Сара Джио - Pajūrio trobelė

Jau temo, kai išsiruošiau į paplūdimį, eidama link trobelės suspaudžiau medalioną. Prasibroviau pro tankmę, bet žengtelėjau atgal, pastebėjusi kažką sėdint ant trobelės laiptelio.

– Kas ten? – garsiai paklausiau.

Žmogysta pakilo ir pajudėjo link manęs. Jai artinantis ėmiau trauktis atatupsta.

– Kas jūs? – sušukau gailėdamasi neatsinešusi žibinto. Tačiau, kai atsidūrėm po atviru dangumi, mėnesiena ją apšvietė, ir aš atpažinau Titą.

– Ana, – kreipėsi ji.

Ką ji čia veikia? Be abejo, ieško Atėjos. Man ėmė daužytis širdis. Ką aš jai pasakysiu?

Senosios moters veidas atrodė pavargęs ir iškankintas.

– Ar norėtumėt užeiti? – paklausiau mostelėjusi į trobelę.

Ji taip pažvelgė į trobelę, kad supratau, jog greičiausiai labai seniai yra ten buvusi. Ji papurtė galvą.

– Ar pamiršai, ką tau sakiau apie šitą vietą? – sumurmėjo. – Ji užkeikta.

Parodžiusi į paplūdimį, išėjo iš tankmės. Nežinodama, ko tikėtis, nusekiau iš paskos.

– Sėskis, – pasakė mostelėdama netoli tos vietos, kur Atėja kabinosi į gyvenimą. Man palengvėjo, kad bangos nuplovė kruviną smėlį.

Valandėlę sėdėjom tylėdamos, kol pagaliau Tita prabilo:

– Žinau, kad ji mirė, – pasakė.

Nežinodama, ką atsakyti, sėdėjau įsmeigusi žvilgsnį į bangas, raminanti mūša malšino sielvartą.

– Įspėjau tave, – pasakė rūsčiai. – Šita vieta bloga. Negera. Ir štai ji pasiėmė mano Atėją, mūsų Atėją. Ji buvo ypatinga, supranti?

Veltui mėginau sulaikyti ašaras, kurios savaime tekėjo pro užmerktas akis.

– Ak, Tita! – sušukau. – Man labai gaila.

– Cit! – pasakė stodamasi senoji. – Kas padaryta, tas padaryta. Dabar tavo pareiga ieškoti teisybės.

Klausiau savęs, ką ji žino? Ar – dar blogiau – ką manosi žinanti? Ar matė suplūktą žemę, kur Vestris kasė kapą?

Sumišusi stebėjau, kaip eina link džiunglių.

– Tita, – pasakiau. – Prašau, Tita, palaukit. Jūs klystat. Jei manot, kad aš, kad mes...

– Teisybės, – pakartojo, paskutinį kartą atsisukusi į mane, – tai vienintelis būdas tau kada nors išsklaidyti burtus.

Stebėjau ją, einančią į tankmę, atrodė, kad džiunglės ją visą prarijo. Atsidususi susmukau ant smėlio, rankomis, kaip vaikystėje išbarus motinai, apsikabinau kelius. Bent kol kas Lenso nėra saloje ir ilgą laiką nesimatė japonų aviacijos ,,paradų“. Kodėl gi jaučiau tykant blogį? Pagalvojau apie Atėjos krauju suteptą peilį, užkastą už kokių šešiasdešimties metrų ir saugiai susuktą į suknelės skiautę. Tik aš žinau, kad jis ten. Galiu paimti kaip įrodymą. Galiu ieškoti teisybės, kaip kad primygtinai reikalauja Tita. Tačiau kaip man nepaisyti Vestrio nuomonės?

Pakilusi nuėjau prie trobelės ir apgraibomis atrakinau duris, tada vėl padėjau raktą į knygą. Viduje tvyrojo tvankus ir troškus oras. Pagalvojau apie po lova padėtą paveikslą ir atsiklaupiau jo paimti. Mintyse svarsčiau, kas per pora jame pavaizduota? Ar jie gyveno šioje trobelėje? Ar juos ištiko nelaimė, kaip sako Tita? O gal jiems pasisekė išvengti prakeiksmo?

Nuo stalo paėmusi popieriaus lapą ir plunksnakotį, atsisėdau rašyti laiško Vestriui, širdis ėmė smarkiau plakti pagalvojus, ką jam parašysiu:

Brangusis Greisonai,

o kad būtum dabar čia, paimtum mane į savo glėbį ir ištrintum mano regėtą siaubą. Nerimauju, kad po to, ką teko matyti, daugiau niekada šitos sienos nebebus tokios kaip anksčiau, ir tai mane baugina.

