Сара Джио - Pajūrio trobelė

Jau buvo vėlu, kai traukinys atvyko į Didžiąją centrinę stotį, jam slystant bėgiais, mirgėjo didmiesčio šviesos. Sunkiai įsivaizdavau motiną, įsikūrusią šiame dideliame ir margame mieste, visai nepanašiame į Siatlą.

Išlipusi iš traukinio nutempiau lagaminą pro žmonių spūstį: prasibroviau pro moterį, apsuptą krūvos vaikų, pro vyrą su beždžionėle, laikančia mažytes lėkštes, ir žilagalvį benamį, ištiesusį kepurę ir kažką nesuprantamai bambantį.

Gatvėje knibždėjo taksi. Pakėliau ranką ir mane pastebėjo tamsiaodis vairuotojas, linktelėjęs parodė į galinę sėdynę.

Atidariusi duris įgrūdau lagaminą, paskui atsisėdau. Oras atsidavė cigarečių dūmais ir pelėsiais.

– Važiuosiu į, – nutilusi žvilgtelėjau į popierėlį, – Rytų 57-ąją gatvę 560.

Jis linktelėjo išsiblaškęs.

Pažvelgus pro langą man ėmė lietis akyse. Mirkčiojo žalios, raudonos, rožinės, geltonos šviesos. Atostogaujantys jūreiviai baltutėlaitėmis uniformomis tvirtai glaudė moteris: blondines, brunetes, aukštas, žemas. Karas dar nesibaigė, tačiau prasidėjo žmonių antplūdis. Tai jautėsi nuo mažų Siatlo priemiesčių iki kunkuliuojančių Niujorko gatvių.

Pastatai lėkė pro šalį tarsi filmo kadrai, vienas po kito, jų vaizdas atrodė svetimas ir vienišas. Pagaliau taksi netikėtai sustojo medžiais apsodintoje gatvėje.

– Atvažiavom, panele, – pasakė taksistas. Sumokėjau jam, padėjęs lagaminą ant šaligatvio, jis parodė į vienbutį plytų namą blizgančiomis raudonomis durimis.

– Ačiū, – padėkojusi nuėjau prie laiptų. Paskambinau į duris ir po minutės pasirodė motina. Buvo beveik vienuolika vakaro, tačiau ji stovėjo tarpduryje pasidažiusi ir pasipuošusi raudona suknele atvirais pečiais. Jos rankoje teliūskavo pakreipta martinio taurė.

– Ana! – sušuko motina, apkabindama mane laisva ranka, pastebėjau, kad buvo ką tik pasidariusi manikiūrą. Alyvuogė iššoko iš taurės ir nukrito ant grindų.

Susvirduliavusi motina žengtelėjo atgal, paleidusi iš rankų lagaminą puoliau jos prilaikyti.

– Noriu pasižiūrėt į tave, – tarė pernelyg linksmu balsu. Įdėmiai nužvelgusi mane, pritariamai linktelėjo. – Brangioji, gyvenimas Polinezijoje tau nepakenkė. Turbūt numetei daugiau kaip keturis kilogramus.

Nusišypsojau.

– Na, aš...

– Užeik į vidų! – ir nusisukusi nuėjo šnarėdama raudona suknele.

Nusekiau įkandin, tempdama lagaminą į prieškambarį, kur virš galvos grėsmingai kabojo krištolinis sietynas, per didelis ir per daug įmantrus tokiai mažai erdvei.

– Čia ne Vindemeras, – tarė gūžtelėjusi pečiais, – bet dabar tai mano namai. Jau pamėgau didmiesčio gyvenimą.

Ji nusivedė mane į mažą svečių kambarį parketo grindimis, kur stovėjo senamadiška sofa.

– Žinoma, noriu viską čia perdaryti. Leonas man padeda. – Tą vardą ištarė taip, tarsi aš jį pažinočiau.

– Leonas?

– Mano interjero dekoratorius, – tai pasakiusi nugėrė gerą gurkšnį gėrimo. Nepamenu, kad Siatle motina būtų mėgusi martinį, neprisiminiau ir kyšančių raktikaulių. – Jis tvirtina, kad šitam kambariui tiks rausvai violetinė spalva, bet aš nesu tikra. Man labiau patiktų žalsvai melsvas atspalvis. Kaip manai, brangioji?

– Žalsvai melsva gal kiek per drąsu šitam kambariui, – pasakiau atvirai.

– Brangioji, aš kaip tik šito ir noriu, – pasakė, ranka braukdama per gretimą sieną. – Drąsos. Tavo tėvas buvo toks tradiciškas. – Ji vienu mauku baigė gėrimą ir sukikeno. – Man daugiau nebereikia būti tradicinei.

Linktelėjau, nenorėdama leistis į kalbas apie tėtį, kai ji šitokios būsenos.

Motina papurtė galvą.

