Сара Джио - Pajūrio trobelė

Atsiklaupusi tučtuojau pastebėjau tviskant metalą. Drebančiomis rankomis ištraukiau į žemę įsmigusį kruviną peilį. Prisitraukiau žibintą, kad galėčiau perskaityti užrašą ant kareiviškos rankenos: ,,Dalinio nr. 432; išdavimo nr. 098“.

– Ana! Ana, kur tu?

Vestrio balsas prasiskverbė pro tankmę. Ar aš ilgai užtrukau? Ką pagalvos, pamatęs ieškančią peilio, ypač po to, kai pažadėjau juo pasitikėti?

– Ana? – pasigirdo arčiau. Paėmusi suknelės kraštą, atplėšiau žydrą drobės skiautę. Greitai įvyniojusi peilį, plikomis rankomis išrausiau gana gilią duobutę jam paslėpti ir įkišau ten. Užpylusi žemėmis ir lapais atsistojau, ir sulig tuo priėjo Vestris.

– Ak, štai kur tu, – pasakė jis. – Ką veiki džiunglėse? Aš nerimavau.

– Mąsčiau, – pasakiau, valydamasi žemėtas rankas į suknelę.

– Ateik, – pasakė jis. – Suprantu, kad naktis buvo sunki, bet mums reikia, – nutilęs ieškojo tinkamų žodžių, – ištverti iki galo.

Linktelėjau ir nusekiau paskui jį prie laikino kapo, tada laukiau, kol Vestris atneš Atėją. Grįžo, nešdamas ją rankose, vos tai išvydus, man vėl ėmė srūti ašaros.

Jis paguldė jos kūną į duobę ir mudu tylėdami žiūrėjome. Po kelių minučių Vestris paėmė kastuvą, bet aš sulaikiau jį.

– Palauk, – pasakiau.

Nuo šalia augančio jostro nuskynusi tris rožinius žiedus, atsiklaupiau prie Atėjos kapo.

– Ji nusipelnė gėlių, – pasakiau neatitraukdama akių nuo jos veido.

Išbarsčiusi žiedus ant jos kūno, nusisukau Vestriui ėmus kastuvu žerti ant jos žemę. Negalėjau žiūrėti, tačiau prisiverčiu išbūti iki galo. Tylėdami parėjome į stovyklą, nes mūsų pasaulis pasikeitė – turbūt amžinai.

Jau buvo beveik trečia nakties, kai tyliai įslinkau į kambarį. Apsidžiaugiau Kitei nesujudėjus, nes mano suknelė buvo kruvina, purvina ir suplėšyta. Nusimetusi drabužius sugrūdau juos į šiukšliadėžę ir apsivilkusi naktinius marškinius susirangiau lovoje. Tačiau miegas neėmė. Žinojau, kad neįvykdėme nusikaltimo, bet mane kankino siaubinga ir vis dėlto labai tikra baimė, kad nusikaltome.

Kitą rytą pažadino beldimasis kumščiu į duris. Nesusigaudydama atsisėdau lovoje ir žvilgtelėjau į Kitės lovą – ši buvo tvarkingai paklota. Užsidengiau veidą, kai pro langą tiesiai į akis ėmė spiginti ryški šviesa. Kiek valandų?

Beldimas į duris nesiliovė.

– Tuoj atidarysiu, – sumurmėjau nerangiai lipdama iš lovos ir klupinėdama nuėjau prie durų. Koridoriuje priekaištingai suraukusi antakius stovėjo Stela.

– Ana, kas tau? – užsipuolė ji. – Miegi iki pusės dvylikos? Slaugė Hildebrand širsta. Atsiuntė tavęs. Tavo pamaina prasidėjo aštuntą.

Įsižiūrėjau į mažą žadintuvą, stovintį ant stalelio prie lovos.

– Vaje! – aiktelėjau. – Negali būti, kad taip ilgai miegojau.

Stela pašaipiai šyptelėjo.

– Turbūt ilgai vakarojai.

Ji nužvelgė mane ir jos akys sustojo ties mano rankomis.

– Ką darei? Lipdei purvo pyragus?

Pažvelgiau į juodas panages ir susidrovėjusi paslėpiau naktinių klostėse. Tuomet užplūdo praėjusios nakties prisiminimai. Žmogžudystė. Peilis. Nuslėptas nusikaltimas. Vestrio įspėjimas. Tikėjausi, kad Stela nepastebėjo, kaip pašiurpo mano rankų oda.

– Prašau pasakyt slaugei Hildebrand, kad tuoj pat ateisiu, tik apsirengsiu, – paprašiau.

– Ir nusiprausk, – pridūrė smerkiamai šyptelėjusi Stela ir nuėjo.

Linktelėjau.

– Stela! – šūktelėjau jai pavymui per koridorių.

– Ką? – paklausė atsisukusi.

– Kodėl Kitė neatėjo manęs pažadinti?

– Man irgi įdomu, – atsakė, jos balse neišgirdau nė krislo sarkazmo, o Stelai tai nebūdinga. – Ji tapo kažkokia keista. Tarsi būtų...

