Сара Джио - Pajūrio trobelė

– Paplūdimyje matysim laivą, o jeigu priplauks arčiau, grįšim ir aš prisidėsiu prie kitų karių.

Susiraukiau prisiminusi, kaip pulkininkas Donahju primušė Vestrį kareivinėse, sudvejojau.

– Ar dėl to nepakliūsi į bėdą?

– Tikriausiai, – atsakė. – Jo akys spindėjo pavakario saulėje. – Bet nesvarbu.

Jis paėmė mane už rankos ir aš žvilgtelėjau į antrą aukštą, kur lūkuriavo Kitė. Mūsų akims susitikus, parodžiau į paplūdimį ir pamojavau tikėdamasi, kad supras. Tačiau nė nenusišypsojusi ji greitai nusisuko.

Vestris atrakino trobelės duris ir įėję į vidų lengviau atsikvėpėme.

– Jaučiuosi taip, tarsi būtume pabėgėliai, – pasakiau.

– Turbūt ir esam, – atsakė, apkabindamas mane per liemenį.

– Vestri?

– Ką, brangioji?

– Prieš porą dienų buvau čia. Man baisu, – pasakiau.

– Kodėl baisu?

– Tita buvo atėjusi.

– Tita?

– Sena moteris, su kuria gyveno Atėja. Ji lyg ir šamanė ar dvasinė vadovė. Man nelabai aišku, bet, regis, ji žino apie Atėją.

– Iš kur ji gali žinoti?

– Nežinau, – atsakiau. – Bet dar kartą perspėjo apie trobelės prakeiksmą. Ir sakė, kad tik teisybė išsklaidys burtus.

Vestris suraukė antakius.

– Netikėk tuo, ką sako.

– Kodėl turėčiau netikėti? Šitą vietą ji žino geriau negu mes.

– Nei ji, nei tu nesuprantate, kad teisybė sukels kai ką, kas daug blogiau už mus slegiantį kaltės jausmą. Vestris atsisėdo ant senos raudonmedžio kėdės. Pirmą kartą jo akyse pastebėjau, kaip jį slegia paslaptis. Kaip ir aš, jis nenorėjo slėpti teisybės, tačiau nepersigalvojo. – Kaip man priversti tave suprasti, kad negalim ieškoti teisybės? Bent jau ne tokios, kokios nori tu. Taip reikia.

Linktelėjusi paėmiau jo ranką. Man nesinorėjo ginčytis galbūt paskutinę mūsų naktį kartu. Iškišusi galvą pro langą tolumoje įžiūrėjau karo laivą.

– Jis vis dar ten, – pasakiau.

Vestriui prisitraukus mane, prisiminiau jam paliktą laišką, kuriame nuoširdžiai ir atvirai parašiau apie ateitį. Ar jis perskaitė? Ar irgi norėtų praleisti visą gyvenimą su manim? Nervingai atsidusau.

– Vestri, – sukuždėjau.

– Ką mylimoji?

– Ar radai mano laišką?

– Ne, ilgokai čia nebuvau.

Jau norėjo eiti prie grindlentės jo pasiimti, bet aš sulaikiau.

– Kol kas neimk, – paprašiau kiek susidrovėjusi. – Išeidamas įsidėk į kišenę. Noriu, kad perskaitytum vienas.

– Ar kas nors blogo?

– Ne, ne, – atsakiau. – Luktelėk ir sužinosi.

Linktelėjęs stipriai prispaudė prie savęs. Spustelėjęs įjungė ant stalo stovintį mažą radiją ir vėl kuo aiškiausiai pasigirdo prancūzų radijo stotis.

– Daugiau apie nieką nebegalvokim, tik apie mūsų meilę, – pasakė mums linguojant pagal muziką.

– Gerai, – sukuždėjau.

Jo pasiūlymas suveikė tarsi burtai, užkirsdamas kelią karui, nerimui dėl Kitės ir po žmogžudystės paplūdimyje tvyrantiems šešėliams. Tą akimirką trobelė vėl buvo mūsų, tik mūsų.

Netrukus po saulės laidos Vestris pabučiavo man į skruostą.

– Turbūt jau metas grįžti, – pasakė jis.

Pajutusi, kad jis vis labiau nerimastauja, susirūpinau. Nesupratau, ar tarp mūsų esantis priešas verčia jį dvejoti, ar – abu tai žinojome ir labai bijojome – kad jau nebeilgai būsime kartu.

– Turbūt, – sutikau svarstydama, ar išgyventume trobelėje, japonams pasirodžius ant kranto. Gal užkeikta trobelė mus apsaugotų?

Rankomis išlyginau suknelę ir iš naujo įsisegiau plaukų segtuką.

– Nepamiršk laiško, – pasakiau, Vestriui atidarius duris.

– Taip, – atsakė ir atsiklaupęs pakišo po lenta ranką. – Palauk, koks laiškas? – Jis papurtė galvą. – Čia nieko nėra.

