Сара Джио - Pajūrio trobelė

– Tavo ranka, – tariau švelniai liesdama jo petį, bet staigiai atitraukiau ranką. – Ak, Džerardai, tėtis sakė, kad galbūt nebegalėsi jos valdyti.

Jis gūžtelėjo.

– Galėjau ten žūti, – pratarė žiūrėdamas į kelius. – Visus vyrus aplink pakirto kulkos. Visus, išskyrus mane. Nesuprantu, kaip likau gyvas.

Mačiau, kad Džerardo krūtinę, kaip ir mano, slegia sunki našta, tik jo krūtinė kilnesnė.

Jis paėmė mano rankas, bet stabtelėjo, pakeldamas kairę ranką, ant kurios nebebuvo sužadėtuvių žiedo.

– Džerardai, aš...

Jis papurtė galvą.

– Nereikia pasiaiškinimų. Kol kas gerai, kad grįžai ir esi čia.

Parėmiau galvą jam į petį.

1944, rugsėjis

– Ar gali patikėt, kad išteku? – pasakiau Maksinai, grožėdamasi balto šilko suknele, kurią motina prieš prasidedant karui parsiuntė iš Prancūzijos.

– Antuanete, atrodai labai gražiai, – pasakė ji ir įsmeigė į korsažą smeigtuką. – Tik paprašysim siuvėjos truputį čia susiaurinti. Ar sulysai?

Gūžtelėjau.

– Turbūt jaudinuosi ir tiek.

– Mieloji, ar tau kas nors neduoda ramybės? Gali man pasipasakoti.

Man nespėjus atsakyti į klausimą, suskambo telefonas.

– Aš atsiliepsiu, – pasakiau bėgdama laiptais į virtuvę. – Turbūt Džerardas.

– Alio, – atsiliepiau linksmai truputį uždususi. – Niekad neatspėsi, ką aš vilkiu.

Ragelyje girdėjosi traškesys.

– Ana? – išgirdau pažįstamą moterišką balsą. – Ana, ar tai tu?

– Taip, aš, – atsiliepiau. – O su kuo kalbu?

– Su Mere.

Aiktelėjau.

– Mere! O Dieve, kaip laikaisi?

– Gerai, – atsakė ji. – Neturiu daug laiko, todėl kalbėsiu trumpai. Gaila, bet turiu pranešti liūdną žinią.

Pajutau, kaip išbalau. Merė. Liūdna žinia, pagalvojau.

– Kas atsitiko?

– Aš Paryžiuje, – pasakė ji. – Esu čia dėl Edvardo, bet apie tai papasakosiu kitą kartą. Tikriausiai girdėjai, kad miestą išlaisvino.

– Taip, – atsakiau, vis dar apstulbusi, kad kalbuosi su sena drauge.

– Tai nuostabu, Ana. Sąjungininkai jau čia. Kurį laiką netikėjome, kad tai įvyks, – patylėjusi kalbėjo toliau: – Norėjau tau pranešti, kad šiandien kariuomenės ligoninėje mačiau Kitę ir...

Dažnai prisimindavau Kitę, ypač dabar, artėjant mano vestuvėms. Vos tik ją paminėjo, širdies gilumoje vėl pajutau skausmą.

– Mere, ar jai viskas gerai?

– Taip, – atsakė ji. – Ji sveika. Ana... Ana, bet Vestris.

Atsisėdau, nes kambarys ėmė suktis, man į šoną įdūrė pasiklydęs vestuvinės suknelės smeigtukas.

– Ana, ar girdi mane?

– Taip, – silpnai atsiliepiau, – girdžiu.

– Į jį pataikė, – pasakojo toliau. – Jis sužeistas. Jis priklausė miestą šturmavusiai 4-ajai pėstininkų divizijai. Jo artilerijos divizioną sumušė per mūšį. Dauguma mirė. Jis kažkaip išgyveno.

– Dieve mano, Mere, ar jis labai sunkiai sužeistas?

– Tiksliai nežinau, – atsakė ji, – tačiau man pasirodė... ką gi, Ana, sunkiai.

– Ar turi sąmonę?

Ryšys vėl ėmė traškėti.

– Mere, ar girdi mane?

– Taip, – atsakė ji, – girdžiu. – Jos balsas skambėjo iškraipytai ir labiau nutolęs negu prieš tai. Žinojau, kad ryšys gali bet kada nutrūkti. – Reikia, kad atvažiuotum. Turi pamatyti jį prieš...

– Bet kaip? – sušukau panikuodama. – Kelionės ribojamos, ypač į Europą.

– Aš žinau kaip, – atsakė Merė. – Ar turi popieriaus ir plunksnakotį?

Pagrabinėjusi virtuvės stalčiuje radau bloknotą. Pamačiusi motinos raštą, supratau, kaip labai jos pasiilgau. Praėjo daugiau kaip metai, kai grįžau namo, bet dar nebuvau nuvažiavusi pas ją į Niujorką.

