Сара Джио - Pajūrio trobelė

– Gražu, – pasakiau vis dar negalėdama pažvelgti į jį. Man ėmė virpėti rankos, todėl pakišau jas po kojomis.

Vestris atsistojo.

– Ar pašoksi su manim?

Linktelėjusi padaviau jam ranką.

Jis apkabino mane per liemenį ir mudu lingavom pagal melodiją, lyg sukurti vienas kitam. Skruostu prigludau jam prie krūtinės.

– Vestri, – sukuždėjau.

– Nori pasakyti Greisonai?

Nusišypsojau.

– Brangusis Greisonai.

– Ką Kleo?

– Kaip paprasta. Aš – Kleo, o tu – Greisonas. Bet ar mes tik apsimetam? Ar iš tikrųjų taip yra? Kodėl, kai esame čia kartu, – tariau, – viskas atrodo labai gera ir tobula? Bet kai...

– Kai esame kitur, – pertraukė mane rodydamas į langą, – atrodo kitaip?

– Taip.

– Nes taip yra, – atsakė paprastai. – Nes čia mūsų rojus. Na, o ten viskas sudėtinga.

– Taip ir yra, – atsakiau. – Nedaug trūko, kad šįvakar nebūčiau atėjusi, nes baiminausi, kad tavo jausmai atšalo. Tas vakaras su pulkininku Donahju... kodėl nenorėjai apie tai kalbėti?

Jis pridėjo pirštą man prie lūpų.

– Ar patikėsi, jei pasakysiu, kad gyniau tave?

Sutrikusi pažvelgiau į jį.

– Gynei mane? Nuo ko?

– Ana, pasaulis pamišęs. Mus supa karas, melas, išdavystės, liūdesys, – jis suėmė mano galvą. – Kai kitą kartą imsi nerimauti dėl mano jausmų, ateik čia. Trobelėje pajusi mano meilę.

Meilė. Vestris mane myli, pagalvojau. Tai visų svarbiausia. Prisiglaudžiau prie jo ir pajutau, kaip mane užliejo kažkas panašaus į alkį, nepažįstamą ilgesį, kurio niekada nejaučiau Džerardui. Aistra. Ar Kitė tai turėjo omeny?

Vestris akimirką žengtelėjo atgal.

– Tik pažiūrėk, – tarė jis. – Tu tarsi vizija. Noriu tave nufotografuoti. – Iš kuprinės išsiėmęs fotoaparatą liepė man atsiremti į sieną kitame kambario gale. – Štai taip, – tarė užgesus blykstei. – Puiku.

– O dabar tu, – pasakiau imdama iš jo fotoaparatą. – Noriu tavo nuotraukos. Noriu prisiminti šitą vakarą ir šią akimirką.

Jis pakluso ir atsirėmė į sieną kaip ir aš. Per objektyvą įdėmiai žiūrėjau jam į akis, vildamasi amžinai įsiminti šią akimirką, tada nuspaudžiau mygtuką.

Padėjau fotoaparatą ant stalo, o Vestris pakėlė mane ir lengvai tarsi plunksnelę paguldė į lovą. Pirštais perbraukiau jam per rankas. Tokias stiprias ir tvirtas. Jo lūpos palietė manąsias, mane apgaubė pažįstamas jo odos kvapas, širdis ėmė plakti greičiau, įkvėpiau svaigdama nuo jo. Iki galo atsagsčiau marškinius ir pirštais perbraukiau jam per krūtinę. Man prisilietus, jo raumenys virptelėjo ir jis nusišypsojo. Jam segant suknelės užtrauktuką, kažkas manyje taip pat suvirpėjo. Jis švelniai ir meiliai glamonėdamas mane nurengė ir taip karštai bučiavo, kad pagalvojau – ar jis taip pat, kaip ir aš, daugybę kartų svajojo apie šią akimirką?

Mūsų kūnai buvo tarsi sukurti ir skirti vienas kitam. Užsimerkiau, prisiekdama atsiminti kiekvieną akimirką, kiekvieną įkvėpimą ir pojūtį. Po visko patogiai gulėjome vienas kito glėbyje, jo karšta krūtinė prigludusi prie mano. Lauke į krantą dūžtant bangoms, mūsų širdys plakė vienu ritmu.

– Vestri, – sukuždėjau.

– Ką, mano meile?

– Kas bus po to, kai visa tai baigsis?

– Turi galvoje po karo?

– Taip, – atsakiau. – Kai grįšime namo.

– O kad žinočiau, – tarė jis, bučiuodamas man kaktą.

Ant piršto pajutusi vėsų sužadėtuvių žiedo auksą, nesąmoningai atsitraukiau nuo Vestrio.

– Galvoji apie jį, ar ne?

Atsidusau.

– Viskas labai sudėtinga.

– Tik ne tada, kai iš tikrųjų myli, – tarė jis.