Aš kai ką sugalvojau, suplanavau. Mes nieko aiškaus nenusprendėm dėl ateities, tačiau po karo, kai viskas baigsis, galbūt galėsim nueiti pas kariuomenės viršininkus ir pranešti apie nusikaltimą. Galbūt tada tu jau nebedvejosi. Aš turiu įkaltį, kuris atėjus laikui išteisins mus nuo bet kokio įtarimo. Brangusis, prašau pasakyt, kada bus laikas.

Noriu dar kai ką pasakyti. Dabar jau žinai, kad myliu tave ir nieko kito taip netrokštu, kaip pasidalyti savo gyvenimą ir visą amžinybę su tavim – jeigu nori, tiesiog čia, saloje. Meile mano, tai reiškia, kad būsiu tavo, jei paprašysi.

Mylėsiu amžinai

Kleo

Sulenkusi per pusę pakišau po lenta ir giliai atsidususi nuėjau prie durų.

Praėjus dviem dienom po to, ant lovos sėdinti Kitė išsigandusi pakėlė akis nuo žurnalo.

– Ar girdėjai, kaip kažkas bilstelėjo į langą? – paklausė manęs.

Buvo pusė keturių, bet nedirbome ligoninėje, nes mums visoms buvo įsakyta likti kareivinėse, kadangi už trijų kilometrų nuo kranto buvo pastebėtas japonų karo laivas. Vienoje rankoje Kitė spaudė rožančių, o kita vartė moterų žurnalą. Aš išsitraukiau romaną, pradėtą skaityti vos atvykus į salą, tačiau negalėjau skaityti. Mane tiesiog sukaustė aplink tvyranti baimė.

Papurčiau galvą.

– Nieko negirdėjau.

Niekas nežinojo, kas bus. Viena slaugė sakė, kad tas laivas plaukia kitur. Kita teigė, kad kareivis pagal laivo koordinates patvirtino, jog šis tiesiu taikymu plaukia į Bora Borą. Karas čia? Mūsų saloje? Nenoras tuo patikėti buvo patogi gynyba, tačiau visi žinojome, kad mus gali pulti. Neturėjome kito pasirinkimo, tik stebėti ir laukti.

– Po kareivinėmis yra rūsys, – pasakiau. – Stela mano, mes pereisim ten, jei...

Kitė krūptelėjo.

– Štai ir vėl tas garsas, – pasakė ji. – Kažkas beldžiasi į mūsų langą.

Išspaudžiau šypseną.

– Suprantu, Kite, tu nerimauji, bet japonų kol kas nėra už lango.

Kitė neatsakė šypsena. Tik pakilusi nuėjo prie lango.

– Matai? – pasakė pergalingai šypsodamasi. – Ten Vestris. Turbūt bando atkreipti mūsų dėmesį.

Mūsų dėmesį? Stebėjau, kaip prie lango stovinti Kitė pamojavo Vestriui. Man nepatiko, kad vos tik jį pamačiusi akimirksniu pralinksmėdavo.

– Einu su juo pasikalbėti, – pasakiau ir viena išėjusi pro duris greitai nusileidau prie išėjimo.

– Labas, – sukuždėjau išėjusi į lauką.

Vestris nusišypsojo.

– Kodėl šnabždi?

– Ar nežinai? Gali užpulti salą.

Vestris susikišo rankas į kišenes ir pakreipė galvą į dešinę, žiūrėdamas į mane su linksma šypsena.

– Man patinka tavo narsa. Prieik, noriu pažvelgt į tave.

Užsibuvau jo glėbyje ilgiau negu dera karinėje bazėje, tačiau kažkodėl dabar nebegalvojau apie padorumą.

– O tu atrodai per daug pasitikintis, – atkirtau.

Jis gūžtelėjo.

– Po to, ką teko patirti mūšio lauke, karo laivas horizonte nelabai trikdo.

– O kas, jeigu jie puls? – paklausiau. – Jeigu plaukia į salą?

– Gal ir plaukia, – atsakė jis. – Tačiau kol kas anksti spręsti.

Atsidusau.

– Tik pamanyk, tiek mėnesių čia išbuvom, o mus užpuls prieš pat išvykstant. Nepasisekė.

Vestris paglostė man smakrą, pirštu braukdamas profilį, per nugarą perbėgo virpulys.

– Einam į trobelę, – sukuždėjo man į kaklą.

– Per pačią sumaištį?

– Kodėl ne? – atsakė, hipnotizuojamai mane glamonėdamas.

– Todėl, kad mums buvo įsakyta nekelti kojos iš kareivinių, – silpnai prieštaravau.

Vestris pažvelgė į mane savo didelėmis šviesiai rudomis akimis.

– Bet galbūt tai mūsų paskutinis kartas trobelėje prieš... prieš...

Nė vienas nežinojom, kas bus toliau, tačiau širdyje jaučiau – svarbiausia yra dabar. Spustelėjau jam ranką.

– Gerai.

– Jeigu pasiseks, – pasakė jis, – nepastebėti ir nieko nesutikdami nueisim per džiungles.

Linktelėjau.

– Manai, būsim ten saugūs?