Сара Джио - Pajūrio trobelė

Parodžiusi į porą, slaugė Hildebrand linktelėjo.

– Džonas ir Evelina Meihjusai, – pasakė išspaudusi šypseną. – Dabar jie paims kūdikį.

Pora atrodė maloni ir iš nekantraujančios moters šypsenos mačiau, kad ji su meile priims mergaitę. Ji paglostė kūdikiui galvutę.

– Turbūt alkana, – pasakė moteris, imdama mergaitę man iš rankų. – Mašinoje turim buteliuką.

Slaugė Hildebrand tyliai, gal net išdidžiai stebėjo, kaip naujoji motina užmezgė ryšį su ,,savo“ vaiku.

– Jos vardas Adela, – pasakiau tyliai už Kitę.

– Gražus vardas, – atsakė moteris, – bet mes išrinkome kitą. Vis dėlto įrašysiu jį į gimimo liudijimą, kad visą laiką būtų jos gyvenimo dalis.

Linktelėjusi pasitraukiau, o pora padėkojo slaugei Hildebrand ir išėjo akimirksniu tapusi trijų narių šeima.

– Einu pas Kitę, – pasakiau siekdama durų rankenos.

– Palauk, Ana, – pasakė slaugė Hildebrand, – kol kas neik. Prašau, pirma norėčiau su ja šnektelėti.

Nesupratau, ką ji turi galvoje, bet paklusau rimtai jos veido išraiškai. Atrodė, kad už durų pralaukiau visą amžinybę. Ką ji ten veikia? Ką ji kalba Kitei?

Prikišau ausį prie durų ir išsigandau, išgirdusi slaugę Hildebrand sakant: ,,Kartą buvau atsidūrusi tavo padėtyje.“ Jos žodžiai mane išgąsdino, pamačiusi sukantis durų rankeną atšokau.

Durims atsidarius, pasirodė Kitė sausomis akimis ir bejausme, bereikšme mina – tokios jos dar neteko matyti.

11 skyrius

Slaugė Hildebrand atleido mane nuo darbo ligoninėje, kad keletą dienų galėčiau rūpintis Kite. Kartu su ja sėdėjau kambaryje, nors man atrodė, jog jai labiau norėjosi pabūti vienai.

– Gal pažaidžiam kortom? – pasiūliau, imdama kortų malką iš šalia lovos stovinčio staliuko.

– Ne, dėkui, – atsiliepė Kitė. – Man nesinori.

Atnešdavau jai maisto ir stengiausi sudominti žurnalais. Vis dar manydama, kad Kitė sveiksta po ligos, Liza užnešė du naujus Vogue žurnalus, tačiau Kitė tik padėjo juos ant lovos ir mieliau įsmeigė žvilgsnį į sieną, užuot domėjusis naujausia mada.

Žinojau, kad niekuo jai negaliu padėti. Jai teks pačiai tai įveikti, todėl, praėjus dviem dienom po gimdymo, atsiprašiau ir išėjau pasivaikščioti paplūdimiu link trobelės. Man reikėjo pakeisti aplinką, o Kitei pabūti vienai.

Kaip ir tikėjausi, radau ten Vestrį, popiečio saulei liejantis į vidų, jis snaudė ant lovos.

– Sveikas, – sukuždėjau ir patogiai įsitaisiau šalia. Atsimerkęs šiltai man nusišypsojo ir prisitraukė prie savęs.

– Kertu lažybų, kad nežinai, jog miegi šalia šedevro, – pasakiau šypsodamasi.

Vestris perbraukė pirštu man per veidą ir nusistebėjo:

– Žinojau tai nuo pat pirmos dienos, kai įžengei į trobelę. Tu didžiausias meno kūrinys pasaulyje.

Nusišypsojusi papurčiau galvą.

– Ne, kvailiuk. Ne aš, o paveikslas. – Iš po lovos ištraukiau paveikslą. – Jis Gogeno.

Vestris greitai atsisėdo, žvelgdamas į drobę naujomis akimis.

– Kalbi rimtai?

Linktelėjau.

Jis nepatikliai papurtė galvą.

– Man visada atrodė, kad jį nutapė kas nors iš postimpresionistų, galimas daiktas, jaunesnis ir ne toks žymus, gal kuris nors jų mokinys. Tikrai Gogenas? Iš kur žinai?

– Man pasakė sena salos gyventoja, – atsakiau išdidžiai šypsodamasi.

Norėdamas geriau apžiūrėti, Vestris atsisėdo šalia manęs ant lovos.

– Nėra parašo, – pastebėjo jis.

– Galbūt iš pradžių jis nepasirašydavo savo darbų.

– Gal ir tavo tiesa, – sutiko. – Monė irgi nepasirašydavo.

Linktelėjau.

– Tik pažvelk į potėpius.

– Šiame paveiksle galima pasiklysti, – tarė Vestris, žavėdamasis lobiu savo rankose.

