Сара Джио - Pajūrio trobelė

Spragtelėjusios užsidarė durys ir kambarį užpildė spengianti tyla. Susmukusi ant grindų, regis, kelias valandas raudojau rankom užsidengusi akis. Kokią teisę ji turi štai taip išvykti, nutraukusi mūsų draugystę? Kaip ji gali taip šaltai elgtis?

Laikrodžiui išmušus vienuoliktą, prisiverčiau atsistoti atplėšdama pavargusias kojas nuo grindų. Pažadėjau Vestriui atsisveikinti aerodrome, jis išskrenda po pusvalandžio, iškart po manęs.

Kai padėjusi lagaminą prie durų žvilgtelėjau į raudonas ir ištinusias akis, vos save atpažinau.

Akimirką išsigandau, kad jo nerasiu. Prisimerkusi žiūrėjau į tirštą šurmuliuojančių rusvai žalsvos spalvos vyrų minią. Nedidelis dalinys liks saloje, bet dauguma, tarp jų ir Vestris, gavo naujus pavedimus. Kas į Prancūziją, kas į Didžiąją Britaniją, o keletas laimingųjų, tokių kaip aš, vyks namo.

Prisimerkusi žiūrėjau į veidus, kol minios pakraštyje mūsų akys susitiko.

Nepaisydama, kad per garsiakalbį slaugėms buvo liepta lipti į lėktuvą, palikau lagaminą prie Stelos su Liza ir nubėgau pas Vestrį. Apkabinęs jis kilstelėjo mane ir mes pasibučiavome.

– Mylimoji, neverk, – tarė jis, šluostydamas ašarą man nuo skruosto. – Mes neatsisveikinam.

– Kaipgi ne, atsisveikinam, – pasakiau, ranka braukdama per švariai nuskustą jo skruostą. – Mes nežinom, kaip bus ten. – Suvokiau, kad šie žodžiai tinka ne tik jam, bet ir man.

Vestris linktelėjo, iš kuprinės ištraukęs geltonų kinrožių puokštelę įdėjo man į delną. Žiedai buvo perrišti baltu kaspinu. Kitė – smilktelėjo man.

– O šitos gėlės, – išlemenau, – vakar tas pačias padovanojai Kitei?

Vestris sumišo, bet linktelėjo.

– Na, taip, aš buvau...

Per garsiakalbį sududeno kitas balsas:

– Visi vyrai, sėskitės į lėktuvą.

– Vestri, – išsigandusi tariau. – Ar nori ką nors pasakyti? Ar tai susiję su Kite?

Jis akimirkai nudelbė žvilgsnį į kojas, paskui pažvelgė į mane.

– Nieko, – pratarė, – bet vis tiek reikėjo tau papasakoti. Prieš porą savaičių sutikau ją verkiančią paplūdimyje. Ėjau į trobelę, todėl pakviečiau užeiti kartu.

Man ėmė degti skruostai nuo minties, kad Vestris nusivedė ją į mūsų trobelę – vienas, be manęs.

Negalėdama patikėti papurčiau galvą.

– Kodėl nepasakei? Kodėl ji nepasakė?

– Atsiprašau, Ana, – tarė. – Tikrai nemaniau, kad svarbu.

Atsisukusi žvilgtelėjau į lėktuvą, su kuriuo turėjau skristi namo. Šalimais stovinti Stela pašėlusiai man mojavo.

– Ana! – sušuko ji. – Jau laikas!

Paskutinį kartą pažvelgiau į Vestrį. Vėjas sutaršė jam plaukus. Troškau perbraukti rankomis gelsvai rusvas sruogas, kaip tai dariau šimtus kartų trobelėje, įkvėpti jo odos kvapo, atsiduoti jam. Tačiau šįsyk susilaikiau.

– Lik sveikas, – sukuždėjau į ausį, paskutinį kartą prigludusi prie jo skruosto savuoju. Ir prieš nubėgdama į lėktuvą, įdaviau gėles jam į ranką.

– Ana, palauk! – sušuko Vestris. – O kaip paveikslas? Ar paėmei jį?

Sustingau.

– Kaip paėmiau? Maniau, tu paimsi.

Vestris iškėlė rankas.

– Atleisk, Ana, – pasakė apimtas panikos. – Ketinau nueiti, bet nebuvo laiko. Aš...

Jo dalinys jau sulipo į lėktuvą ir mačiau, kad vadas eina prie jo. Atsisukusi į paplūdimį pagalvojau: jeigu greitai bėgčiau, ar spėčiau nubėgti iki trobelės ir paimti paveikslą prieš išskrendant lėktuvui?

– Prašau, – maldavau prie laiptatakio į lėktuvo saloną stovinčios Stelos. – Prašau pasakyt lakūnui, kad man tereikia penkiolikos minučių. Kai ką palikau bazėje. Pažadu labai greitai grįžti.

Už jos išdygo lakūnas.

– Apgailestauju, ponia, tačiau nebėra laiko, pasakė tvirtai. Tuojau pat lipkite į lėktuvą.

