Сара Джио - Pajūrio trobelė

– Vestri, – kreipėsi kilstelėjusi galvą Kitė. Man nepatiko, kaip ji mirksi jam akutėmis. – Ligoninės spintoje radau ne vietoj padėtų grindlenčių. Pamaniau, gal tiks girgždančioms trobelės grindims užtaisyti.

Mano skruostai užkaito. Kodėl Kitė mano, kad tai jos reikalas kalbėtis su Vestriu apie trobelę? Ir dievaži, iš kur žino ar atsimena, kad grindys girgžda?

– Dėkui, Kite, – ramiai atsakė Vestris. – Užsuksiu šiandien pažiūrėti.

– Bet... – žiojausi sakyti ir nutilau.

– Kas yra? – paklausė Vestris.

– Nieko, – sumurmėjau. – Norėjau pasiūlyti į pavakarę susitikti trobelėje. – Žiūrėjau į Vestrį, kad būtų aišku, jog kviečiu tik jį.

– Mielu noru, – atsakė jis. – Pusę šešių būsiu laisvas. Kaip tik spėsim pamatyti saulėlydį.

– Gerai, – pasakiau ir man iškart palengvėjo.

Vestris jau norėjo eiti, bet pakilusi Kitė tarė:

– Jei nori, užsuk po pietų, aš dirbsiu iki aštuonių. – Ji keistai pažvelgė į mane. – Turiu galvoje, jei nori pamatyti tas grindlentes.

Vestris neįsipareigojamai linktelėjo ir išėjo iš pastato.

Valandėlę valgėme tylėdamos, tada Kitė vėl prabilo.

– Taigi, kaip sakiau, tikriausiai padirbėsiu dar kelis mėnesius, o paskui – kas žino, – jos žvilgsnis vėl nuklydo į langą. – Dabar slaugėms yra daugybė galimybių. Galbūt užsirašysiu ir su įgula išvyksiu į Europą.

Stebėjau, kaip varstosi jos burna, žodžiams sklindant iš lūpų. Kas ta moteris, sėdinti priešais mane? Norėjau pažvelgti jai į akis, bet ji nusuko žvilgsnį.

– Aš tik...

– Pasakiau slaugei Hildebrand, kad padėsiu šiandien daryti imunizaciją, – pertraukė ji. – Geriau jau eisiu.

– Taip, gerai, gali eiti, – atsakiau, jai jau einant pro duris.

– Kitei kažkas pasidarė, – pasakiau vakare įėjusi į trobelę ir nusispyrusi batelius kritau į lovą.

– O kur labas? – atsiliepė Vestris šypsodamasis ir padavė puokštę kinrožių.

– Atleisk, – tariau, grožėdamasi ryškiai geltonais žiedais – visiška įprastų raudonų kinrožių, kaip piktžolės augančių aplink karinę bazę, priešingybe. Geltonosios gana retos. Kiek žinau, tai buvo vienintelės geltonosios kinrožės saloje ir jos augo čia pat, vos už poros žingsnių nuo trobelės. Padėjau gėles ant kėdės ir atsidusau galvodama apie Kitę.

– Tiesiog per pusryčius jinai elgėsi keistai ir man dėl jos neramu. Per praėjusius kelis mėnesius labai pasikeitė. Aš jos beveik nebeatpažįstu.

Išsitraukęs kišeninį peiliuką Vestris rūpestingai ant raudonmedžio stalo supjaustė raudoną obuolį.

– Ji tikrai pasikeitė, – atsakė. – Kiekvienas, kam būtų tekę išgyventi tiek, kiek jai, pasikeistų. Ar nemanai, kad galbūt esi jai per griežta?

Linktelėjau.

– Turbūt tavo tiesa, – atsakiau, imdama iš jo skiltelę obuolio. Traškus saldumas minutėlei numalšino nerimą.

– Juk nenusiminei dėl to, ką ji pasakė apie grindlentes?

– Ne, – pamelavau, – na, gal truputį. – Atsidusau. – Ar neteisinga, kad nenoriu niekam atiduoti šios vietos?

Jis nusijuokė sėsdamasis ant lovos šalia manęs.

– Ne, bet labiau norėčiau, kad nenorėtum atiduoti manęs.

Žaismingai jį stumtelėjau.

– Nenoriu, todėl paklausiu, ar nuėjai šiandien pas ją į ligoninę?

– Taip, – atsakė mėgaudamasis mintimi, kad pavyduliauju.

– Ir?

Jis papurtė galvą.

– Tos grindlentės, apie kurias ji kalbėjo, niekam tikusios.

– Gerai, – apsidžiaugiau, – nes man patinka mūsų grindys.

Jis perbraukė pirštu man per sprandą.

– Ir man.

– Be to, – kalbėjau toliau, – dėl naujų grindlenčių netektume savo pašto dėžutės.

– Taigi, vienbalsiai nuspręsta, – pasakė suduodamas įsivaizduojamu plaktuku, – girgždančios grindlentės lieka.

