt siaubingai išsigandę, – atsakė Merė. – Norėčiau kuo nors daugiau jiems padėti, ne tik antklodėmis.

– Bet ir antklodės jau šis tas, – tarė Liza.

Pagalvojau apie Atėją, vienui vieną ir turbūt pakliuvusią į bėdą. Gal jai praverstų antklodė, o jeigu ne, žinos, kam atiduoti.

Pažiūrėjau į būrelį merginų, sutartinai dzingsinčių virbalais.

– Galiu nunešti vienai čiabuvei, žinau, kam jos pravers, – pasisiūliau. – Rytoj nunešiu į turgų.

– Slauge Hildebrand?

– Kas yra? – piktai atsiliepė ji, nepakeldama galvos nuo rašomojo stalo.