– Ką aš čia vis plepu, – tarė, paėmusi varpelį nuo gretimo stalelio. – Brangioji, tu turbūt išvargusi. Pakviesiu Minę.

Ji paskambino varpeliu ir po kelių minučių pasirodė nedidukė mano amžiaus mergina.

– Mine, būk gera, palydėk Aną į jos kambarį.

– Taip, ponia, – spygtelėjo ji ir paėmė mano lagaminą.

– Labanakt, brangute, – palinkėjo motina, glostydama man skruostą. – Žinau, kad negalėsi pabūti ilgiau, tačiau iš ryto, prieš tau išvykstant, mes kaip reikiant pasilinksminsim. Eik, mieloji, išsimiegok.

– Labanakt, – pasakiau, lipdama laiptais įkandin Minės, o motina nuėjo prie baro ir paėmė butelį džino.

Kitą rytą mane, miegančią trečiame aukšte, pažadino už lango pasigirdęs automobilio signalas. Užsidengiau galvą pagalve tikėdamasi vėl užmigti, bet veltui. Žvilgtelėjau į laikrodį: dar tik be dvidešimt septynios, tačiau vis tiek atsikėliau ir apsirengiau. Motina turbūt jau laukia, prieš sėsdama į laivą, norėjau kuo daugiau laiko praleisti su ja.

Apačioj esantis kambarys dienos šviesoje man pasirodė vienišesnis negu vakar vakare. Ant sienų nekabojo nei nuotraukų, nei paveikslų. Motina mėgo paveikslus.

– Labas rytas, panele, – droviai pasisveikino Minė pro virtuvės duris. – Gal galėčiau padaryti jums arbatos ar kavos?

– Mielai išgersiu arbatos, Mine, dėkui, – atsakiau šypsodamasi.

Po kelių minučių ji atėjo nešina padėklu, ant kurio buvo puodelis arbatos, lėkštė su vaisiumi, ragelis ir virtas kiaušinis.

Apžiūrėjau padėklą.

– Ar neturėčiau palaukti motinos?

Minė sutriko.

– Turbūt, – atsakė. – Tik kad ji...

– Mine, kas yra?

– Vakar vakare čia buvo ponas Švarcas, – atsakė nervingai, norėdama, kad ją suprasčiau ar pritarčiau.

– Kalbi apie Leoną?

– Taip, ponia, – atsakė. – Jis atvyko, jums nuėjus miegoti.

– A, – tarstelėjau. – Ir motina dar miega?

– Taip.

– Mine, o jis vis dar čia?

Nudelbusi akis į kojas, ji ėmė kramtyti nykščio nagą.

– Jis čia, ar ne?

Minei, regis, palengvėjo kažkam papasakojus paslaptį.

– Kai jis lieka nakvoti, dažniausiai ponią pamatau tik po dvylikos, kartais pirmą valandą.

Linktelėjau, kaip įmanydama stengiausi neparodyti, kokia esu nusivylusi.

– Tuomet pusryčiausiu čia, – pasakiau imdama padėklą. – Dėkui.

– Ak, panele... panele Ana, – nervingai užsikirto Minė. – Nesakysit poniai Kelovėj, kad aš... kad aš jums pasakiau?

Raminamai patapšnojau jai per putlią ranką.

– Aišku, nesakysiu, – patikinau ją. – Tai bus mūsų paslaptis.

Po valandos iš buto išėjau į gatvę. Prieš išvažiuodama į prieplauką ir sėsdama į laivą, turėjau penkias valandas. Šūktelėjusi sustabdžiau taksi nelabai žinodama, kur noriu važiuoti.

– Kur važiuosit, panele? – paklausė vairuotojas.

– Nežinau, – atsakiau. – Mieste būsiu vos kelias valandas. Gal ką nors pasiūlysit?

Vairuotojui nusišypsojus sublizgo auksinis dantis.

– Keista, regis, visi aplinkui tiksliai žino, kur važiuoja.

Gūžtelėjusi pakėliau akis į motinos butą. Naktinės užuolaidos jos miegamajame vis dar buvo užtrauktos.

– Anksčiau ir man atrodė, kad žinau. Maniau, kad viskas aišku, bet...

Vairuotojo veidas surimtėjo.

– Paklausykit, panele, – tarė jis, – nenorėjau jūsų įskaudinti.

Papurčiau galvą.

– Neįskaudinot.

– Ką gi, – tarė jis, iš švarko kišenės traukdamas sulankstytą brošiūrą. – Ar mėgstate meną?

Prisiminiau trobelėje paliktą paveikslą. Staiga panūdau jį turėti.

– Taip, – atsakiau. – Mėgstu.

– Tada nuvešiu jus į Metą.

– Į Metą?

Jis pažvelgė į mane kaip į vaiką.

– Metropoliteno meno muziejų.

– Taip, – pasakiau šypsodamasi, – puiku.

– Tikiuosi, rasite tai, ko ieškote, – mirktelėjęs pasakė vairuotojas.