Сара Джио - Pajūrio trobelė

– Ar galėčiau per priešpiečius trumpam išeiti?

Ji nuleido akinius ant nosies.

– O ką žadi veikti?

– Na, mes su keliomis slaugėmis primezgėm antklodžių, – paaiškinau. – Vakarais radom kuo užsiimti, kad mažiau galvotume apie...

– Slauge Kelovėj, kalbėk aiškiau, – pasakė griežtai.

– Taip, atsiprašau. Noriu šiandien į turgų nunešti keletą antklodžių ir padovanoti salos gyventojams, gal jiems pravers, – pasakiau.

– Antklodžių? – pakartojo pašaipokai.

– Taip, ponia, – atsakiau, – antklodžių.

Papurčiusi galvą gūžtelėjo.

– Ką gi, nematau nieko blogo. Tačiau privalai grįžti iki pusės trijų. Gausime siuntą ir reiks padėti iškrauti.

Nusišypsojau.

– Ačiū, slauge Hildebrand, ačiū. Grįšiu.

Turgus atrodė ramesnis nei paprastai, ištuštėjęs. Kadangi daugumą vyrų išsiuntė į karą, sumažėjo prekiaujančių salos gyventojų, tačiau tikėjausi sutikti Atėją. Man reikėjo su ja pasikalbėti.

Nuo tos lemtingos scenos koplyčioje, kai paskutinį kartą ją mačiau, praėjo keletas mėnesių, ir aš nerimavau dėl jos. Vilnonės antklodės buvo tik pasiteisinimas, norėjau įsitikinti, ar jai viskas gerai.

– Atsiprašau, – kreipiausi į bedantę moterį su kūdikiu ant rankų, ji stovėjo šalia bananais ir keliais kuokštais dulkinų egzotiškų žalialapių salotų nukrauto stalo. – Ar matėt Atėją?

Moteris nepatikliai mane nužvelgė.

– Čia ji nėra, – atsakė nesileisdama į kalbas.

– A, – tarstelėjau, traukdama antklodes. – Tik norėjau jai atiduoti.

Mano judesys pakeitė moters elgesį. Sušvelnėjusi parodė į kalvą už kelių šimtų metrų.

– Ji su Tita. Žalias namas. Tu rasti ją ten.

– Ačiū, – padėkojau ir pasukau link kalvos šlaito. Iki sunkvežimio grįžimo į stovyklą buvo tik valanda, todėl sparčiai žingsniavau takeliu, vedančiu į moters parodytą kalvą. Nekreipiau dėmesio, kad mano dramblio kaulo spalvos lakuotos kurpaitės aplipo purvu. Priplojusi ant rankos nutūpusį moskitą, takeliu pasukau į tankmę. Atogrąžų miško priedangoje buvo tamsiau, o žalias namelis susiliejo su pašlaite lyg gamtos dalis. Turbūt čia, pagalvojau.

Į mažiuką vieno kambario namuką, sulipdytą iš medgalių ir į krantą jūros išmestų ,,lobių“, buvo atremtas dviratis. Jau keliant kumštį belstis į duris, mane išgąsdino už poros žingsnių sukudakavusi višta. Ar ne kvailai pasielgiau čia atėjusi?

Tarpduryje pasirodė sena moteris su tvarkingai į kasą supintais žilais plaukais.

– Aš ieškau Atėjos, – drovėdamasi parodžiau krepšį su antklodėmis.

Moteris linktelėjo ir sumurmėjo kažką prancūziškai, o gal taitiečių kalba, nes nesupratau. Už durų pasigirdo žingsniai.

– Ana! – šūktelėjo Atėja, kyštelėdama galvą iš už senosios. – Tu ateiti! – Ji atrodė pasikeitusi, turbūt todėl, kad būdama smulkutė vilkėjo penkiais dydžiais didesne suknele. Atrodė tarsi paimta iš 1895 metų prekių katalogo. Nusistebėjau, kam ją apsivilko, kai prieš tai taip patogiai jautėsi tik su medžiagos atraiža.

– Taip, – atsakiau, – atsiprašau, kad trukdau. Aš... norėjau įsitikinti, kad tau viskas gerai. Ir atiduoti šias antklodes.

Atėja paėmė krepšį man iš rankų ir aiktelėjo.

– Kokios gražios. Ar man?

– Taip, ir tiems, kam, tavo manymu, jos pravers, – pasakiau šypsodamasi. – Kaip laikaisi?

Ji neskubėjo atsakyti į mano klausimą, bet pasiūlė:

– Užeik. Čia – Tita.

Senoji linktelėjo.

– Malonu su jumis susipažinti, Tita, aš – Ana.

Atėja nusivedė mane prie pinto krėslo ir aš atsisėdau. Po kelių akimirkų Tita atnešė puodelį šilto gėrimo.

– Arbata, – pasakė ji, – tau.

Padėkojusi gurkštelėjau. Gėrimas buvo saldus ir pikantiško skonio.

– Skanu, – pasakiau. – Kas čia?