– Turiu, – pasakiau.

– Užsirašyk kodą: A5691G9NQ.

– Ką jis reiškia?

– Tai diplomatinio korpuso kelionių kodas, – pasakė ji. – Naudodamasi juo, įsėsi į laivą, kuris po keturių dienų iš Niujorko plaukia į Paryžių. O atvykusi ateik pas mane adresu: Sen Žermeno g. 3–49.

Bloknote sukeverzojau adresą ir papurčiusi galvą pasakiau:

– Tikrai manai, kad mane praleis?

– Taip, – atsakė ji. – O jeigu kils kokių nemalonumų, paminėk Edvardo Notono pavardę.

Stipriai suspaudžiau ragelį, stengdamasi neprarasti ryšio su ja.

– Ačiū, Mere, – padėkojau, bet ryšį užgožė atmosferiniai trukdžiai ir šis nutrūko.

– Džerardai, turiu tau kai ką pasakyti, – tariau per pietus tą vakarą. Pastūmiau lėkštę į šalį. Pietūs, net su šviežiomis bulvėmis kepta lašiša, nesužadino apetito.

– Nieko nevalgai, – pastebėjo jis susirūpinęs.

Sėdėjo priešais pasipuošęs pilku kostiumu. ,,Kotedžo“ klubas per karą tarsi išmirė, aplinkui nesigirdėjo žmonių klegesio ir netvyrojo įprastinė cigarečių dūmų migla. Ant scenos grojo vienišas saksofonistas. Kai kuriais atžvilgiais sėdėdama čia jaučiausi kaip išdavikė, išduodanti žuvusiuosius arba kenčiančiuosius ligoninėse. Gerklėje pajutau įstrigusį gumulą.

– Mylimoji, kas yra? – paklausė jis, balta medžiagine servetėle šluostydamasis lūpų kampučius.

Giliai įkvėpiau.

– Kai buvau Bora Boros saloje, susipažinau su vyru, kurį...

Džerardas stipriai užsimerkė.

– Nepasakok, – paprašė purtydamas galvą. – Prašau, nereikia.

Linktelėjau.

– Suprantu, tačiau iki vestuvių privalau kai ką padaryti.

– Ką?

– Man reikia išvykti, – pasakiau. – Tik trumpam.

Mačiau, kad Džerardas įsižeidė, bet neprieštaravo.

– O kai grįši, ar būsi tokia kaip anksčiau?

Pažvelgiau giliai jam į akis.

– Tam ir turiu išvykti, kad išsiaiškinčiau, – atsakiau.

Jis nusuko žvilgsnį. Jaučiausi nepatogiai, nes mano žodžiai jį įskaudino. Sužeista kairė ranka karojo suglebusi ir negyva. Jis nenorėdavo jos parišti, mums kur nors einant.

– Ana, – pasakė kostelėjęs. Balsas virptelėjo ir jis nutilo, norėdamas atgauti jėgas. Džerardas niekada neverkdavo. – Jeigu taip reikia, jei yra vilties, kad tada vėl visa širdimi būsi mano, aš palauksiu.

14 skyrius

Kitą rytą tėtis nuvežė mane į traukinių stotį. Laukė ilga kelionė į Niujorką, tačiau tai buvo vienintelis kelias. Prieš sėsdama į Merės minėtą laivą, vieną dieną praleisiu su motina. Meldžiausi, kad Vestris išgyventų iki man atvykstant. Norėjau tiek daug jam papasakoti ir tiek daug iš jo išgirsti. Klausiau savęs, ar tas meilės grūdelis, kurį jaučiu širdyje, vis dar yra ir jo širdy?

– Motina nesitvers džiaugsmu tave pamačiusi, – pasakė susigėdęs tėtis, visada toks atrodydavo, kalbėdamas apie motiną. Atrodė nesąžininga, kad, turint omenyje iširusią jų santuoką, tame pačiame sakinyje pavartojo žodžius ,,nesitvers džiaugsmu“ ir ,,motina“, tačiau nusprendžiau į šias smulkmenas žiūrėti pro pirštus.

– Turi adresą, ar ne? – paklausė jis.

– Taip, – pasakiau rodydama į rankinę, kur buvo įdėtas bilietas ir motinos adresas.

– Gerai, – tarė jis. – Traukinių stotyje sėsk į taksi ir važiuok tiesiai į jos butą. Dukrele, būk atsargi.

Nusišypsojau.

– Tėti, pamiršai, kad kone metus gyvenau karo zonoje. Tikrai nepražūsiu mieste.

Jis irgi nusišypsojo.

– Žinoma, nepražūsi, brangioji. Paskambink, kai žinosi, kada grįžti, ir aš atvažiuosiu tavęs pasiimti.

Prieš lipdama į traukinį, pabučiavau jam į skruostą. Traukinio palydovas paėmė mano bilietą ir palydėjo į mažą saloninio vagono kupė, kurioje praleisiu dvi dienas viena keliaudama per šalį.