Сара Джио - Pajūrio trobelė

Pribėgusi prie jos pamačiau neštuvuose gulintį suglebusį, negyvą ir labai stipriai apdegusį Lu.

Kareivis prie durų papurtė galvą ir pasakė:

– Apgailestauju, ponia, jis mirė pakeliui į ligoninę. Padarėm viską, ką galėjom.

– Ne! – šaukė Merė stipriai purtydama galvą. – Ne!

Pribėgusi prie kareivio ji tvirtai sugriebė už marškinių:

– Ar bandėt jam padėt? Ar ką nors darėt?

– Ponia, patikinu jus, mes padarėm viską, ką galėjom. Jis buvo per smarkiai sužeistas.

– Ne, – pasakė Merė klupdama ant kelių. – Ne, negali būti. – Pakilusi priglaudė galvą prie Lu krūtinės, raudodama į krauju permirkusius marškinius. – Lu, Lu! – vis kartojo ji. – Ne, ne, Lu. Ne.

Prie manęs pribėgo Liza.

– Reikia ją sulaikyti, – pasakė ji. – Padėk man.

– Mere, – pasakiau. – Liaukis, Mere. Brangioji, jis mirė. Paleisk jį.

– Nepaleisiu! – šaukė ji stumdama mane šalin. Jos veidas išsikruvino Lu krauju. Pamojau Lizai man padėti.

– Mieloji, mes paguldysim tave į lovą, – raminau, suimdama jos kairę ranką, o Liza paėmė dešinę.

– Ne, – raudojo Merė.

– Liza, griebk raminamųjų, – paprašiau.

Linktelėjusi padavė man švirkštą. Merė nė nekrūptelėjo, man leidžiant vaistus jai į ranką. Po kelių minučių jos kūnas suglebo.

– Na štai, – tariau, švelniai guldydama ją į gretimą lovą. Paklodė buvo iškruvinta kažkieno krauju. Tačiau nebuvo kada pakeisti. – Prigulk, brangioji, – tariau, drėgna skepeta jai nuo veido šluostydama Lu kraują. – Pamėgink užmigti.

– Lu, – sumurmėjo silpnai ji ir akys užsimerkė.

Valandėlę stebėjau jos kvėpavimą galvodama, kaip visa tai nesąžininga. Tiek iškentėjusi, ji vėl pamilo tik tam, kad taip tragiškai jo netektų. Kaip neteisinga.

Su Kite tylėdamos ėjome į kareivines. Dabar pamatėme karą, o tiksliau – jo padarinius, jų bjaurumą ir žiaurumą.

Sukritusios į lovas ilgai klausėmės virš galvų praskrendančių lėktuvų. Meldžiausi už Vestrį ir spėliojau, už ką meldžiasi Kitė arba apie ką ji galvoja.

– Ana, – sukuždėjo Kitė, kai danguje kurį laiką nebesigirdėjo lėktuvų. – Ar dar nemiegi?

– Ne.

– Turiu tau kai ką pasakyti, – tarė ji. – Kai ką svarbaus.

Atsisėdusi paklausiau:

– Kas yra?

Nesupratau, kodėl atsidususi ji pažvelgė į mane liūdesio ir nuoskaudos kupinomis akimis.

– Aš nėščia, – pasakė ji.

10 skyrius

Aiktelėjusi pribėgau prie jos lovos.

– Ak, Kite! – sušukau ir papurčiau galvą negalėdama patikėti.

– Jau kuris laikas žinau, – pasakė, jai iš akių ištryško ašaros. – Bet labai bijojau tau sakyti.

– Kodėl bijojai, Kite?

Ji giliai atsiduso.

– Iš dalies net sau bijojau prisipažinti, be to, žinojau, kad nusivilsi.

– Nusivilsiu? – glostydama jos garbanas papurčiau galvą. – Ne, tik nusivyliau, kad viena nešiojaisi šitą naštą.

Įsikniaubusi man į petį Kitė taip kūkčiojo, kad visas jos kūnas virpėjo iš sielvarto.

– Nežinau, ką daryti, – sušuko ji. – Tik pažvelk. – Ji parodė išsipūtusį pilvą. – Ilgą laiką slėpiau po elastišku korsetu pilvui, bet daugiau nebegaliu slėpti. Greitai visi pastebės. Gimdysiu po mėnesio, o gal ir greičiau.

Aiktelėjau.

– Pasikalbėsim su slauge Hildebrand, – pasakiau.

– Ne, ne! – maldavo Kitė. – Negalime pas ją eiti. Ana, prašau.

– Neturim kitos išeities, – atrėmiau aš. – Tokioj padėty nebegali tiek daug dirbti, juk tuoj gimdysi. Reikia pasiruošti.

Kitė atrodė išsigandusi ir sutrikusi. Iš jos minos mačiau, kad nepagalvojo, ką reiškia netekėjusiai gimdyti už tūkstančio kilometrų nuo namų, jos laukė gėda ir nežinia.

