Сара Джио - Pajūrio trobelė

– Gydytis?

– Taip, – pasakė. – Kulka pataikė jam į ranką ir petį. Galbūt niekada nebevaldys kairės rankos, bet, atsižvelgiant į kitus sužalojimus per karą, tai nieko baisaus.

Visa suvirpėjau iš jaudulio. Tėtis teisus. Vaikinai likdavo suluošinti, žūdavo. Nepalyginsi su Džerardo sužeidimu, tačiau kažin kodėl ši žinia netikėtai mane nuliūdino.

– Neverk, brangioji, – ramino tėtis, glostydamas man plaukus. – Jis pasveiks.

– Žinau, – sušukau. – Žinau, kad pasveiks. Tik...

– Sunku ištverti, – pasakė jis. – Suprantu.

– Šitas karas, – sušukau, – viską pakeitė – mus visus.

– Tiesa, – rimtai pritarė tėtis, stodamas pažįstamam įvažiavime. Žinoma, viskas atrodė taip pat, kaip prieš man išvykstant. Tačiau žinojau, kad pasikeitė. Ir niekada jau nebebus taip, kaip buvo.

Išgirdau duslų beldimą į miegamojo duris. Kur aš? Atsisėdusi bandžiau susigaudyti. Senos nėriniuotos užuolaidos. Didelė lova su ratukais. Taip, aš namie. Kiek dabar valandų? Kokia savaitės diena? Iš tamsos už lango supratau, kad vėlyvas metas. Ar labai vėlu? Ar ilgai miegojau? Į stogą barbeno lietus, užsimerkusi prisiminiau atogrąžų liūtis su audrom, ypač kaip mudu su Vestriu maudėmės per liūtį paplūdimyje. Vis dar jaučiau jo glėbį, užuodžiau muiliną odą. Smarkiai sumirksėjau. Ar tai būta tik sapno?

Labiau įsisupau į apklotą, nors vėl pasigirdo beldimasis į duris, šįsyk garsiau. Kol kas nenorėjau matyti Maksinos. Mintyse prašiau jos eiti sau. Leisti man nugrimzti į prisiminimus.

Po kelių minučių iš po durų ant medinių grindų išlindo popieriaus lapelis. Valandėlę žiūrėjau nesiryždama paimti, tačiau, regis, jis tvinksėjo, blykčiojo, lyg ryški šviesa spigino į akis. Taigi atsisėdau, tada prisiverčiau atsistoti ir jį paimti.

Laikydama rankose smėlio spalvos popierių, giliai įkvėpiau pamačiusi pažįstamą raštą:

Brangioji Antuanete,

žinau, kad jautiesi įskaudinta. Aš taip pat. Prašau leist man tave paguosti.

Maksina

Pirštais suėmiau šaltą durų rankeną ir iš lėto pasukau, šiek tiek pravėrusi duris, koridoriuje pamačiau stovinčią Maksiną, kaip visada į kuodą susuktais plaukais. Jos liekną liemenį juosė tvarkingai išlyginta prijuostė. Rankose laikė padėklą su sumuštiniais. Stiklinėje vazelėje buvo pamerkta rausva rožė, iš dramblio kaulo spalvos puodelio kilo garo debesėliai. Užuodžiau ,,Earl Grey“ arbatą.

Paleidusi durų rankeną sušukau:

– Maksina!

Ji padėjo padėklą ant stalelio prie lovos ir apkabino mane. Man iš akių nesuvaldomai riedėjo ašaros, iš pradžių silpnai, o paskui taip stipriai prapliupau raudoti iš visos širdies ir sielos, kad, atrodė, niekada nesiliausiu.

– Išsiverk, – sukuždėjo Maksina. – Nelaikyk savyje.

Ašaroms nuslūgus, Maksina padavė nosinaitę ir puodelį arbatos, atsirėmiau į galvūgalį ir po rožiniais medvilniniais naktiniais marškiniais pasikišau kojas.

– Jei nenori, gali nekalbėti, – švelniai tarė ji.

Pirmą kartą pažvelgiau jai į akis ir pamačiau, kaip ji kenčia.

– Labai apgailestauju dėl to laiško, kurį tau parašiau. Man nereikėjo rašyti. Reikėjo leisti tavo tėvui pranešti. Tai ne mano reikalas, – pasakė ji.

Paėmiau Maksinos ranką. Jos pirštai buvo šalti.

– Visada būdavai atvira su manim, – tariau. – Teisingai padarei, kad parašei.

– Ar kada nors atleisi? – dėl stipraus prancūziško akcento ji kažkodėl atrodė nuolankesnė, pažeidžiamesnė. – Ar kada nors mylėsi mane taip kaip anksčiau?

Giliai įkvėpiau.

– Maksina, aš niekada nesilioviau tavęs mylėjusi.

Jos akys sužibo, tarsi jai būtų reikėję tik šito atsakymo.

