Сара Джио - Pajūrio trobelė

Mėgindama sulaikyti ašaras pribėgau prie Atėjos.

– Atėja, labai, labai apgailestauju.

Pasidėjau ant kelių jos kraujais paplūdusią galvą. Ji gargaliavo ir dusdama kvėpavo.

– Jis, jis, – ji spjaudėsi kraujais.

– Ne, mieloji, – sukuždėjau. – Tik nekalbėk, nieko nesakyk.

Jai burnoje kaupėsi kraujas. Ji merdėjo. Jeigu spėtume nunešti į ligoninę, galbūt gydytojas Livingstonas dar ją išgelbėtų. Privalom ją išgelbėti, tariau sau.

Atėja gestu parodė į išsipūtusį apvalų pilvą. Ji nėščia. O varge, sudejavau.

– Vestri! – sušukau. – Vestri!

Iš tos pusės, kur nubėgo Lensas, pasigirdo artėjantys žingsniai, meldžiausi, kad jis negrįžtų baigti savo darbo.

– Vestri! – sušukau dar kartą.

– Aš čia, – atsiliepė jis. – Aš čia.

– Ak, Vestri! – sušukau. – Pažvelk į ją, tik pažiūrėk, ką jis jai padarė, – aiktelėjau. – Ir jos kūdikiui.

Atėja kilstelėjo ranką, tarsi kažko siekdama, gal žmogaus.

– Ji neišgyvens, – pasakė jis.

– Ką tu kalbi? – sušukau apimta nevilties. – Žinoma, išgyvens. Turi išgyventi. Pažadėjau apsaugoti ją nuo to pabaisos.

Atėjos kvėpavimas nusilpo, tik kartkartėmis sugargaliuodavo arba žioptelėdavo.

Vestris uždėjo ranką ant manosios.

– Ana, – sukuždėjo, – jai perpjautas kaklas. Geriausia, ką galim dėl jos padaryti, tai sumažinti skausmą, kad nebesikankintų.

Supratau jo užuominą, tačiau ar tikrai galėjau taip pasielgti? Tai prieštaravo viskam, ko išmokau slaugių mokykloje, vis dėlto, laikydama rankose mirštančią Atėją, žinojau, kad tai ne tik teisinga, bet ir vienintelė išeitis.

– Nubėk ir atnešk mano kuprinę iš po stalo, – paprašiau. – Paskubėk!

Jis sugrįžo nešinas kuprine ir išėmė morfijaus, kurio kiekviena slaugė per karą nešiodavosi su savim. Ampulėje buvo tiek, kad būtų galima nuraminti per šimtą kilogramų sveriantį vyrą arba prie rojaus vartų nusiųsti keturiasdešimt šešių kilogramų moterį.

Pabučiavusi Atėją į kaktą, suleidau į ranką pirmą dozę ir patryniau vietą, kur įdūriau adatą.

– Na va, – pasakiau, mėgindama sulaikyti ašaras ir jos labui kalbėti ramiu bei tvirtu balsu. – Tuoj nebeskaudės. Atsipalaiduok.

Jos kvėpavimas nuo dusinančio žiopčiojimo perėjo į silpną gargaliavimą. Man suleidus antrą dozę, jos akys nukrypo į žvaigždes, tada suvirpėjo ir užsimerkė. Iš pradžių patikrinau jos pulsą, paskui pridėjau ausį prie širdies.

– Mirė, – pasakiau Vestriui, man veidu upeliais sruvo ašaros. – Jie mirė. Kaip jis galėjo taip pasielgti? – sušukau. – Kaip galėjo?

Vestris nuleido suglebusį Atėjos kūną ant švelnaus smėlio ir padėjo man atsistoti, tada apkabino drebantį mano kūną.

– Turėjau ją išgelbėti, – sušukau jam į krūtinę. – Pažadėjau apginti. Aš jai pažadėjau.

Vestris papurtė galvą.

– Padarei, ką galėjai. Ji mirė ramiai.

– Kaip jis galėjo? – pakartojau apimta pykčio. – Kaip galėjo taip su ja pasielgti?

Atsisukau į paplūdimį, kur vos prieš valandėlę pabėgo vyras, tikriausiai Lensas. Išsiveržusi iš Vestrio glėbio, pasileidau į tą pusę, kur jis nubėgo.

Vis dėlto pasivijęs Vestris tvirtai sugriebė mane per liemenį, neišsilaikiusi ant kojų rankomis kritau į šaltą smėlį. Mėginau išsivaduoti, vėl atsistoti, tačiau Vestris neleido man pajudėti.

– Ana, liaukis, – maldavo jis. – Tu negali.

– Ką nori pasakyti? Kodėl negaliu? – surikusi sviedžiau saują smėlio į tuščią paplūdimį, kur pradingo žudikas. – Mes ką tik matėm, kaip jis nužudė nėščią moterį. Vestri, turim jį rasti ir nuvesti pas pulkininką. Jis privalo sumokėti už tai, ką padarė.

