Сара Джио - Pajūrio trobelė

– Ir aš, – atsakiau iš rankinės paduodama jam tris šiugždančius banknotus.

Po kelių minučių jau stovėjau priešais didžiulį mūrinį pastatą su milžiniškomis dramblio kaulo kolonomis abipus įėjimo. Užkopiau laiptais prie dvigubų durų ir užėjusi nuėjau tiesiai prie informacijos kabinos.

– Atsiprašau, ponia, – paklausiau. – Ar kartais neturite prancūzų dailininkų paveikslų?

Daugmaž mano motinos amžiaus moteris linktelėjo, nė nepakeldama akių nuo knygos.

– Žinoma, turim, panele. Jie kabo rytiniame priestate, trečiame aukšte.

– Ačiū, – padėkojau ir pasukau prie artimiausio lifto. Aišku, buvo kvaila manyti, kad rasiu Gogeno paveikslų. Vis dėlto troškau sužinoti, ar nedidelis paveikslas trobelėje kuo nors panašus į kitus jo kūrinius. Svarsčiau, ar Tita neklydo dėl tikrojo trobelės savininko ir užkeikimo.

Trečiame aukšte išlipau iš lifto. Aukštas buvo tuščias, išskyrus berniuką su raudonu balionu, įsikibusį motinai į ranką, ir prie vakarinės sienos stovintį prižiūrėtoją.

Ėjau nuo vieno paveikslo prie kito, skaitydama užrašus apačioje: Monė, Sezanas ir kiti, kurių pavardės man buvo nežinomos. Išnaršiusi visą patalpą, netekau vilties ir atsisėdau ant suoliuko prie lifto.

– Atsiprašau, panele, – pakėlusi akis išvydau prie manęs einantį prižiūrėtoją. Jis nuleido akinius kiek žemiau ant nosies. – Gal galiu jums padėti ką nors rasti?

Nusišypsojau.

– O, nieko tokio. Tiesiog paikai tikėjausi rasti vieno dailininko paveikslų, bet klydau.

Jis pakreipė galvą į dešinę.

– Kokio dailininko?

– Prancūzų, to, kuris didžiumą savo paveikslų nutapė Polinezijos salose. Man turbūt pavyks jį rasti Prancūzijoje.

– Kokia jo pavardė?

– Polis Gogenas, – atsakiau, stodamasi ir spausdama lifto mygtuką leistis žemyn.

– Na, taip, – tarė vyras, – mes tikrai turime kai kuriuos jo paveikslus.

– Turite? – nuskambėjus lifto skambučiui durys atsidarė. Pasitraukiau ir šios užsidarė.

– Taip, – atsakė rodydamas į duris už poros žingsnių. Ant jų kabojo aukso spalvos spyna. – Šis sparnas užrakintas dėl priežiūros darbų, bet, matydamas didelį jūsų susidomėjimą, galbūt galėčiau ypatinga proga atrakinti.

Džiugiai nusišypsojau.

– Ar galėtumėte?

– Raktas štai čia, – tarė tapšnodamas per kelnių kišenę.

Nuėjau paskui jį prie durų, jis įkišo žalvarinį raktą į spyną ir palaikė atidaręs duris.

– Žiūrėkit, kiek norit, – tarė su pasididžiavimu balse. – Būsiu čia pat.

– Ačiū, – padėkojau, – labai ačiū.

Praėjau pro duris ir šios spragtelėjusios užsidarė už nugaros. Palyginti su kitu sparnu, patalpa buvo nedidelė, tačiau visos sienos nukabinėtos paveikslais. Iš pradžių nežinojau, nuo kur pradėti – ar nuo peizažų dešinėje, ar nuo portretų kairėje – tačiau akis užkliuvo už kitame gale kabančio paveikslo su paplūdimio vaizdu. Kažkodėl pasirodė matytas. Nelabai tikėjausi, kad kadaise trobelėje gyvenęs menininkas galėjo nutapyti tą patį paplūdimį, tačiau einant artyn ši mintis nebeatrodė tokia nereali.

Paveiksle buvo nutapytas geltonas kinrožės krūmas šalia palmių lapais dengtos trobelės. Mūsų trobelės. Ant kranto lūkuriavo vietinė salos moteris. Tas paveikslas atrodė tarsi trobelėje buvusio paveikslo porininkas – tarsi pirma nufotografuoto vaizdo nuotrauka.

Žengtelėjau atgal dairydamasi paveikslo aprašymo: kur nutapytas, kelintais metais ir ypač dailininko pavardės. Tačiau siena buvo tuščia.

Atidariusi duris iškišau galvą į koridorių, norėdama rasti prižiūrėtoją.

– Atsiprašau, pone, – sukuždėjau.

Linktelėjęs jis priėjo prie manęs.

– Taip?