Paėmęs auksinį medalioną atsargiai atidarė.

– Vis dar tuščias?

– Taip, – atsakiau. – Vis galvoju, ką geriausia čia įdėti, bet kol kas manęs neaplankė įkvėpimas.

Vestris žvitriai apsidairė.

– Reikia ko nors, kas primintų trobelę ir mus, kas džiugintų tavo širdį mūsų meilės prisiminimais.

Susiraukusi čiupau medalioną jam iš rankų.

– Mūsų meilės prisiminimais? Kalbi taip, tarsi mūsų dienos jau suskaičiuotos, tarsi tai tik...

– Ne, – atsakė ir pridėjo ranką man prie lūpų. – Mylėsiu tave visą gyvenimą, bet pati žinai, kad vėl išvyksiu kariauti. Kol būsiu Europoje, kad ir kaip ilgai tęstųsi karas, noriu, kad savo prisiminimuose rastum mane ir šitą vietą. Tai tau padės ištverti, kol būsime atskirai.

Pakilęs Vestris apieškojo kambarį, perbraukė rankomis per stalą, pintas sienas, užuolaidas, paskui atsiklaupė ant grindų.

– Radau, – pasakė, lauždamas mažytį gabalėlį nuo persimetusios grindų lentos. Dalelė trobelės. Galėsi visada nešiotis su savim, o kartu ir mane.

Jam dedant į medalioną grindlentės gabalėlį, kone šipulėlį, man akyse tvenkėsi ašaros. Jis buvo tobulas.

– Na va, – pasakė, tapšnodamas per medalioną man ant krūtinės – dabar visada būsiu su tavim.

Iš mano bučinio jis suprato, kokia dėkinga jaučiausi.

Tuoj po saulės laidos Vestris uždegė ant stalo stovinčią žvakę ir susiglaudę klausėmės, kaip pučia vėjas ir mėnesienoje čirpia svirpliai, kol, išgirdę bauginantį garsą, suklusome.

Tolumoje nuskambėjo piktas ir ryžtingas vyro balsas, o paskui nevilties kupinas moters riksmas. Balsai iš pradžių skambėjo toli, turbūt giliai džiunglių tankumyne, per toli, kad kreiptume dėmesį, tačiau riksmas ėmė artėti, ir aš instinktyviai griebiau Vestriui už rankos.

– Kaip manai, kas ten?

– Nežinau, – atsakė, stodamasis ir greitai užsimetė marškinius. – Bet manau, kad ji pakliuvo į bėdą. Pabūk čia, – liepė man.

– Būk atsargus, – sukuždėjau. Nežinau, dėl ko labiau nerimavau, ar kad Vestris išeina vienas, ar kad lieku viena trobelėje.

Jis tyliai išsmuko pro duris ir nusėlino į tankmę. Vėl išgirdome riksmą, paskui žingsnius. Kažkas bėga, pamaniau.

Pakilusi apsiaviau batelius apgailestaudama, kad trobelėje neturim jokio ginklo. Ar Vestris atsinešė šautuvą? Turbūt ne. Vyrai paprastai nesinešiodavo ginklų už karinės bazės ribų. Sunkiai nurijusi pagalvojau, kad Vestris ten vienui vienas. O kas, jeigu jam prireiks mano pagalbos? Nusprendžiau, jog negaliu tiesiog sėdėti trobelėje ir laukti.

Tyliai išėjau į lauką, pastebėjusi į trobelę atremtą storą pagalį, paėmiau. Dėl viso pikto, pamaniau.

Nuslinkau link paplūdimio, bet staigiai atsisukau netoliese triokšelėjus šakai. Ar sulūžo man už nugaros? Širdis daužėsi krūtinėje. Pajutau tykant pavojų. Aplink tvyrant blogį.

Vėl nuskambėjo riksmas, šįsyk šalia paplūdimio.

– Ne, ne! Prašau neskaudinti mane, prašau!

Žioptelėjau. Atpažinau tą balsą. Dieve mano, Atėja. Ar ji bando bėgti čia, į trobelę, kaip aš jai sakiau? Turbūt Lensas ją persekioja. Kur Vestris? Prasibrovusi pro tankmę išėjau į paplūdimį ir išvydau vaizdą, visam laikui įsirėžusį mano atmintyje.

Gaubiant tamsai veidų nesimatė, tačiau akims apsipratus išvydau siaubingą vaizdą. Mačiau, kaip jis laiko sugriebęs ją už plaukų. Paskui mėnesienoje blykstelėjo plienas.

– O Dieve, ne! – aiktelėjau.

Peilis. Jis perpjovė jai kaklą peilio ašmenimis, o aš be žado stebėjau, kaip jos mažas, suglebęs kūnas krenta į smėlį.

– Ne, – sumurmėjau, nepajėgdama atgauti balso. – Ne, negali būti.

Tamsi figūra nusviedė peilį tarsi kamuolį į džiunglių gilumą, o tada pasileido bėgti pajūriu.