Сара Джио - Pajūrio trobelė

– Ji ten, – pasakė parodžiusi į vienišo žibinto šviesą dešinėje tolimiausiame kampe.

– Kite, – pasakiau eidama prie jos, kol įžiūrėjau išsigandusį veidelį ir netvarkingai išsitaršiusias neklusnias garbanas. Ji sėdėjo atsirėmusi į sieną, atrodė nusiminusi.

– Jaudinausi, kad vis neateini, – pasakė nusibraukusi ašarą.

Atsisėdusi šalia, spustelėjau jai ranką.

– Aš jau čia.

Nežinojome, kas vyksta viršuje. Po dviejų valandų, – nors atrodė, kad praslinko dvylika, – slaugė Hildebrand paskyrė Stelą padėti išdalyti maisto davinį – vandens ir konservuotų pupelių. Maistu pasirūpinta kelioms dienoms, net savaitėms. Suvirpėjau nuo minties, kad reiks gyventi tamsoje ir valgyti kiaulienos konservus.

– Prašom, – Stela pasiūlė gertuvę. Gurkštelėjusi sunkiai nurijau. Vanduo atsidavė rūdimis.

Visos sustingome viršuje pasigirdus žingsniams.

– Slaugės, – sušnabždėjo slaugė Hildebrand, imdama ant sienos kabantį šautuvą, – užgesinkit žibintus.

Paklususios patamsyje klausėmės vis labiau artėjančių ir garsėjančių žingsnių. Pasigirdo dunkstelėjimas ir sugirgždėjusios durys grindyse atsidarė. Stipriai suspaudžiau Kitei ranką. O Dieve, japonai ateina, pamaniau.

Tačiau vietoj svetimos kalbos rūsyje nuskambėjo pažįstamas balsas:

– Slaugės, saugu! Laivas pasuko į vakarus. Galite išeiti.

Moterys sušuko ,,valio!“ – visos, išskyrus Kitę, kuri tik spoksojo priešais save. Paėmiau ją už rankos.

– Eime, brangioji, – pasakiau. – Viskas baigta. Jau galim eiti.

Ji atrodė išsigandusi, tarsi pažadinta iš sapno. Jai uždegus žibintą, pastebėjau pažįstamą apsiblaususį žvilgsnį ir santūrią veido išraišką.

– Taip, žinoma, – atsistojo ir aplenkė mane.

– Ar galite patikėti, kad rytoj mus išsiunčia? – kitą dieną per pusryčius nusistebėjo Liza.

Rytoj. Nuo tos akimirkos, kai pamilau Vestrį, labai bijojau šios dienos. Išvykimas iš salos reiškė, kad mūsų tikrovė baigsis ir prasidės nauja, kur, baiminausi, viskas bus sudėtingiau, negu mums atrodo.

– Vyrus išsiųs iš ryto, – pridūrė Stela. Jai nepatiko, kad Vilas vyksta kariauti į Europą, kaip ir man, kad ten siunčia Vestrį.

– Pamaniau, – kalbėjo ji toliau, – jei su kariuomene vykčiau į Europą, bent jau būčiau arčiau jo. Jei kartais...

Papurčiau galvą. Karas stipriai išsekino Stelą, ji baisiai sulyso. Jai labiau negu kuriai kitai reikėjo pailsėti.

– Neapsaugosi jo vykdama į Europą, – pasakiau. – Važiuok namo ir lauk grįžtančio.

Ji linktelėjo.

– O žinot, kur važiuoja Kitė? Girdėjau, kad vyksta į Prancūziją, į patį karo centrą. Ji prisidėjo prie karių, kuriuos siunčia į Normandiją.

Nukaitau. Į Prancūziją? Kodėl nepapasakojo visų savo planų? Nejaugi mano, kad man tai nesvarbu?

– Vilką minim – vilkas čia, – tarė Stela parodžiusi į duris.

Į valgyklą įėjo besišypsanti Kitė. Kaip seniau paraudusiais skruostais. Ji priėjo prie mūsų stalo rankoje laikydama puokštę geltonų kinrožių, vos pamačius jas, man ėmė degti skruostai.

– Labas rytas, damos, – pasisveikino ji. – Ar skanu šiandien valgyt?

Pajutau į save įbestą Stelos žvilgsnį.

– Skanu, – atsakė Liza, nepastebėdama tvyrančios įtampos, – jeigu mėgsti guminius kiaušinius.

Kitė sukikeno, dėdama ant stalo baltu kaspinu perrištas gėles.

– Argi ne gražios? – pasakė ji, žavėdamasi geltonais vainiklapiais nykaus rusvo stalo fone. Iškart juos atpažinau, žinoma, tas kinrožės krūmas auga prie trobelės. Tikrai iš ten.

– Nagi, nagi, – tarė Stela, – regis, kažkas įsigijo gerbėją.

– Oi, Stela, – apsimetė drovia Kitė.

– Tai iš kur jas gavai? – neatlyžo Stela. Norėjau, kad liautųsi. Nenorėjau žinoti.