– Atleiskite, kad trukdau. Minėjote, kad šis kambarys uždarytas dėl priežiūros darbų. Gal žinote, ar buvo nuimtos prie paveikslų kabančios lentelės su užrašais? Mane konkrečiai domina vienas paveikslas.

Vyras nusišypsojo.

– Parodykit, gal galėsiu padėti.

Kai įėjom, parodžiau paveikslą.

– Štai šitas.

– Žinau šitą paveikslą, – tarė jis. – Jis ypatingas.

– Kieno jis?

– Ogi pono Gogeno, – atsakė šypsodamasis. – Tikrai galima suprasti iš fone pavaizduotos salos moters ir jo parašo.

Apimta pagarbios baimės papurčiau galvą.

– Parašo?

– Štai čia, – pasakė rodydamas į apatinį kairį kampą. Geltoni dažai, kuriais buvo pasirašęs, susiliejo su kinrože.

Žinoma, tai Gogenas. O kad Vestris čia būtų, pagalvojau.

– O štai kitas, – parodė jis į už poros žingsnių kabantį didesnį paveikslą, vaizduojantį moterį nuogomis krūtimis, į plaukus įsikišusią jostro žiedą. Žioptelėjau, pamačiusi panašumą. Atėja. Ji kaip du vandens lašai panaši į Atėją – dingtelėjo man.

Grįžau prie mane labai patraukusio paveikslo su paplūdimio vaizdu.

– Gal kartais žinote, kada jį nutapė?

– Tuo metu, kai gyveno Taičio saloje, – atsakė jis, – 1890-ųjų pradžioje.

– Taityje?

– Taip, arba netoliese, – atsakė. – Sklinda gandai, kad jis gyveno visose šalia esančiose salose. Iš tikrųjų retkarčiais jo paveikslas atsiranda pas kokį laivo kapitoną, kuris mainikauja su čiabuviais. Neįkainojamas paveikslas mainais į pakelį cigarečių. – Jis papurtė galvą. – Neįtikėtina, ar ne?

Linktelėjau apimta tos pačios baimės, kaip ir tą dieną, kai išvykau iš salos suprasdama, kad paveikslas gali būti visam laikui prarastas.

– Ar žinote ką nors daugiau apie jo gyvenimą salose?

– Jis buvo atsiskyrėlis, – tarė prižiūrėtojas. – Gyvendavo kur nors pasislėpęs, susidėjęs su dvigubai už save jaunesnėmis moterimis, ir jį dažnai ištikdavo kokia nors nelaimė. Jis sirgo sifiliu ir mirė vienas nuo infarkto. Mano galva, nelabai laimingas gyvenimas.

Linktelėjusi pagalvojau – viskas sutampa: trobelė, paveikslas, Titos įspėjimas ir prakeiksmas.

Dėkinga pažvelgiau į prižiūrėtoją.

– Iš kur tiek daug žinote apie Gogeną? – paklausiau.

– Po šias sales slampinėja nedaug meno vagių, – atsakė mirktelėjęs. – Turiu daug laisvo laiko. Be to, jis mano mėgstamiausias dailininkas. Ir nenusipelno būti atskirtas šiame kambaryje. Jo paveikslai turėtų kaboti šalia Monė, Van Gogo darbų.

Linktelėjau, norėdama vėl atsidurti saloje ir paimti mūsų su Vestriu paliktą paveikslą. Atneščiau jį į muziejų ir paprašyčiau pakabinti čia, šalia kito, taip būtų baigta pasakoti vieno paveikslo pradėta istorija.

– Atsiprašau, brangioji, kad šįryt pramiegojau, – pasakė sofoje sėdinti motina, man grįžus į butą. Ant kaktos laikė ledukų kompresą. – Man siaubingai skauda galvą.

Norėjau pasakyti: ,,Todėl, kad visą naktį gėrei su kažkokiu ponu Švarcu“, tačiau tik maloniai nusišypsojau.

– Mama, aš turėjau ką veikti.

– Gerai, – tarė ji. – Apgailestauju, tačiau aš per daug prastai jaučiuosi ir negalėsiu šiandien palydėti tavęs į prieplauką. Susitariau, kad po pusvalandžio atvažiuotų vairuotojas tavęs paimti. Tikrai nuvažiuosi laiku.

Linktelėjau.

– Mama, – nutilusi, gerai apsvarsčiau žodžius, – mes nesikalbėjome apie tai, kas įvyko, apie tėtį ir Maksiną.

Ji nusuko žvilgsnį.

– Mama, – kalbėjau toliau, – ar tau viskas gerai? Žinau, kad turėjo būti labai skaudu.

Pajutau jos liūdesį, net kai bandė užgniaužti, siūlydama indą su paplotėliais, Minės padėtą ant stalelio.

– Mama?

Ji atsiduso.

– Atėjus laikui pasijusiu geriau, – tarė. – Visą laiką ką nors veikiu. O dabar man netrūksta vyrų.