– Tarsi būtų nebe mano draugė, – baigiau garsiai. Tie žodžiai lyg granatos pataikė į pavargusią mano širdį.

Stela uždėjo ranką man ant peties.

– Nesijaudink, mieloji, – pasakė. – Kad ir kas jai užėjo, esu tikra, greitai praeis.

Tikėjausi, kad jos tiesa.

Po Kitės gimdymo, tarp jos ir slaugės Hildebrand užsimezgė neįtikima draugystė. Kitė dažnai likdavo ligoninėje padėti viršininkei atlikti ypatingų darbų, o kai atsirasdavo svarbi užduotis arba reikėdavo slaugyti sunkų ligonį, jos pavardė sąraše visada būdavo pirmoji.

Džiaugiausi matydama, kaip Kitė pasižymi darbe. Juk būtent šito ji ir norėjo gyvenime. O čia jos darbas buvo prasmingas. Tačiau kuo energingiau ji dirbo slauge, tuo labiau tolo nuo manęs.

Tokį nesutarimą namie, Siatle, būtume jautusios daug stipriau, tačiau karo zonoje nekreipėme dėmesio, nes mūšiai, naujienos ir kančios slopindavo asmenines problemas.

– Liza prieplaukoje iš kapralo sužinojo, kad padėtis Ramiajame vandenyne vėl pablogėjo, – pasakiau Kitei tą vakarą per pietus. Be karo, daugiau apie nieką ir nesikalbėdavome.

– Tikrai? – atsiliepė, nė nepakeldama akių nuo knygos.

– Manai, vėl teks įtemptai dirbti? – paklausiau, man labai nepatiko toks oficialus bendravimas.

– Tikriausiai, – atsakė žiovaudama Kitė. – Na, aš jau eisiu. Slaugė Hildebrand prašė kai ką padaryti. Būsiu ligoninėj.

Kitapus valgyklos pastebėjau su Tedu bei keliais kitais vyrais besijuokiantį Vestrį. Svarsčiau, kaip jis gali būti toks ramus ir linksmas praėjus vos keletui valandų po to, ką mums teko išgyventi.

Nunešusi padėklą į virtuvę, palaukiau jo lauke ant takelio.

– Sveika, – pasilabino jis mūsų akims susitikus. Paėjom kelis žingsnius link valčių prieplaukos. – Kaip laikaisi? – sukuždėjo, kai kiti vyrai nebegalėjo nugirsti.

– Blogai, – atsakiau. – Vis prisimenu praėjusią naktį ir be paliovos meldžiuosi, kad tai būtų buvęs tik blogas sapnas. Vestri, pasakyk, kad tai buvo tik košmaras.

Jis prisitraukė mano galvą prie savosios.

– O kad galėčiau.

– Ar matei Lensą? – sukuždėjau.

– Ne, – atsakė ir nesmagiai apsidairė. – Ar negirdėjai?

– Ko negirdėjau?

– Šįryt jį su tuzinu kitų išsiuntė į ypatingą karinę misiją.

– Regis, jis nori pabėgti, – nepatenkinta sumurmėjau.

Vestris atrodė įsitempęs.

– Daugiau apie tai nebekalbėkim, – pasakė. – Per daug pavojinga.

Linktelėjau, prisiminusi paranojišką Lizos elgesį. Ji buvo įsitikinusi, kad bazėje pilna klausymosi įtaisų, todėl ką nors slapto pasakydavo tik kareivinėse, ir tai dažniausiai tik tualete.

– Ar šįvakar pasimatysim trobelėje?

Vestris pasikasė kaktą.

– Norėčiau, bet vėliau dar dirbsiu, o po vakarykštės nakties... man norėtųsi pabūti vienumoj.

Vienumoj? Tas žodis pervėrė mane tarsi strėlė.

– A, – tarstelėjau pastebimai įsižeidusi.

Vestris pamėgino praskaidrinti nuotaiką šypsena.

– Tenorėjau pasakyti, kad mudu labai mažai miegojome, todėl geriau anksčiau atsigulkime.

– Tavo tiesa, – atsakiau vis dar įskaudinta.

– Be to, – pridūrė jis, – ar tikrai esi pasirengusi ten grįžti po... po to, kas įvyko?

Taip, siaubas įsiskverbė į mūsų asmeninį pasaulį, bet negalėjau atsikratyti jausmo, kad Vestris išduoda trobelę ir mus.

– Nežinau, – sumurmėjau. – Bet tai, ką ten išgyvenome, buvo gražu, ir nenoriu to prarasti.

– Ir aš nenoriu, – atsakė jis.

Po savaitės vėl įžengiau į trobelę, tačiau buvau viena. Vestris prisidėjo prie kitapus salos kažką statančių vyrų. Jis aiškiai nepasakė, kada grįš. Slenkant dienoms pajutau, kad trobelė mane kviečia, traukia grįžti, ir po ypač ilgos pamainos ligoninėje, kur didžiąją laiko dalį moterys leido susibūrusios prie mažyčio radijo imtuvo, klausydamos naujausių žinių apie Ramiajame vandenyne vykstančius mūšius, pasidaviau jos kvietimui.