Atsiklaupęs šalia Vestris glostė man veidą. Ant skruostų jutau ašaras, Vestris jas nušluostė.

– Paklausyk manęs, – pratarė švelniai. – Tai, ką šįvakar matėme, buvo tragiška. Tačiau privalai patikėti mano žodžiais, niekada niekam negalėsime prasitarti apie tai, ką matėm.

Papurčiau galvą.

– Nesąmonė, – prieštaravau. – Įvykdyta žmogžudystė, privalome apie tai pranešti. Mes pasirūpinsim, kad jį nuteistų.

– Negalime, – sumurmėjo Vestris. Jo balsas nuskambėjo keistai, kupinas pralaimėjimo. – Kadangi buvo įvykdytas užpuolimas, – ir patylėjęs pridūrė: – O mes įvykdėme žmogžudystę.

– Ne, netiesa.

– Tačiau visiems taip atrodys, – pasakė jis. – Be to, jei šita paslaptis išaiškės, mums ir tiems, kuriuos mylime, gali atsitikti kai kas blogiau.

Ką jis žino? Ką slepia? – pagalvojau.

Atsistojusi nuo suknelės nupurčiau smėlį.

– Kokia nesąmonė, – pasakiau. – Kaip galiu grįžti į bazę, žinodama, kad žudikas yra laisvėje?

Jis pažvelgė man į akis.

– Šįvakar sakei, kad myli mane, kad nori amžinai likti su manim, – pasakė rodydamas į trobelę.

Linktelėjau.

– Taigi, ar pasitiki manim?

Sutrikusi iškėliau rankas.

– Vestri, aš tik...

– Tik pažadėk, kad niekam neprasitarsi, – paprašė. – Vieną dieną suprasi. Pažadu.

Atsisukę abudu pažvelgėme į Atėją. Net ir mirusi, ji skleidė grožį ir švelnumą. Giliai atsidususi, pažiūrėjau į stiprų, patikimą Vestrio veidą. Kad ir koks neužtikrintas atrodė jo planas, pasitikėjau juo. Jeigu sakė, kad taip elgtis teisinga, turėjau tuo patikėti.

– Niekam nepasakosiu, – sukuždėjau.

– Gerai, – atsakė, glostydamas man skruostą. – Reikia ją palaidoti iki saulėtekio.

12 skyrius

Tas kapas nebuvo vertas jos trumpo gražaus gyvenimo, tačiau paguldėme Atėją ilsėtis į laikiną žemės plotelį kokie dvylika metrų už trobelės po jostro medžiu. Laimei, turėjome kastuvą. Vestris atsinešė jį prieš savaitę, tikėdamasis įstatyti vieną trobelės pamatų tašą. Jis valandą kasė kapo duobę. Ilgai jį stebėjau, o kai daugiau nebegalėjau ištverti žvirgždančio garso kastuvui vis smingant į žemę, tyliai nuėjau į paplūdimį.

Vos po kojomis pajutau smėlį, suklupau ant kelių. Dar niekada neteko regėti tokio siaubo. Širdyje vis tiek troškau teisingumo, nors ir sutikau pasitikėti Vestriu. Mintyse vis iš naujo pergalvojau tą vaizdą, tikėdamasi aptikti kokią nors detalę ar praleistą kadrą, tada ir prisiminiau peilį.

Prieš pabėgdamas Lensas nusviedė jį į tankmę. Prisiminiau, kaip mėnesienoje sužvilgo plienas, ir širdis krūtinėje ėmė smarkiau plakti. Jei rasčiau peilį, bent jau turėčiau įrodymą, kad jis žudikas.

Nubėgusi į trobelę pasiėmiau žibintą, tada atsargiai priėjau prie džiunglių pakraščio. Gilumoje stūgavo ir prunkštė gyvūnai. Krūmuose šlamėjo vėjas. Anksčiau atrodžiusi graži ir rami, dabar ši vieta virto tikru blogio rojumi. Jau norėjau apsisukusi grįžti, bet įsidrąsinau sakydama: ,,Atėja. Prisimink Atėją.“ Linktelėjusi sau žengiau žingsnį į priekį, tada kitą. Atrodė, kad su kiekvienu žingsniu po kojomis vis labiau traška.

Žibintu apšviečiau taką priešais. Turėtų būti čia pat. Gal dar už poros žingsnių. Labai arti prašliaužus gyvatei, aiktelėjusi atšokau, bet vėl žengiau pirmyn. ,,Nesustok, Ana“, – sakiau sau. Atsisukusi į paplūdimį mintyse bandžiau apskaičiuoti atstumą, kurį galėjo nuskrieti peilis. Apžiūrėjusi man iš kairės augančią didžiulę palmę, ėmiau ieškoti po ja. Turbūt kur nors čia.

Tačiau po keleto minučių ėmiau spėlioti, ar tik džiunglės neprarijo peilio, tapdamos baisaus nusikaltimo bendrininkėmis. Atsirėmusi į palmę, pastačiau žibintą ant žemės ir kaip tik tuomet kažkas dzingtelėjo.