Vestriui tai atrodė paprasta. Mes mylime vienas kitą ir nieko daugiau. Vis dėlto aš pasižadėjau Džerardui. Džerardui, kuris galbūt šią akimirką mūšio lauke kovoja dėl savo gyvybės. Džerardui, laukiančiam, kad tapsiu jo žmona. Kaip galiu taip su juo elgtis?

Pakėliau akis į Vestrį. Žiūrint jam į akis, mano ryžtas stiprėjo. Visa savo esybe mylėjau šitą vyrą. Švelniai pabučiavusi, vėl padėjau galvą jam ant peties. Ilgą laiką klausėmės per radiją skambančių prancūziškų dainų, pamiršę apie žmones, vietas, netgi laiką, kol man ėmė merktis akys.

Po kelių minučių ar valandų, lauke trakštelėjus šakelei, pašokau iš lovos. Paskubomis apsirengiau ir šiaip ne taip užsisegiau suknelės užtrauktuką, tada įsižiūrėjusi pro langą paplūdimyje pamačiau neaiškią figūrą.

– Kaip manai, kas ten? – sukuždėjau Vestriui, greitai atsikėlęs jis apsimovė kelnes ir užsimetė marškinius. Nė nestabtelėjęs užsisagstyti atidarė duris. Neatsilikdama ėjau jam iš paskos, nesusigaudydama, kiek dabar valandų. Turbūt Kitė su kitomis draugėmis ėmė nerimauti.

– Kas ten? – šūktelėjo Vestris toliau stovinčiai figūrai.

– Tai aš, – atsiliepė pažįstamas balsas. – Kitė. – Išėję iš tankmės mėnesienoje pamatėme jos veidą. Mačiau, kad ji išsigandusi. – Ana! Ar čia tu?

– Taip, – atsakiau susipratusi, kad mano plaukai susitaršę. Man dingtelėjo – ar iki galo užsisegiau suknelę? Ką ji pagalvos, pamačiusi pusnuogį Vestrį?

– Oi, – išsprūdo jai, šalia manęs pamačius Vestrį. – Aš... nenorėjau trukdyti. Tik mes jau ruošėmės važiuoti, bet negalėjom rasti tavęs.

– Atsiprašau, Kite, – tariau kiek sutrikusi. – Turbūt praradau laiko pojūtį.

Apsidžiaugiau, kad ten, kur stovėjo Kitė, nesimatė trobelės.

– Jau ketinau eiti, – tariau sukdamasi į Vestrį. Dieve mano, koks jis gražus. Man nesinorėjo eiti. Norėjau likti su juo čia, galbūt amžinai. – Labanakt, Vestri, – atsisveikinau.

– Labos nakties, Ana, – atsakė paslapčiomis man šypsodamasis.

Su Kite tylomis ėjome paplūdimiu, kol pagaliau ji tarė:

– Tu jį myli, ar ne?

– Kite!

Ji paėmė mane už rankos.

– Nieko tokio, – tarė ji. – Man nesvarbu, ką tu myli. Tik noriu, kad būtum laiminga. Ar esi?

Pakėliau akis į mėnulį virš galvos, tada atsisukau į paplūdimį, vedantį į trobelę.

– Taip, – atsakiau. – Dar niekada gyvenime nesijaučiau tokia laiminga kaip šią akimirką.

Važiuojant namo niekas iš mūsų nepastebėjo duobėto kelio. Nei patogiai Vilui ant kelių galvą padėjusi Stela, nei į pokalbį su Lu įsijautusi Merė, nei savo mintyse paskendusi Kitė, o juo labiau aš, nes mano širdis buvo kupina tikros ir gražios meilės. Tačiau kartu pajutau didelį sunkumą, baimindamasi, kad greitai teks apsispręsti.

9 skyrius

– Ar girdėjote? – per pusryčius paklausė Liza. – Vaikinus išsiunčia. Kone visus. Į pietus nuo čia, kitoje saloje vyksta dideli mūšiai. Bus labai rimta.

Mūsų su Mere akys susitiko. Mačiau, kaip ji sunerimo dėl Lu. Kažin, ar mano akyse pastebėjo baimę dėl Vestrio?

– Šį vakarą pulkininkas Donahju juos išsiveda, – abejingai pasakė Kitė, tarsi pažodžiui skaitytų Karo apžvalgą .

– Ar kuri nors žinote, kas išvyksta? – paklausiau vildamasi, kad balsas neišduos mane apėmusios panikos.

– Taip, – atsakė Stela traukdamasi nosinaitę. – Eik pasižiūrėti į sąrašą. – Ji parodė į skelbimų lentą, kabančią prie valgyklos. – Mačiau įrašytą Vilo pavardę.

– Labai užjaučiu, Stela, – tarė Liza.

Atsisukusi į Merę pasiūliau:

– Einam pažiūrėti?

Ji linktelėjo ir mudvi nuėjome prie lentos, kur sąrašo viduryje juodu rašalu pamačiau įrašytą Vestrio Grino pavardę. Lu irgi buvo įrašytas. Merė aiktelėjo ir mes stipriai apsikabinome.