– Ką su juo darysim? – paklausiau, ranka lygindama suglamžytus Vestrio marškinius.

– Nežinau.

– Negalime čia palikti, – pasakiau, – karui pasibaigus, mums išvykus. Nenoriu nė pagalvoti, kad jį praris potvynio banga.

Vestris pritarė.

– Arba sugadins drėgnas oras. Nuostabu, kad tokiomis klimato sąlygomis taip ilgai išsilaikė.

Pakabinusi paveikslą ant kabliuko atsidusau.

– O gal jo vieta čia. – Akimirką žiūrėjau į paveikslą, paskui atsisukau į Vestrį. – Turiu tau dar kai ką pasakyti apie šitą trobelę.

– Ką?

– Sena moteris, vardu Tita, įspėjo mane dėl šios vietos. Ji sakė, kad visi, kas čia įkelia koją, užsitraukia nelaimę.

Vestris šyptelėjo.

– O tu tiki jos burtais?

– Na, prisipažinsiu, kad išsigandau.

– Prisimeni, Ana, apie ką kalbėjomės pirmą kartą susitikę? Sakei tikinti, kad gyvenime svarbiausia laisva valia. – Jis švelniai paglostė man plaukus. – Tavo gyvenimas bus turtingas, laimingas ir kupinas meilės, nes tokį susikursi.

Įspraudžiau savo ranką į jo.

– Tu teisus.

– Be to, – kalbėjo toliau, – tik pagalvok, kiek gero patyrėme tarp šių keturių sienų. Čia pamilome vienas kitą. Čia gimė kūdikis. Ir galbūt radome vieną didžiausių amžiaus meno kūrinių. Argi tai nelaimė, kaip sako senoji?

Mums sėdint ant kranto ir klausantis bangų mūšos, mintyse meldžiausi – Dieve, tebūnie jo tiesa.

Visi žinojome, kad laiko lieka vis mažiau. Gegužė praūžė kaip smarki audra, o mes su Kite iš salos išvyksime birželio viduryje, tuo pat metu, kai Vestrį su kitais vyrais išsiųs toliau kariauti, šįsyk į Europą. Todėl tolumoje kone girdėjau tiksint laikrodį, nuolatos man primenantį, kad to pasaulio, kurį pažinome, labai greitai nebeliks.

Man teks pažvelgti Džerardui į akis. Kitei teks palikti dukrelės gimimo vietą. Kaip mums sugrįžti į Siatlą, kai taip pasikeitėme? Kaip apsimetinėti vėl imantis ankstesnių vaidmenų toje svetimoje vietoje, kurią kažkada vadinome namais?

– Aš ketinu likti, – pareiškė Kitė vieną birželio pradžios rytą valgykloje. – Slaugei Hildebrand pravers pagalbininkė. Be to, Siatle manęs niekas nelaukia.

Ji nenorėjo įžeisti, tačiau jos žodžiai bei stojusi ilga tyla skaudino. Tai tiesa. Džerardas lauks manęs. Birželį jis grįžta namo.

Spėliojau, kas paskatino Kitę likti. Ji labai pasikeitė, iš tos moters, pirmą dieną išlipusios iš lėktuvo į salą, beliko tik šešėlis. Abejinga. Santūri. Sutrikusi. Ji atsidavė darbui ir kiekvieną laisvą minutę praleisdavo ligoninėje.

– Nelabai suprantu, – pasakiau valgydama virtą kiaušinį, – argi nepasiilgai namų? Argi nenori išvykti iš šitos salos po... visko, kas įvyko?

Ji pažvelgė pro langą į sodriai žalią kalvos šlaitą tolumoje. Kaip prisiminimai visam laikui susaistys mane su šia vieta, taip, įtariau, ir Kitė visada jaus, kad čia paliko dalelę savęs.

Ji išspaudė šypseną.

– Maniau, kad atėjus laikui norėsiu išvykti, – pasakė. – Bet dabar aš tiesiog nepasirengusi.

Linktelėjau.

– Šie mėnesiai mums susiklostė labai skirtingai, – pasakė ji gailesčio kupinu balsu. – Tu sutikai nuostabiausią vyrą. Tik pamanyk, radai jį čia per patį karą.

Tarsi pagal signalą Vestris pamojo iš kitapus valgyklos. Ir nesilaikydamas elgesio taisyklių priėjo prie mūsų stalo.

– Esate gražiausios moterys saloje, – pasakė jis, servetėlė vis dar kabojo jam už apykaklės. – Mieloji, kaip laikaisi? – kreipėsi į mane. Nuėmusi padaviau jam servetėlę.

– Nuostabiai, – atsakiau. – Šįryt man trūko tavęs trobelėje.

Keistokai jaučiausi atvirai kalbėdama apie mūsų paslaptį, tačiau dabar tai nebesvarbu, nes Kitė ten buvo, o be to, prie stalo sėdėjome vienos.