Lipant į lėktuvą kojos buvo lyg švininės. Prieš lakūno padėjėjui užtrenkiant liuką, mano akys susitiko su Vestrio. Per lėktuvo variklį, riaumojantį kaip pabaisa, nesigirdėjo jo žodžių, tačiau supratau iš lūpų: ,,Labai gaila, aš grįšiu. Prašau nesijaudink, Ana, aš...“

Liukas su trenksmu užsidarė, man nespėjus suprasti paskutinių jo žodžių. Negi svarbu, svarsčiau, nosinaite šluostydamasi ašaras. Viskas baigta. Trobelėje mus užbūrusių kerų nebeliko, lėktuvui vis labiau įsibėgėjant ir kylant aukštyn, jaučiau, kaip jie sklaidosi. Stebėjau vis mažėjančią salą, kol beliko tik taškelis. Taškelis, kur tiek daug visko įvyko ir tiek daug liko.

Prie manęs palinko Stela.

– Ar pasiilgsi salos?

Linktelėjusi nuoširdžiai atsakiau:

– Taip.

– Ar galvoji kada nors grįžti? – atsargiai pasiteiravo. – Mes su Vilu kalbėjom, kad grįšim aplankyti. Žinoma, karui pasibaigus.

Prieš atsakydama vėl pažvelgiau pro langą, nepajėgdama atplėšti akių nuo skaisčiai žalios dėmelės, plūduriuojančios žalsvai melsvoje jūroje.

– Ne, – patikinau ją. – Nemanau, kad kada nors grįšiu.

Suspaudžiau ant kaklo kabantį medalioną, dėkinga, kad turiu saugiai įdėtą gabalėlį trobelės. Su juo visada galėsiu grįžti – bent jau savo širdyje.

13 skyrius

– Pasiilgom tavęs, dukrele, – pasakė tėtė, man įlipus į mašiną, buvau dėkinga, kad galinėje sėdynėje nepamačiau sėdinčios Maksinos. Nors ir praėjo keletas mėnesių po to, kai sužinojau apie jų romaną, išardžiusį mūsų šeimą, vis dar nepajėgiau to suprasti.

Atsidususi atsirėmiau į minkštą odinę ,,Buick“ sėdynę, o tėtis užvedė mašiną ir pajudėjo atbulas. Čia nebus nei džipų, nei žvyrkelių, nei duobių.

– Gera grįžti namo, – pasakiau, giliai įkvėpusi malonaus Siatlo oro.

Kelionė atgalios iškankino – teko persėsti į daug lėktuvų ir keturias dienas plaukti jūra. Buvo laiko apmąstyti ramybės neduodančius neišspręstus klausimus, vis dėlto visa virpėjau iš nežinios, išlipusi iš lėktuvo į kilimo ir tūpimo aikštelę Siatle.

– Džerardas grįžo, – atsargiai pasakė tėtis, tarsi norėdamas pamatyti, kaip reaguosiu.

Pažvelgiau į sterblėje sudėtas rankas, kurios mylėjo Vestrį ir vis dar jį tebemyli. Tos išdavikės rankos.

– Ar jis nori mane matyti? – paklausiau.

– Žinoma, nori, brangioji, – atsakė tėtis. – Verčiau paklausiu, ar tu nori jį matyti?

Jis perprato mano širdį. Visada suprasdavo.

– Nežinau, tėti, – sumurmėjau ir pravirkau. – Jau nebežinau, ko noriu.

– Nagi, mieloji, – tarė jis. Pasislinkau arčiau jo priekinėje sėdynėje ir jis apkabino mane savo tvirta ranka, kuri man sakė, kad galų gale viskas bus gerai. Man labai norėjosi tuo tikėti.

Vindemero, regis, nepalietė nei laikas, nei karas. Vis dėlto, važiuodama pro pažįstamas vilas, žinojau, kad išorė apgaulinga. Priešais Larsonų namą vis dar buvo graži pievutė, puikus sodas su įmantriomis akmeninėmis vazomis ir fontanas su angelu vidury žiedinio kelio, tačiau žinojau, kad kiekvieną sieną ir paviršių slegia sielvartas. Dvyniai namo nebesugrįš. Teris žuvo mūšyje prie Marselio, o Laris – po dviejų dienų sudužus lėktuvui, skrisdamas namo paguosti motinos.

Godfrių vila irgi laikėsi oriai, nors žinojau, kad už vartų slypi kai kas daugiau. Mums važiuojant pro ją, sulaikiau kvėpavimą, prisiminusi sužadėtuvių šventę, Kitės veidą ir kaip abi sėdėdamos ant šaligatvio kūrėme ateities planus. Jei būtume žinojusios, kaip viskas susiklostys, ar būtume išvykusios?

Atsiminimai skaudino, todėl greitai nusukau akis.

– Jis grįžo penktadienį, – pasakė tėtis. – Išleido namo truputį anksčiau gydytis.

Sustingau.