Kitė nusijuokė ir apsisukusi nuėjo prie bufeto, palikdama mus spėlioti.

Kostelėjusi Stela vyptelėjo.

– Ar neįspėjau tavęs, kai pirmą dieną susitikom saloj?

Staigiai atsistojusi nuėjau prie durų.

– Ana! – šūktelėjo Stela. – Palauk, nenorėjau nieko tuo pasakyti. Grįžk.

Lauke takeliu einant į kareivines širdis daužėsi, atminty atkūrus pastarąsias kelias savaites. Prisiminiau, kaip nušvisdavo Kitė pamačiusi Vestrį ir kaip nutolo nuo manęs. Aišku, kad Kitė neabejinga Vestriui. Taip pagalvojusi sustingau – ar įmanoma, kad ir jis jai? Praeityje visi vaikinai, išskyrus Džerardą, teikdavo pirmenybę Kitei, o ne man. Ją pirmą pakviesdavo šokti. Ji gavo daug kvietimų į absolventų susitikimo pokylį, o aš tik vieną. Mintyse greitai svarsčiau: Dieve mano, laiškas. Regis, Vestris visai nesijaudino, kad kažkas galėjo paimti. O gal apsimetė, kad jį pavogė, kad nereikėtų atsakyti į mano meilės išpažintį, mano viltis dėl ateities – mudviejų ateities?

Paspyrusi akmenuką ant tako papurčiau galvą, kratydamasi neramių minčių. Ne, rytoj mes išvykstam ir daugiau apie tai nebegalvosiu. Mums beliko vos keletas valandų kartu. Nebėra laiko kvailystėms.

– Štai ir viskas, – kitą rytą po pusryčių pasakė atsidususi Kitė. Pasilenkusi užsegė lagamino užtrauktuką, šis atrodė keistai tuštesnis, palyginti su didžiule manta, kurią įvilkau į šitą kambarį prieš dešimt mėnesių. Kaip ir šis lagaminas, saloje Kitė paliko dalį savęs.

– Po valandos išskrendu, – pasakė santūriai, jos žvilgsnis nuklydo į kalvos šlaitą už lango, tas vaizdas dažnai patraukdavo jos dėmesį. Spėliojau, ko ji ieško tose kalvose.

– Mes su slauge Hildebrand susitiksim su ryt į Prancūziją išskrendančiu eskadronu, o tada... – Ji nutilo.

Kitė vienui viena Prancūzijoje, dingtelėjo man. Nenorėjau nė pagalvoti, kaip ir nenorėjau, jog vyktų viena į Bora Borą. Nesvarbu, ką galvoju apie jos jausmus Vestriui. Žinojau, kad kažkur po vidinių randų sluoksniais, apgaubusiais ją tarsi šarvai, slepiasi mano geriausia draugė. Tačiau šįsyk primygtinai nesisiūlysiu vykti kartu.

– Ak, Kite! – sušukau pašokusi ant kojų. O kad galėčiau pralaužti tuos šarvus, pamaniau. – Kodėl viskas taip susiklostė?

Gūžtelėjusi Kitė paėmė lagaminą. Ji valandėlę žiūrėjo į mane.

– Turbūt taip nutinka saloje, – pagaliau sumurmėjo.

– Ne, Kite, klysti, – pasakiau ir savo balse išgirdau baimę, kad draugystė baigėsi, o kartu ir tam tikras gyvenimo laikotarpis. Pagalvojau apie savo, kaip draugės, prasižengimus. Galėjau praleisti su ja daugiau laiko. Galėjau labiau paremti paskutinėmis nėštumo savaitėmis, bet argi nerėmiau? O svarbiausia, reikėjo neslėpti nuo jos trobelės ir viso kito. Tarp mūsų atsirado per daug paslapčių. O juk žadėjau niekada jų neturėti.

– Kite, – maldavau. – Aš nepasikeičiau. Aš vis dar ta pati senoji Ana. Ir kertu lažybų, kad širdyje vis dar esi ta pati Kitė. Tik noriu, kad mes ir toliau liktume Ana ir Kite.

Ji pažvelgė į mane akimis, kurių neatpažinau, – pavargusiomis, brandesnėmis ir visko mačiusiomis.

– Ir aš norėčiau, – švelniai pasakė ir nusisuko. – Bet manau, kad nebegalim.

Linktelėjusi pajutau, kaip iš kažkur giliai kyla ašaros. Jos susitvenkė akyse, o tada nesulaikomai ėmė srūti skruostais.

– Lik sveika, Ana, – atsisveikino neatsisukdama Kitė. Jos balsas nuskambėjo dalykiškai, mums augant taip girdėdavau kalbančią su tarnais arba su pardavėju vaistinėje. Man norėjosi sušukti Kitei tuojau pat liautis! Baikim apsimetinėti. Tačiau tik stovėjau bežadė, per daug apstulbusi ir nusiminusi, kad ką nors sakyčiau. – Linkiu tau kuo geriausios kloties, – tarė siekdama durų rankenos.