– Kava , – tarė Atėja. – Nuraminti tave.

Linktelėjau. Atėja buvo teisi. Kiekvienas gurkšnis veikė raminamai ir kiek svaiginamai. Viskas aplinkui sušvelnėjo. Po kelių minučių aštrūs nelygaus lango kraštai atrodė nugludinti, o plūktinė asla, kurią pastebėjau įeidama, virto švelniu rytietišku kilimu.

– Ar tai ji? – Tita paklausė Atėjos.

Atėja linktelėjo.

Tita atsisėdo šalia manęs.

– Tu radai menininko namelį?

Iš pradžių sumišau, paskui prisiminiau, ką prieš kelis mėnesius paplūdimyje man sakė Atėja, – pamiršau apie tai papasakoti Vestriui.

– Taip, – atsakiau, – jeigu turite galvoje trobelę paplūdimyje.

Tita reikšmingai pažvelgė į Atėją.

– Privalai kai ką žinoti apie tą trobelę, – pasakė senė. Jos akys buvo tokios įspūdingos, kad negalėjau atitraukti žvilgsnio. – Pasak legendos, tas, kas įkels koją į trobelę, visą gyvenimą jaus... – ji nutilo, tarsi ieškodama tikslaus žodžio, – širdgėlą.

– Nelabai suprantu, ką norit pasakyti, – tariau, dėdama puodelį ant čia pat stovinčio stalelio. Kambarys, regis, padūmavo, spėliojau, ko buvo įdėta į arbatą.

– Ten nutinka blogų dalykų, – pasakė ji.

Papurčiau galvą. Ne, ji klysta. Ten vyksta geri dalykai. Ten mūsų pamėgta slėptuvė, vieta, kur pamilau Vestrį. Kaip ji gali taip kalbėti?

– Kokių? – paklausiau atgavusi balsą.

– Per daug paslaptingų, kad apie juos kalbėčiau, – sukuždėjo ji ir pažvelgė į ant sienos kabantį nukryžiuotąjį.

Man staiga atsistojus, kambarys, regis, sujudėjo.

– Ką gi, – tariau remdamasi į krėslo kraštą. – Dėkui už arbatą, bet man jau reikia eiti. – Pasisukau į Atėją. – Brangioji, būk atsargi. Ir prašau nepamiršt, ką tau sakiau, jei prireiks mano pagalbos.

Ji linktelėjo baugščiai dirstelėdama į Titą, o aš atidariau duris.

– Palaukit, – pasakiau atsisukusi. – Sakėt, kad trobelė seniau priklausė menininkui. Ar kartais žinote kokiam?

Tita pažvelgė į Atėją, o paskui į mane.

– Taip, – atsakė ilgesingomis akimis. – Jo vardas buvo Polis. Polis Gogenas.

Kitą vakarą, vos tik Merė išdalijo siūlus poilsio salėje, prasidėjo sužeistųjų antplūdis. Pakėlėme galvas, išgirdusios pro duris skubančius vyrus.

– Slaugės, paskubėkit! – sušuko vienas. – Jūs reikalingos ligoninėje. Atskrido lėktuvas, pilnas sužeistų vyrų. Šįsyk jų labai daug.

Numetusi virbalus kartu su kitomis takeliu nubėgau į ligoninę, kur slaugė Hildebrand garsiai nurodinėjo.

– Kite, lieki su manim ir padėsi gydytojui Vileriui. Stela, prižiūrėk pirmą–vienuoliktą lovas. Liza, tu atsakinga už dvyliktą–devynioliktą. Mere ir Ana, judvi priiminėsit sužeistuosius. Dirbkit tvarkingai. Šį vakarą pamatysit daug skausmo. Bet mes čia tam ir esame. Slaugės, raskit savy jėgų, kad užtektų ilgam.

Visos nuėjome į savo vietas, o kai pradėjo vežti vyrus, tokio vaizdo dar neteko regėti. Žaizdos buvo dar sunkesnės, dejonės garsesnės, o įtampa didesnė negu praėjusiomis dienomis.

Su Mere dirbome prie durų, priimdamos ir skirstydamos sužeistuosius, daugelis jų šaukė ir maldavo padėti, kai kurie silpnai, o kiti taip garsiai, kad buvo baisu klausytis. Į galvą sužeistas jaunas kareivis taip stipriai truktelėjo man už rankos, kad nuplėšė suknelės rankovę.

– Noriu mamos! – šaukė jis. – Mama! Kur mano mama?

Šiurpu buvo regėti visa tai, kas dėjosi. Kraujas, kančia ir skausmas, o ypač matyti iš skausmo vaikais virtusius vyrus. Bet dirbome toliau. Kaip liepė slaugė Hildebrand, savy rasdamos papildomų jėgų. O kai tos išsekdavo, semdavomės naujų.

Buvo pusė trijų nakties, kai atskrido paskutinis lėktuvas. Į ligoninę atvežė devynis vyrus. Išgirdau, kaip prie durų suklykė Merė. Iš siaubo kupino jos balso supratau kodėl.