– Kvailiuk, – pasakiau klaupdamasi šalia. – Aišku, yra. Gal per toli užkišau. Įspraudžiau ranką kuo giliau, bet nieko neradusi išsigandau.

– Dieve mano, Vestri! – sušukau, – laiškas dingo.

– Kaip dingo? Niekas nežino mūsų slėptuvės. Nebent kam nors pasakei.

– Tikrai nesakiau, – atsakiau sumišusi.

Vandenyne blykstelėjusi šviesa atkreipė Vestrio dėmesį į svarbesnį rūpestį.

– Vėliau išsiaiškinsim, – pasakė jis, – turiu tave parvesti.

Sugirgždėjusios durys užsidarė ir Vestris ceremoningai jas užrakino.

– Pareisim takeliu per džiungles, – pasakė jis. – Bus saugiau.

Linktelėjusi padaviau jam ranką. Mums einant per tankmę, galvojau apie laišką. Kas galėjo jį paimti ir kodėl? Dabar, likus tiek mažai laiko, norėjau, kad Vestris žinotų, ką iš tikrųjų jam jaučiu ir ko tikiuosi po karo. Svarsčiau, ar bus proga jam tai pasakyti? Ar jis jaučia tą patį?

Vis dėlto, kai grįžome į bazę, jau nebegalvojau apie laišką. Tačiau man nedavė ramybės kita mintis.

– Vestri, – sukuždėjau apimta baimės, jam lydint mane prie moterų kareivinių durų. – Mums reikia grįžti!

Jis pažvelgė suglumęs.

– Kodėl?

– Paveikslas, – pasakiau. – Mes palikom paveikslą.

Jis gūžtelėjo.

– Vėliau paimsim.

– Ne, ne, – prieštaravau. – Tas, kas paėmė mano laišką, gali paimti ir paveikslą.

Vestris akimirką atrodė susirūpinęs, tada papurtė galvą.

– Ne. Tas, kas paėmė laišką, galėjo paimti ir paveikslą, bet nepaėmė.

Papurčiau galvą.

– Mane apėmė bloga nuojauta, – pasakiau. – Negaliu nė pagalvoti, kad paveikslas paklius vagims į rankas. Jis priklauso muziejui ar galerijai, kur jį saugos ir bus galima grožėtis.

– Mes pasirūpinsim, kad ten atsidurtų, – patikino Vestris. – Kai tik tas laivas praplauks. Pažadu. Nuėjęs tau atnešiu.

– Pažadi?

– Taip, – pasakė ir pakštelėjo man į nosį.

Nuėjau prie durų.

– Būk atsargus, – pasakiau.

– Tu irgi.

– Štai kur tu! – koridoriuje sušnabždėjo slaugė Hildebrand. Net ir šnabždėjo ji taip, tarsi šauktų. – Neturiu laiko nei klausytis tavo pasiaiškinimo, nei drausminti, todėl tik pasakysiu, kad iš visų slaugių į rūsį eini paskutinė. Japonai atplaukia. Pulkininkas įsakė moterims slėptis. Reikia paskubėt.

Mano širdis daužėsi, leidžiantis eile laiptų paskui slaugę Hildebrand. Ranka patapšnojau per suknelės apykaklę, kur buvau įsisegusi Kitės Siatle dovanotą mėlyną roželę. Tą rytą netikėtai panorau įsisegti, aiktelėjau suvokusi, kad jos nebėra. Staigiai sustojau.

– Ko lauki? – piktai paklausė slaugė Hildebrand.

Kaip pamišusi dairiausi tai į laiptus, tai atgal į duris.

– Aš tik... – apgraibomis ieškojau, pašėlusiai tapšnodama suknelės kišenes, – kai ką pamečiau, kai ką labai svarbaus.

– O tavo gyvybė tau svarbi?

Nuolankiai linktelėjau galva.

– Tada einam. Reikia nusigauti į rūsį.

Kaip galėjau taip neapdairiai pamesti segę? Įsivaizdavau ją gulinčią paplūdimyje, smėlyje, ir bangos nuplaus ją į jūrą. Suvirpėjusi pagalvojau apie Kitę. Ar tai ženklas, kad mūsų draugystė pasibaigė?

Toliau leidausi laiptais paskui slaugę Hildebrand, mums praėjus pro užrakintas duris stebėjau, kaip, patraukusi kilimėlį, sunkiai atidarė grindyse įtaisytas duris.

– Tu pirma, – pasakė, rodydama į juodą plyšį apačioje.

Kopėčiomis nusileidau į tamsią patalpą, kur mirkčiojo keli žibintai. Atsistojusi ant žemės, įžiūrėjau Lizą su Stela ir toliau sėdinčias kai kurias kitas slauges.

– Kite? – garsiai šūktelėjau. – Ar tu čia?

Man atsakė tik tyla. Susirūpinusi atsisukau į slaugę Hildebrand.