– Na, gerai, – nusileido ji. – Jeigu manai, kad taip geriausia, pasakyk jai. Tačiau man bus nepakeliama eiti kartu.

Pabučiavau ją į kaktą ir nusišypsojau.

– Brangioji, tau nereiks eiti, – pasakiau. – Aš viską sutvarkysiu.

Kitą dieną visai nebuvo laiko vienai šnektelėti su slauge Hildebrand, bet baigiantis pamainai pavyko susitikti ją sandėlyje.

– Slauge Hildebrand, – kreipiausi tyliai uždarydama duris. – Ar galėčiau su jumis pasikalbėti?

– Taip, Ana, – atsiliepė ji, nė nepakeldama galvos nuo dėžės, kurią išpakavo. – Tik prašau paskubėt, nes man reikia grįžti.

– Ačiū, – padėkojau. – Tai dėl Kitės.

Slaugė Hildebrand linktelėjo.

– Aš jau žinau, – tepasakė.

– Ką žinot?

– Kad ji nėščia, – atsakė šaltai.

– Taip, bet...

– Ana, aš labai seniai dirbu slauge. Teko priimti gimdymus ir pačiai gimdyti vaikus. Aš žinau.

Linktelėjau.

– Jai reikia jūsų pagalbos, – atsargiai paprašiau. – Ji greitai gimdys ir daugiau nebegali tiek dirbti.

Pirmą kartą slaugė Hildebrand atsisuko į mane. Nė nežinojau, kad jos veidas gali taip sušvelnėti.

– Perduok nesijaudinti dėl darbo ligoninėje. Jeigu kas nors klaus, pasakysiu, kad užsikrėtė virusu ir buvo izoliuota. Tau teks nešioti maistą jai į kambarį. Ar galėsi?

– Taip, – atsakiau šypsodamasi. – Žinoma, galėsiu.

– O atėjus laikui gimdyti, ateikite pas mane.

Linktelėjau.

– Tačiau kas nutiks kūdikiui, kai ji...

– Pažįstu misionierių šeimą, kuri paims kūdikį, – pasakė ji. – Jie gyvena už kalvos, kitapus salos. Geri žmonės. Iš ryto pasikalbėsiu su jais.

– Ačiū, slauge Hildebrand, – padėkojau labai susijaudinusi, kad net ašaros ištryško iš akių. – Nesitikėjau iš jūsų tokio...

– Pakaks, – pertraukė mane. Jos veide nebeliko švelnumo, vėl atsirado man gerai pažįstama griežta mina. – Laikas grįžti prie darbo.

Mums visoms buvo liūdna ta diena, kai Merė išvyko iš salos, ypač Kitei, nes negalėjo išeiti iš kambario ir kartu su kitomis slaugėmis palydėti iki aerodromo.

Sala buvo negailestinga Merei, turbūt jai labiau negu kuriai nors kitai. Ji čia susirgo maliarija ir vos išgyveno, o paskui neteko mylimojo.

– Lik sveika, drauge! – atsisveikino su ja Stela.

– Brangioji, mes tavęs niekada nepamiršim, – pritarė Liza.

Stovėdama prie pravirų lėktuvo durų Merė priminė giltinę – visiškai sulysusi, vis dar sutvarstytais riešais po to, kai pati save sužalojusi, vos nemirė.

Iš rankinuko išėmusi nosinaitę, ji nusišluostė paraudusias akis.

– Labai jūsų visų pasiilgsiu, – pasakė ji. – Nesinori išvykti. Jūs tapote geriausiomis mano draugėmis, sesėmis.

Suspaudžiau Merei ranką.

– Brangioji, tau laikas grįžti namo. Rūpinkis savimi.

Prisiminiau kišenėje turinti laišką nuo Edvardo. Nemaniau, kad taip ilgai jai neatiduosiu. Ar dabar ji pasirengusi perskaityti? Nusprendžiau, kad nebesvarbu. Tai jos laiškas.

– Turbūt jau eisiu, – pasakė ji imdama lagaminą.

Merei nusisukus eiti į lėktuvą, moterys bandė sulaikyti ašaras.

– Palauk, – pasakiau. Sumišusi Merė atsisuko į mane.

Iš kišenės išėmusi laišką, įspraudžiau jai į delną.

– Čia tau, – pasakiau. – Tikiuosi, atleisi, kad neatidaviau iš karto. Nenorėjau, kad dar labiau kentėtum.

Merės akys sužibo pamačius siuntėjo vardą.

– Vaje! – aiktelėjo ji.

– Atsiprašau, – pasakiau žengdama atgal.

Merė padavė man ranką.

– Ne, – pasakė ji. – Neatsiprašinėk. Aš suprantu. Tikrai.

– Labai tavęs pasiilgsiu, – pasakiau norėdama, kad viskas būtų kitaip – jai, Kitei ir mums visiems. – Pažadėk po karo atvažiuoti į Siatlą manęs aplankyti.