– O dabar, – pasakė ji, – valgyk sumuštinius ir papasakok man apie gyvenimą Polinezijoje. – Jaučiu, kad turi daug ką papasakoti.

Paėmiau karštą sumuštinį su kumpiu ir linktelėjau, nekantraudama papasakoti viską, kas man nutiko, ar bent jau dalį.

Kitą dieną nustojo lyti, o išsisklaidžius debesims Siatle ėmė šviesti birželio saulė, ir aš pralinksmėjau.

– Labas rytas, Antuanete, – virtuvėje pragydo Maksina, – pusryčiai ant stalo.

Nusišypsojusi atsisėdau šalia tėtės, apžiūrinėdama savo lėkštę: švieži vaisiai, skrudinta duona su sviestu ir omletas – tikra šventė, palyginti su maisto daviniu saloje.

Pakabinusi prijuostę Maksina atsisėdo kartu prie stalo. Tėtis švelniai nosim prisiglaudė jai prie skruosto, tai pamačiusi suvokiau, kad, nors ir susitaikiau su jų meile, vis tiek dar reiks apsiprasti. O motina, ar susitaikė su skyrybomis?

– Tėti, – atsargiai pasiteiravau, – ar gavai kokią žinią iš motinos?

Maksina padėjo šakutę. Visiems pasidarė slogu ir nesmagu.

– Taip, – atsakė jis. – Ji dabar Niujorke, mieloji, bet tu pati žinai. Kiek suprantu, ji tau parašė. – Iš kišenės ištraukė skiautę popieriaus. – Prašė paskambinti šituo numeriu. Norėtų, kad nuvažiuotum jos aplankyti. – Patylėjęs pridūrė: – Kai būsi pasirengusi.

Perlenkiau sulamdytą popierėlį ir padėjau šalia lėkštės. Ji, be abejonės, apsipirkinėja, lankosi madų peržiūrose. Bet ar yra laiminga?

– Šįryt skambino Džerardas, – tarė tėtis nekantraudamas pakeisti temą.

– Tikrai?

– Šiandien popiet norėtų užeiti.

Instinktyviai suėmiau medalioną. Kaip ženklą.

– Taip, – pasakiau, žvelgdama į Maksiną, ar pritars, – susitiksiu.

Iš Maksinos šypsenos supratau, kad nusprendžiau teisingai. Pirmas žingsnis, norint susivokti šioje naujoje tikrovėje, buvo pamatyti Džerardą ir pripažinti mūsų kartu planuotą gyvenimą. Patrynusi pirštą, kur anksčiau buvo sužadėtuvių žiedas, atsidusau.

– Gerai, – atsiliepė tėtis iš už laikraščio, – pasakiau jam, kad užeitų apie antrą.

Išgirdau kieme sustojant Džerardo mašiną, paskui verandoje pasigirdo jo žingsniai. Sustingau pagalvojusi, ką jam pasakysiu? Kaip man elgtis?

Įkišusi galvą į kambarį, Maksina gestu parodė į laiptus.

– Antuanete, jis jau čia, – tarė ji švelniai. – Ar esi pasirengusi?

Ranka persibraukiau plaukus ir nuėjau į laiptų aikštelę.

– Taip, – atsakiau nurimusi.

Pirmas laiptelis, antras. Svetainėje girdėjau su tėte kalbantį Džerardą. Pajutusi jo artumą, širdis netikėtai suvirpėjo. Trečias laiptelis, ketvirtas. Balsai nutilo. Šeštas laiptelis, septintas. Ir štai išvydau jį, stovintį laiptų apačioje, žiūrintį į mane meilės ir jaudulio kupinomis akimis, kurios prikaustė mano žvilgsnį.

– Ana! – sušuko jis.

– Džerardai! – mano balsas truputį sugergždė. Jo ranka buvo parišta rusvai gelsva paraište.

– Na, taip ir stovėsi, ar prieisi pabučiuoti sužeisto kareivio?

Nusijuokiau ir, nuskriejusi laiptais žemyn, puoliau jam į glėbį, tada gal instinktyviai, o gal iš įpratimo švelniai pakštelėjau į skruostą.

Kostelėjęs tėtis linktelėjo Maksinai.

– Paliksim jus dviese, – pasakė šypsodamasis, – jums reikia atsigriebti už tą laiką, kai nesimatėt.

Džerardas paėmė mane už rankos ir nusivedė prie sofos salone, paskui sveikąja ranka uždarė dvigubas duris.

– Negaliu apsakyti, kaip ilgėjausi tavęs, – tarė sėsdamasis šalia.

Jau buvau pamiršusi, koks jis gražuolis, tiesiog pribloškiantis.

– Atsiprašau, kad retai tau rašydavau, – pasakiau suraukusi kaktą.

– Nieko tokio, – atsakė meiliu balsu. – Žinojau, kad esi užsiėmusi.

Susimąsčiau – jeigu žinotų tikrąją priežastį, ar būtų toks atlaidus?